4 tema. Baudžiamasis įstatymas ir jo galiojimo ribos. Flashcards
BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ SANDARA. BENDROJI IR SPECIALIOJI DALYS. SKIRSNIAI, STRAIPSNIAI IR JŲ DALYS
Lietuvos baudžiamoji teisė yra kodifikuota. BK struktūra yra pandektinė, t.y. kodekse išskiriamos bendroji ir specialioji dalys. BK yra
vientisas baudžiamasis įstatymas (BK 1 str.). Ši nuostata bei BK 21 str. 2 d. ir pan. parodo, kad pavienis BK straipsnis negali būti vadinamas baudžiamuoju įstatymu. BK susideda iš dalių, skyrių ir straipsnių. Straipsniai susideda iš dalių ir punktų.
Lietuvos BT visiškai kodifikuota pripažinti neišeina, nes yra pvz. įstatymas „dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Toks įstatymas susideda iš preambulės ir vieno straipsnio. Dėstytojas įsitikino, kad tas įstatymas prieštarauja Konstitucijai.
BK yra vientisas baudžiamasis įstatymas. Ši nuostata bei tokios nuostatos kaip BK 21.1 dalis parodo, kad pavienis BK straipsnis negali būti vadinamas BĮ. Nuo 2004 m. BK atsirado toks dalykas kaip priedas. Toks specifinis struktūros priedas negali būti prilyginamas trečiai kodekso daliai.
KAS SUDARO BK BENDRĄJĄ DALĮ?
BT bendrąją dalį sudaro:
• BĮ galiojimo tvarka
• Nusikaltimo bendrieji požymiai
• Nusikaltimo padarymo formos
• Asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn amžius
• Bausmės, jų skyrimo ir atleidimo tvarka
• Kaltės formos (tyčia, neatsakingumas)
• Bausmių rūšys, bausmės turinio elementai
KAS SUDARO BK SPECIALIĄJĄ DALĮ?
- Konkrečios veikos, nusikaltimai
- Konkretaus nusikaltimo sudėtis
- Sankcijos, kaip padaryto nusikaltimo pasekmė
BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA IR TURINYS
Pagal normos turinį baudžiamosios teisės normos gali būti skirstomos į:
a) Draudžiamąsias, kurios nustato teisinio santykio subjektui draudimą elgtis tam tikru būdu, pavyzdžiui, BK 65 str. 2d. nustatyta, kad „draudžiamas dvigubas bausmių keitimas“
b) Įpareigojamąsias, kurios nustato teisinio santykio subjektui pareigą elgtis tam tikru būdų, pavyzdžiui, BK 56 str. nustatyta, kad „pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė“
c) Įgalinamąsias, kurios suteikia teisinio santykio subjektui galimybę elgtis tam tikru būdu, garantuotą kito subjekto atitinkama pareiga, pavyzdžiui, BK 47 str. 8d. nustatyta, kad „jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu:
d) Leidžiamąsias, kurios leidžia teisinio santykio subjektui elgtis tam tikru būdu, pavyzdžiui, BK 28 str. 1d. nustatyta, kad „asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas“.
Pagal normos pobūdį baudžiamosios teisės normos skirstomos į:
a) Normas-definicijas, pavyzdžiui BK 230 str. Sąvokų išaiškinimas
b) Normas-principus, pavyzdžiui BK 2str.
c) Normas-deklaracijas, pavyzdžiui BK 1str. 1d. ( BK yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų)
d) Normas-taisykles
BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS NORMOS DALYS
Teisės teorijoje skiriamos trys sudėtinės teisės normos dalys:
a) Hipotezė – normos dalis, nustatanti asmenis, kuriems skirta norma, ir sąlygas, kurioms esant pradeda veikti dispozicija.
b) Dispozicija – normos dalis, kurioje nustatoma pati elgesio taisyklė, apimanti teisinio santykio subjektų teises ir pareigas.
c) Sankcija – normos dalis, kurioje nustatomos valstybės prievartos priemonės (bausmės), taikomos už dispozicijos pažeidimą.
TEISĖS NORMOS DISPOZICIJOS RŪŠYS
Pagal išdėstymą skiriamos kelių rūšių baudžiamosios teisės normos dispozicijos:
a) Paprastosios – tik įvardija nusikalstamą veiką, bet neatskleidžia jos požymių (BK 129 str. 1d., BK 178 str. 1d.)
b) Aprašomosios – išsamiai išvardija būtinųjų nusikalstamos veikos požymių visumą (BK 179 str. 1d.)
c) Blanketinės – nenurodo visų konkrečių nusikalstamos veikos požymių, o nesantiems požymiams nustatyti teikiama nuoroda į kitų teisės šakų norminius teisės aktus (BK 176 str. 1d., BK 281 str.)
d) Pasiunčiamosios – neturi pagrindinių nusikalstamos veikos požymių, kuriuos galima nustatyti iš joje teikiamos nuorodos į kitą BK straipsnį arba jo dalį (BK 140 str. 1d.) Šios rūšies dispozicijos skirtos trumpinti BK tekstą, išvengiant jo pasikartojimų.
Be minėtų dispozicijos rūšių, kartais skiriamos dar dvi:
a) Alternatyvioji – nurodo kelis vienodos reikšmės alternatyvius nusikalstamos veikos variantus, kurie ir kiekvienas atskiras, ir visi kartu sudaro tik vieną nusikalstamą veiką (BK 259 str. 1d.)
b) Kompleksinė – nusikalstamos veikos požymiams aprašyti vartojamos kelios iš jau minėtų dispozicijos rūšių, pavyzdžiui, blanketinė ir aprašomoji.
TEISĖS NORMOS SANKCIJŲ RŪŠYS
Kita baudžiamosios teisės normos dalis – sankcija, kurioje numatyta bausmė arba bausmės ir laisvės atėmimo bausmės ribos.
Sankcijos gali būti klasifikuojamos į:
a) Absoliučiai apibrėžtas – tokia, kurioje numatyta konkreti bausmės rūšis ir griežtai apibrėžta jos trukmė ( dydis), pavyzdžiui, už NV baudžiama laisvės atėmimu iki gyvos galvos. BK tokių sankcijų kol kas nėra.
b) Santykinai apibrėžtas – numato bausmės rūšį ir jų ribas. Santykinai apibrėžtos sankcijos būna dviejų rūšių:
1) Nustatančios tik maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribą (BK 135 str. 1d.)
2) Nustatančios minimalią ir maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribas (BK 129 str. 1d.)
Pagal sankcijoje numatytą bausmių skaičių, sankcijos skirstomos į:
a) Paprastąsias – numato tik vieną bausmės rūšį (BK 181 str. 2d.)
b) Alternatyviąsias – numato dvi ir daugiau bausmių (BK 219str. 3d.)
NORMOS HIPOTEZĖS PROBLEMA
Tie, kas bando išskirti hipotezę, neretai sukelia nelogiškus rezultatus. Tokiu atveju į hipotezę paprastai iškeliami kaltininko pakaltinamumas ir patraukiamo baudžiamojon atsakomybėn ribą peržengęs amžius. Bet taip išeina, kad BK nedraudžia mažamečiams ar nepakaltinamiems žudyti, žaginti ir t.t.
Jau minėta, kad vieni mano, kad BT norma visada yra konkreti ir išsami, o kiti – kad BT normos elementai gali būti įvairaus apibrėžtumo laipsnio, pvz., dispozicijos – blanketinės, nukreipiančiosios (pasiunčiamosios). Tuo pačiu būtina pažymėti, kad bet kuriuo atveju nusikaltimo sudėtis, kaip abstrakcija, nusikaltimo modelis, iš tiesų visada yra išsami ir konkreti (tiesa, vadovėlio VII skyriuje jūs susidursite su kitokiu požiūriu).
TERITORINIS PRINCIPAS, EKSTERITORIALUMAS
Teritorinio principo esmę sudaro taisyklė, pagal kurią asmuo, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisias ženklais, atsako pagal BK. Bet paprastai tai daroma tik tuo atveju, kai nusikaltimas faktiškai susijęs su Lietuva, pažeidžia Lietuos gyventojo ar Lietuvos įmonės interesus. Į tai orientuoja ir Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 8 str. 4 d.
Kalbant apie teritorinio principo išimtį, o būtent apie diplomatinių atstovybių ir jų transporto imunitetą, neretai vartojama sąvoka „eksteritorialumas“. Tačiau tai pasenusi koncepcija. Žemė, ant kurios stovi užsienio valstybės ambasada Lietuvoje, nėra tos užsienio valstybės teritorijos dalis.
DIPLOMATINIS IMUNITETAS
Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių ir Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso nustato, kad diplomatinės atstovybės vadovai, diplomatai ir jų šeimos nariai naudojasi asmens neliečiamybe. Diplomatai, kai jie nėra LR piliečiai, naudojasi imunitetu nuo LR BA, AA, CA. Aptarnaujančiojo personalo nariai, jeigu jie nėra LR piliečiai, taip pat diplomatai, kurie yra LR piliečiai, imunitetu naudojasi tik dėl veiksmų, atliktų vykdant tarnybines pareigas, jeigu kitaip nėra susitarta tarp valstybių. Diplomatinį imunitetą taip pat turi užsienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybių delegacijų nariai ir pan.
