Rs Flashcards
(112 cards)
Valstybių integracija yra įprastinis tarpvalstybinių santykių atvejis, nenumatantis aukštesnės už valstybes valdžios lygmens iškilimo.
Netiesa – integracija dažnai reiškia viršvalstybinio (supranational) lygmens atsiradimą, kai dalis suverenumo perduodama bendroms institucijoms.
Bendras išorinis tarifas paprastai numatomas valstybių susitarimuose dėl laisvos prekybos.
Netiesa – bendras išorinis tarifas būdingas muitų sąjungai, o ne laisvosios prekybos susitarimams. Pastarieji taikomi tik tarp šalių, o kiekviena gali turėti skirtingą tarifų politiką trečiųjų šalių atžvilgiu.
Bendroji rinka yra aukštesnė ekonominės integracijos pakopa negu pinigų sąjunga.
Netiesa – pinigų sąjunga yra aukštesnė pakopa už bendrąją rinką, nes ji apima bendrą valiutą ir pinigų politiką.
Konstituciškai įtvirtintą valstybės valdžios įgaliojimų perdavimą aukštesnei valdžiai numato valstybių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo susitarimai.
Netiesa – tarpvyriausybinis bendradarbiavimas paprastai neperduoda įgaliojimų aukštesnei valdžiai. Įgaliojimų perdavimą numato viršvalstybinė integracija (pvz., ES institucijoms).
Bendra valstybių prekybos politika įmanoma tiktai joms įsteigus pinigų sąjungą.
Netiesa – bendra prekybos politika atsiranda muitų sąjungoje arba ekonominėje sąjungoje, nepriklausomai nuo bendros valiutos egzistavimo.
Viršvalstybiškumas yra aukštesnė politinės integracijos pakopa už tarpvyriausybiškumą.
Tiesa – viršvalstybiškumas reiškia, kad bendros institucijos turi teisę priimti privalomus sprendimus valstybėms narėms, o tarpvyriausybiškumas – tik bendradarbiavimą be tokių galių.
Pagrindiniai politinės integracijos etapai yra: 1) laisvos prekybos erdvė, 2) muitų sąjunga, 3) bendroji rinka, 4) pinigų sąjunga, 5) ekonominė sąjunga
Netiesa – pinigų sąjunga yra dalis ekonominės sąjungos, o ne jos pirmtakas. Teisinga seka būtų:
1. Laisvosios prekybos zona
2. Muitų sąjunga
3. Bendroji rinka
4. Ekonominė ir pinigų sąjunga
5. Politinė sąjunga (jei pasiekiama)
Įprastiniai tarptautiniai santykiai skiriasi nuo tarptautinės integracijos tuo, kad kuriamos viršvalstybinės institucijos užsiima tik ekonomika, bet negauna galios spręsti karo ir taikos klausimų.
Netiesa – viršvalstybinės institucijos gali turėti įgaliojimus ir užsienio, saugumo, net karinės politikos srityse (pvz., ES Bendroji saugumo ir gynybos politika).
Tarptautinė integracija gali būti apibrėžiama ir kaip tam tikra tarpvalstybinių santykių būklė, ir kaip nuolat vykstantis procesas.
Tiesa – integracija suprantama tiek kaip procesas (nuolatinis gilinimasis), tiek kaip būsena (pasiektas integracijos lygmuo).
Valstybių tarpusavio prekyba gali būti laisva arba suvaržyta muitų mokesčių arba kitokių apribojimų.
Tiesa – prekyba tarp valstybių gali būti laisva (pvz., laisvosios prekybos zonose) arba ribojama tarifais, kvotomis ir kitais barjerais.
Paneuropos judėjimą, kuris kvietė kurti Europos valstybių federaciją, po Pirmojo pasaulinio karo inicijavo buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis.
Netiesa – Paneuropos judėjimą inicijavo austrų politikas Richardas Coudenhove-Kalergi, ne W. Churchillis. Churchillis vėliau rėmė Europos vienijimąsi, bet nebuvo šio judėjimo pradininkas.