PILIETYBĖS PRINCIPAS, UNIVERSALINIS (TARPTAUTINIS) PRINCIPAS
BK 5 str. neretai vadinamas „pilietybės principu“. Tačiau straipsnio turinys ir šio principo lotyniškas pavadinimas „lex patriae“ (tokį pavadinimas nurodo prof. V. Vadapalas) kelia abejonių dėl termino tikslumo. Tiek pagal SBK, tiek pagal NBK šis principas taikomas ne tik piliečiams: jeigu SBK 6 str. 1 d. kalbėjo apie nuolat Lietuvoje gyvenančius asmenis be pilietybės, tai NBK 5 str. kalba apskritai apie nuolat Lietuvoje gyvenančius asmenis. Todėl gal tiksliau vadinti BK 5 str. nuostatas „personaliniu principu“.
Aktyviosios pilietybės principo esmę sudaro taisyklė, pagal kurią LR piliečiai iki kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal BK.
BT doktrinoje atskleidžiamos aktyviosios pilietybės principo įgyvendinimo Lietuvoje sąlygos:
Padarytas nusikaltimas
Nusikaltimas pradėtas, daromas ir pabaigtas ar nutrauktas užsienio valstybėje
Nusikaltimą padarė LR pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo
Nusikaltimą padaręs LR pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje
Padaryta veika pripažįstama nusikaltmu ir pagal nusikaltimo padarymo vietos BK
Nėra teisinio pagrindo nusikaltimą padariusį LR pilietį ar kitą Lietuvoje nuolat gyvenantį asmenį išduoti valstybei, kurioje padarytas nusikaltimas
REALINIS PRINCIPAS, NUSIKALTIMO PADARYMO VIETA.
Valstybės interesų apsaugos ( realinis) principas reiškia, kad valstybė, į kurios esminius interesus užsienyje kėsinasi užsienietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos toje valstybėje, gali patraukti tokį užsienietį BA pagal BĮ.
BT doktrinoje nurodomos tokios šio principo įgyvendinimo Lietuvoje sąlygos:
1. Nusikaltimą padarė užsienietis
2. Nusikaltimas padarytas užsienyje
3. Padarytas nusikaltimas numatytas BK XVI skyriuje, nustatančiame atsakomybę už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai
4. Padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės BK(apibusio veikos baudžiamumo taisyklė)
5. Nusikaltimą padaręs užsienietis yra LR teritorijoje
6. Už tokio nusikaltimo padarymą užsienietis kitoje valstybėje nebuvo patrauktas BA ir nuteistas arba atleistas nuo BA
BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMO LAIKAS.
Esmines baudžiamojo įstatymo galiojimo ir taikymo laiko požiūriu nuostatas nustato ir tarptautinės bei ES teisės, ir nacionalinės teisės šaltiniai.
Remiantis tarptautinės ir ES teisės reikalavimais, BK įtvirtinta principinė nuostata, kad švelnesnis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Esminis švelnesnio BĮ požymis yra tai, kad juo susiaurinamos baudžiamosios atsakomybės ribos.
Tuo tarpu griežtesnis BĮ neturi grįžtamosios galios, išskyrus už genocidą, TT draudžiamą elgesį su žmonėmis, okupuotos valstybės civilių trėmimą, draudžiamą karo ataką ir tt (BK yra išvardinta)
TARPINIS BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS
Tarpinis baudžiamasis įstatymas – tokia situacija, kai nuo veikos padarymo momento, iki pirmojo nuosprendžio priėmimo momento baudžiamasis įstatymas pasikeičia du arba daugiau kaip du kartus. Aukščiausio teismo senatas teigia, kad taikoma švelnesnė taisyklė lyginant iš veikos padarymo momento ir taikymo momento, bet teismas turi atsižvelgti ir į tarpinį įstatymą.
BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ AIŠKINIMAS. AIŠKINIMO RŪŠYS.
BT aiškinimas – tai intelektinė veikla, kuria siekiama atskleisti tikrą BT šaltinio prasmę ir reikšmę. Aiškinimo metodai – tai priemonės, kuriomis tai daroma. Metodo panaudojimas reiškia, kad siekiant šio tikslo pasiremiama tam tikra taisykle arba atsižvelgiama įatitinkamas aplinkybes.
Taigi teisės aiškinimo metodai yra šie:
1. lingvistinis / filologinis / gramatinis;
2. sisteminis;
3. istorinis;
4. teleologinis / funkcinis / įstatymo tikslo;
5. įstatymų leidėjo ketinimo;
6. loginis;
7. lyginamasis.