Coudenhove-Kalergi siūlymu Paneuropos federacijose tautų bendravimo kalba turėjo būti prancūzų kalba.
Tiesa – Coudenhove-Kalergi siūlė prancūzų kalbą kaip bendravimo priemonę, nes ji tuo metu buvo tarptautinės diplomatijos kalba.
Coudenhove-Kalergi Jungtinei Karalystei Paneuropos federacijose vietos nematė
Tiesa – Coudenhove-Kalergi laikė, kad Jungtinė Karalystė yra labiau susieta su savo imperiniais interesais ir neturėtų būti integruota į žemyninės Europos federaciją.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo iš JAV ir Vakarų Europos sudaryta dvipolė tarptautinė sistema.
Netiesa – Dvipolė sistema susiformavo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos (SSRS), ne JAV ir Vakarų Europos.
Pirminiame Europos vienijimosi etape JAV reikšmingai prisidėjo prie Europos modernizacijos ir demokratizacijos procesų.
Tiesa – JAV, per Maršalo planą ir kitą paramą, aktyviai skatino Europos atsigavimą, modernizaciją ir demokratinių institucijų stiprinimą.
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) buvo pirmoji po karo Vakarų Europos valstybių saugumo ir gynybos organizacija. Po metų ją sustiprino penkių valstybių (Prancūzijos, JK ir Beneliukso šalių) sukurtas Briuselio paktas (Vakarų Sąjunga).
Netiesa – Chronologiškai atvirkščiai: pirmiausia (1948 m.) buvo sukurtas Briuselio paktas, o vėliau (1949 m.) įkurtas NATO.
Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (OEEC) buvo pirmoji muitų sąjunga Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Netiesa – OEEC nebuvo muitų sąjunga; ji buvo sukurta koordinuoti Maršalo plano pagalbos paskirstymą. Muitų sąjunga atsirado vėliau su Europos ekonomine bendrija.
Europos Taryba buvo pirmoji tarptautinė organizacija, kuri savo struktūroje turėjo tarptautinę parlamentinę asamblėją.
Tiesa – Europos Taryba (įkurta 1949 m.) turėjo Parlamentinę Asamblėją – tai buvo pirmasis toks organas Europoje.
Europos Taryba yra svarbiausioji Europos Sąjungos institucija.
Netiesa – Europos Taryba nėra ES institucija; tai atskira tarptautinė organizacija, turinti platesnę narystę ir orientuota į žmogaus teises, demokratiją ir teisinę valstybę.
Europos Tarybai šiandien priklauso 47 valstybės narės.
Netiesa – Šiuo metu Europos Tarybai priklauso 46 valstybės (Rusija pašalinta 2022 m.), bet teiginys laikytas netiksliai pasenusiu, nors istoriškai buvo 47.
Vokietijos klausimo po Antrojo pasaulinio karo esmė buvo būdo, kaip atkurti ir išnaudoti Vokietijos ekonominį ir gynybinį potencialą ir tuo pat metu išvengti naujo Vokietijos įsigalėjimo ir naujo galios disbalanso Europoje.
Tiesa – Tai pagrindinė dilema, su kuria susidūrė Vakarų sąjungininkai, siekdami stabilumo Europoje.
Vokietijos klausimo sprendimą Vakarų sąjungininkai įsivaizdavo skirtingai. Prancūzija siekė Vokietijos ekonominės galios atkūrimo visos Europos atkūrimo kontekste, o JAV ir Jungtinė Karalystė planavo siekti kuo greitesnio Vokietijos suvienijimo.
Netiesa – Buvo priešingai: JAV ir JK norėjo greitesnio Vokietijos ekonominio atsigavimo, o Prancūzija buvo atsargesnė ir norėjo ją kontroliuoti.
Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo planą parengė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean Monnet (Žanas Monė).
Netiesa – Planą oficialiai paskelbė ministras Robert Schuman, bet idėjos autorius buvo Jean Monnet, kuris buvo planavimo vadovas, ne ministras.
Europos anglių ir plieno bendriją įsteigė Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė.
Netiesa – JK nedalyvavo. Bendriją įsteigė Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas.