Paskutinis I semestro kolis 1-a dalis

Question 1

Infekcinis procesas ir infekcinė liga.

Answer 1

Infekcija- mikro ir makro organizmų sąveika.
Infekcinis procesas – žmogaus ar gyvūno organizme vykstančios fiziologinės ar patologinės reakjcijos, kurias sukelia į jį patekę patogeniniai MO.
Infekcinė liga - (kraštutinė infekcinio proceso stadija) – tai infekcinio proceso pasireiškimas klinikiniais simptomais, kai yra pažeidžiami audiniai bei organai ir sutrinka jų funkcija MO dauginantis šeimininko organizme. Kitaip sakant tai yra sveikatos sutrikimas, kai šeimininko organizmo dalis ar visas organizmas nebegali vykdyti savo normalių funkcijų dėl patogeninių MO ar jų produktų poveikio.

Infekcinės ligos pasižymi užkrečiamumu ir gali plisti epidemijomis – masiniais susirgimais, susijusiais vienu su kitu. Masinis ligos paplitimas keliose šalyse ir kontinentuose vadinamas pandemija. Pavieniai infekciniai susirgimai – sporadiniais. Ligos paplitimas tam tikroje vietovėje – endemija (tai priklauso nuo ligos sukėlėjo buvimo toje vietoje).

Kiekvieną infekcinę ligą sukelia:
 tai ligai specifiški patogeniniai MO.
 Infekcinę ligą gali sukelti tik tam tikras patogeninių MO, patekusių į imlų organizmą, kiekis – infekcinė dozė.
 Mikrobai sukelia ligą, tik patekę pro tam tikrą organizmo vietą. Pvz.: choleros vibrionas sukelia infekcinę ligą, patekę į organizmą pro burną.
 Labai svarbu ir žmogaus organizmo būklė užsikrėtimo metu (imlumas, amžius, persirgtos ligos),
 darbo ir buities sąlygos, socialiniai veiksniai - pakelia arba sumažina organizmo rezitentiškumą.

Infekcinės ligos vystosi cikliškai, tuo pačiu metu formuojantis trumpalaikiam ar ilgalaikiam imunitetui, infekcinei alergijai. Kartais persirgusieji lieka bakterijų nešiotojais.

Infekcinės ligos, kuriomis serga tik žmonės vad antropanozėmis, kuriomis tik gyvūnai – zoonoėmis, o kuriomis ir tie ir tie – antropozoonozėmis.

Infekcinio proceso išsivystymui turi reikšmės gyvenimo ir darbo sąlygos, kurios pakelia arba sumažina organizmo resitentiškumą:

1. Mityba- badaujant sumažėja organizmo rezistentiškumas, nes sutrinka baltymų, mineral.medžiagų apykaita, sumažėja Ak gamyba, fagocitų aktyvumas ir pan. Trūkstant maiste retinolio , askorbino r organizmas būna imlesnis ligos sukėlėjui;
2. Hormonai- kortizonas, slopindamas uždegiminę reakciją, sudaro geras sąlygas infekciniam procesui vystytis
3. Radiacija- nesaikingas organizmo švitinimas UV spinduliais silpniną organizmą. Radioaktyvios medžiagos pažeidžia kaulų čiulpus, sutrikdo kraujo forminių elementų gamybą.
4. Buitinės ir darbo sąlygos- gyvenant nepakankamai ventiluojamoj , drėgnoj, tamsioj patalpoj, silpsta organizmo jėgos
5. Socialiniai faktoriai- pervargimas, psichinės traumos mažina organizmo atsparumą

Question 2

Infekcinio proceso stadijos

Answer 2

Į organizmą patekus patogenams, prasideda infekcinis procesas, kuriam būdingos tam tikros stadijos:

1. inkubacinis (latentinis) periodas- laikotarpis nuo MO įsiskverbimo į organizmą iki požymių pasireiškimo. MO įsiveržia į imlius audinius/ląsteles, nugali/apeina natūralius saugos barjerus, įsitvirtina tam tikruose audiniuose, ima intensyviai daugintis, gamina vis daugiau egzotoksino (difterijos, stabligės, botulizmo) arba endotoksino (G- MO). Imuninio atsako reakcijos neryškios, dažnai jas slopina MO agresyvumo veiksniai, be to, jos nėra specifiškos. Infekcinių ligų, kurių inkubacinis periodas trumpas, sukeltus imuninius pakitimus nustatyti retai kada pavyksta, o kai inkubacinis periodas ilgas – dažnai. Inkubacinio periodo trukmė lb įvairi, priklauso nuo sukėlėjo: nuo kelių valandų iki kelių dešimčių metų, dažniausiai 2 – 4 dienos. Liga gali baigtis mirtimi (pasiutligė, hepatitas C, AIDS)
2. prodrominis (pranašaujančių ženklų) periodas – išryškėja pirmieji ligos požymiai, kurie yra bendri negalavimo reiškiniai: karščiavimas, galvos skausmas, kataro ar dispepsijos požymiai, kurie trunka neilgai ( kelias val ar dienas), tačiau retai nustatomi ryškūs imuniniai pakitimai.
3. ligos įkarštis- išrykškėja ligai būdingi simptomai, prasideda įvairūs uždegimai, audinių pakitimai, intensyviai gaminami Ak, specifiški ligos sukėlėjo Ag, iš pradžių atsiranda IgM, pakui juos keičia IgG ir IgA. Diagnostiniai įvairių antikūnų titrai ir kiti imuninių poslinkių požymiai, nustatomi laboratorijose, pasireiškia šiame periode. Ligai būdingi simptomai pvz: kokliušas – spazminis kosulys, vėjauraupiai – bėrimas.
4. Ligos baigtis:
   a. rekonvalescencija- nyksta klinikiniai ligos požymiai, atsikuria sutrikdyta homeostazė, blėsta alergijos požymiai. MO sunaikinami ir pašalinami iš organizmo, o jų toksinai nukenskminami. Įgyjamas specifinis imunitetas prieš ligą.
   b. Mirtis
   c. Sukėlėjo nešiotojas

Question 3

Infekcijos pagal kilmę

Answer 3

Pagal kilmę:
• Egzogeninės - tokios infekcijos, kuriomis užsikrečiama mikroorganizmams patekus iš išorės.
• Endogeginės - tokias infekcijas sukelia normaliosios mikrofloros atstovai arba sąlyginai patogeniniai mikroorganizmai susidarius palankioms sąlygoms, pvz nusilpus imunitetui, naudojant ilgą laiką antibiotikus, imunosupresantus. Endogeninės infekcijos dažnai yra ir antrinės infekcijos, kurios dažniausiai vystosi jau esančios infekcijos fone, pvz gripo virusas besidaugindamas kvėpavimo takuose pažeidžia epitelines ląsteles ir tai sudaro sąlygas vystytis antrinei infekcijai, kurią sukelia Streptococcus pneumoniae ir žmogus per gripo infekciją dar suserga ir plaučių uždegimu. Dauguma burnos infekcijų yra endogeninės, kaip periodontitas agresyvus periodontitas, kariesas (Streptococcus mutans).

Question 4

Infekcijos pagal tai, kiek mikroorganizmo rūšių sukėlė infekciją

Answer 4

Pagal tai, kiek mikroorganizmo rūšių sukėlė infekciją galima išskirti:
• Monoinfekciją- tokią infekciją sukėlė vienos rūšies MO
• Mišrią infekciją- sukėlė kelių rūšių mikroorganizmai

Question 5

Infekcijos pagal trukmę

Answer 5

Pagal trukmę galima skirstyti į:
• ūmias- trunka iki 2 sav
• poūmes- nuo 2 sav iki 1mėnesio
• lėtines- tęsiasi metais, kartais net visą gyvenimą

Question 6

Infekcijos pagal klinikinių simptomų pasireiškimą:

Answer 6

Pagal klinikinių simptomų pasireiškimą:
• Klasikinės- būdingi visi 4 ligos periodai;
• Atipinės- ,,žaibinės“ infekcijos, kuomet visų 4 periodų išskirti neįmanoma ir jie pasireiškia labai greitai.
• Slaptos- latentinės, besimptomės, kuomet infekcinis procesas nepasireiškia jokiais klinikiniais simptomais.

Question 7

Infekcijos pagal lokalizaciją

Answer 7

Pagal lokalizaciją skirstomos į tris grupes:
• Židininė infekcija- mikroorganizmai neišplinta toliau už infekcijos patekimo vartų ir sukelia patologinius pokyčius tik patekimo vietoje.
• Regioninė infekcija- infekcinis procesas išplinta tik iki artimiausių limfmazgių ir sukelia jų padidėjimą.
• Generalizuota infekcija- mikroorganizmai išplinta visame kūne ir tuomet infekcinis procesas apima visą organizmą.

Question 8

Reinfekcija

Answer 8

Reinfekcija- pasikartojanti infekcinė liga, kuria persirgus neįgyjamas arba įgyjamas tik dalinis imunitetas. Taip atsitinka dėl to, kad keičiasi tos pačios mikroorganizmo rūšies antigeninė sandaras, mikroorganizmai mutuoja, pvz gripo infekcija- didelis mutacijų dažnis, dėl to antigeninė sandara keičiasi ir sergama kasmet.
.

Question 9

recidyvas

Answer 9

Recidyvas- išnykusios infekcinės ligos simptomų pasikartojimas, kurį sukelia užsilikę ir suaktyvėję tos ligos sukėlėjai, t.y. žmogus nepilnai pasveiksta, ne visi mikroorganizmai pašalinami

Question 10

Superinfekcija

Answer 10

Superinfekcija- infekcija, kuria sergant dar kartą užsikrečiama tos pačios ligos sukėlėjais ir tie sukėlėjai papildomai įsijungia į infekcinį procesą.

Question 11

Sapronozės

Answer 11

Sapronozės- infekcijos, kurios išsivysto kuomet mikroorganizmai atstiktinai patenka iš vienos ekosistemos į kitą, joms neįprastą, bet palankią gyvenimui. Dažniausiai tokiomis infekcijomis žmogus užsikrečia retai, patekęs į tam tikrą arealą, pvz legeneliozė- bakterijos normaliomis sąlygomis yra nepavojingos žmogui, gyena stovinčiam vandenyje, bet jeigu patenka į vandentiekį ar laistymo sistemas, tada į aerozolius, įkvėptos gali sukelti plaučių uždegimą.

Question 12

Infekcijų skirstymas

Answer 12

• Pagal kilmę
• Pagal tai, kiek MO rūšių sukėlė infekcija
• Pagal trukmę
• Pagal klinikinių simptomų pasireiškimą
• Infekcijos pagal lokalizaciją

Question 13

MO patogeniškumas ir virulentiškumas

Answer 13

Patogenas- tai parazitinis organizmas (agentas), sukeliantis infekcinę ligą

Patogeniškumas- gebėjimas sukelti ligą- tai pastovi MO savybė - genetiškai determinuota. Patogeninius MO ir jų santkius su šeimininkais tyrinėja virusologija, mikologija, parazitologija bei entomologija.
Patogeniškumas - tai nematuojamas dydis: jis yra arba jo nėra.

Patogeniškumo laipsnis vadinamas virulentiškumu. Virulentiškumą lemia 2 patogeno savybės:

1. invaziškumas- tai sugebėjimas patekti į šeimininko organizmą ir jame daugintis
2. toksigeniškumas- tai patogeno savybė gaminti chemines medžiagas, vadinamas toksinais, ir kt virulentiškumo veiksnius, žalojančius šeimininko organizmą.

Patogeniškumas būdingas konkrečiai rūšiai. Dažniausiai įvairūs 1 rūšies MO štamai (padermės) turi rūšiai būdingus virulentiškumo veiksnius, bet sintetina nevienodą jų asortimentą ar nevienodu intensyvumu kiekvieną iš jų. Todėl MO , priskirti 1 rūšiai, skiriasi pagal virulentiškumą, t.y. jų patogeniškumo laipsnis yra nevienodas.

Pvz neisieria meningitis ar neiseria gonorea patogeniškas tik žmonėm, o pvz šunų maro virusas nepatogeniškas žmogui. Ty patogeniškumas nėra absoliutus.
Visus patogeniškus MO galima suskirstyti į:
a) polipatogeninius- patogeniški kelioms makro-organizmų rūšims; pvz: stafilokokai, streptokokai, brucelės, salmonelės, jersinijos…
b) monopatogeninius- patogeniški tik 1 kuriai nors makro-organizmų rūšiai; pvz: vidurių šiltinės salmonelės, šigelės, choleros, vibrionai, sifilio treponemos, gonorėjos neiserijos…dauguma virusų.

Salyginai patogeninis mikrobas. Tai reiškia kad tad mikrobas net ne visiem tos pačios rūšies individams, sukelia ligą, pvz tarkim vieniem žmonėms sukelia, o kitiem ne. Jie kartais vadinami oportunistines infekcijas sukeliančiais mikrobais. Lb daug lemia žmogaus genotipas: pvz galima paveldėti tokį genotipą, kuris lb imlus kokiam nors konkrečiam MO.

Netgi labai virulentiški MO lb retais atvejais nesukelia ligos: pvz maro atveju keli iš kelių tūkst žmonių nesusirgdavo.

Iš kur atsirado patogeniniai mikrobai? Manoma kad jie atsirado evoliucijos eigoje iš nepatogeninių, evoliucijos eigoj didėjant virulentiškumui. Ir šiandien gali atsirasti naujų patogeninių MO.
Ev eigoje vieno MO virulentiškumas vis augo, didėdamas nuo nulio, skirtingi MO nuerina skirtingą kelią, pvz difterijos sukėlėjo virulentiškas db sukelia ligą visiem, o pvz streptococus pneumoniae ligą sukelia ne visiem, visi jį turi burnoj, bet krupine pneumonija serga ne visi, tai turbūt jis dar tik savo kelio į patogeniškumo viršūnę kelyje. Žmogaus imlumą jiems gali sukelti peršalimas, medikamentai kai kurie, narkotikai, alkoholis ir kt veiksniai.

Question 14

MO virulentiškumo tyrimas

Answer 14

Virulentiškumas matuojamas letarinėmis arba infekcinėmis dozėmis. Letalinės, kurios sukelia lab gyvyuliukams mirtį, infekcinės dozės - gyvuliukų ar žmonių ligą
Dosis letalis minimum – minimalus MO kiekis, kuris sukelia bent vieno eksponentiniio gyvuliuko mirtį.
Dosis certoletalis – dozė, kuri sukelia visų eksp gyvuliukų mirtį.
DL50 – sukelia pusės gyvūnų mirtį.
Nustatymui reikia minimum šešių grupių po šešis. Dozės skiriamos proporcingai didėjimo tvarka. Dozes reikia parinkti taip kad pirmojoje išgyventų visi gyvuliukai, o paskutinėje – visi mirtų. Tada antra dozė bus dosis letalis minimum – antros grupės, kur mirė nesvarbu ar vienas ar keli gyv., o penktoji – dosis certoletalis. Vidutinė apskaičiuojama ji yra tiksliausia apskaičiuojama ir jos paklaida.
Infekcinės dozės apskaičiuojamos taip pat. Čia kartais bandoma ir su žmonėmis.

Kas lemia virulentiškumą? Ne visada žinoma kas lemia pvz kokių leptospirų virulentiškumą, bet dažniausiai virulentiškumo veiksniai žinomi.

Question 15

Virulentiškumo veiksniai

Answer 15

Struktūriniai ląstelės komponentai:
1. kapsulė. Vienas svarbiausių komponentų:
• Lengviau prisitvirtina prie gleivinės ląstelių ir prasiskverbia į tarpląstelinius tarpus - ty palengvina prasiskverbimą į VOT per gleivines,
• Apsaugo nuo Ak → saugo nuo fagoscitozės
2. gaureliai – patogeniškos turi ypatingus gaurelius. Juose yra ypatingi baltymai adhezinai, kurių dėka bakt prisitvitirna prie įv paviršių, tame tarpe ir prie šeimininkų ląstelių. Juos turi patogeniškos ešerichijos.
3. endotoksinai. Juos turi tik G-.. Tai lipopolisacharidai. Poveikis nėra lb didelis. Veikia nespecifiškai. Pyrogenai. Superantigenai.
4. Į aplinką išskiriami fermentai ir toksinai:

• Palengvinantys MO plitimą audiniuose
• Pažeidžiantys ląstelės membraną
• Veikiantys ląstelės citoplazmoje.
• Kitokio veikimo

Question 16

Virulentiškumo veiksniai. Į aplinką išleidžiami fermentai ir toksinai - kitokio veikimo bakterijos

Answer 16

1. C. tetani toksinai – blokuoja neuromediatoriaus – GABA ir gliciną. Traukuliai.
2. C.botulinum toksinas – blokuoja acetilcholino išskyrimą nervų –raumenų sinapsėse. Paralyžiai.
3. Toksinio šoko sindromo toksinas – mitogenas. Superantigenas. Veikia nespecifiškai imuninės sistemos ląsteles.

Question 17

Naujas bakterijų toksinų skirstymas

Answer 17

Endo/egzo

lipopolisacharidai / baltymai

termostabilūs / termolabilūs

silpni Ag / stiprūs Ag

formalinas neveikia / veikiant formalinu susidaro toksoidai

silpni nuodai / stiprūs nuodai

nedidelis specifiškumas, nespecifiški/veikimas specifiškas

latentinis periodas trumpas/yra latentinis periodas

pirogeniški/dažniausiai ne

fermentinio aktyvumo nėra/fermentinis aktyvumas dažniausiai yra

Question 18

Virulentiškumo veiksniai. Į aplinką išskiriami fermentai ir toksinai, pažeidžiantys ląstelės membraną.

Answer 18

Pažeidžiantys ląstelės membraną

1. Hemoliziniai – pažeidžia eritrocitų ir kitų ląstelių membranas.
2. Leukocidiniai – veikia tik limfocitus ir kitas ląsteles.
3. Fosfolipazės – veikia daugelio ląstelių, taip pat ir eritrocitų membranas.

Question 19

Virulentiškumo veiksniai. Į aplinką išleidžiami fermentai ir toksinai, palengvinantys MO plitimą audiniuose.

Answer 19

Palengvinantys MO plitimą audiniuose:

1. Hialuronidazė – suardo hialuroninę rūgštį, rišančią audinių ląsteles.
2. Koaguliazė – fibrinogeną verčia fibrinu, susidaro krešuliai.
3. Fibrinoliziniai – plazminogeną verčia plazminu, kuris tirpina fibriną.
4. Lipazės, proteazės, kolagenazė – ardo riebalus, baltymus, kolageną. Suirusiuose audiniuose besidauginantys mikrobai sudaro abscesus.
5. Neuraminidazė – skaido neuramino rūgštį

Question 20

Virulentiškumo veiksniai. Į aplinką išleidžiami fermentai ir toksinai, veikiantys ląstelės citoplazmoje.

Answer 20

Veikiantys ląstelės citoplazmoje. Jie turi kažkaip patekti į ląstelę, kadangi tai baltymai, tai juos pertkelia į ląstelę suklaidinti transpotreriai.
Adenozindifosfatriboziltransferazės (C.difteria, P.aeroginosa ir kiti bakterijų toksinai) – skaido NAD i nikotinamidą ir ADPR,katalizuoja ADPR ir kitų baltymų kovalentinių jungčių susidarymą. Sutrinka normalių baltymų sintezė ląstelėje. Ląstelė žūva. Analogiškai V.cholerae, E.coli toksinai katalizuoja ADPR ir baltymo,slopinančio adenilatciklazės aktyvumą, susijungimą. Paseoje ląstelėje padaugėja cAMP,diarėja.

Question 21

Infekcijos šaltiniai

Answer 21

Plitimui reikalinga:
o inf šaltinis,
o perdavimo kelias
o imlus žmogus.
Tada infekcinis procesas gali pasireikšti.

Infekcijos šaltinis - tai gyvas organizmas (tai negali būti mėsos gabalas), kuriame yra patogenų ir kuriuos jis nuolat išskiria į aplinką (nuo jo užsikrečia kiti)
Išskiriama:
o su oru – užsikrėsi oro lašeliniu būdu
o išmatomis,
o šlapimu
o nuo odos – kontaktiniu būdu,
Ne kiekvienas sergantis yra infekcijos šaltinis. Būna ligų, kai žmogus serga bet MO į aplinką nepatenka iš jo tai jis ir nėra šaltinis, pvz sergantis pasiutlige žmogus aplamai yra ligų, kur žmogus – biologinė aklavietė.

Infekcijos šaltinis gali būti:

1. sergantis žmogus- ligos, kurių infekcijos šaltinis- žmogus, vadinamos antroponozėmis, pvz vidurių šiltinė
2. sergantis gyvulys- ligos, kuriomos užsikrečiama nuo gyvulių vadinamos zoonozėmis, pvz pasiutligė. Ligos, kurių infekcijos šaltinis ir gyvuliai, ir žmonės- zooantroponozės, pvz tuberkuliozė.
3. bakterijų nešiotojai- tai sveiki žmonės, kurie patys nesirgdami, organizme nešioja patogenus ir nuolat juos išskiria į aplinką. Žmogus bakterijų nešiotoju tampa po persirgtos ligos, kai nepakankamai išgydomas.

Question 22

infekcijos sukėlėjo perdavimo keliai

Answer 22

Infekcinis kelias jungia infekcijos šaltinį ir imlų žmogų.
Infekcijos sukėlėjo perdavimo keliai:
1. Kontaktinis:
a. tiesioginis kontaktas- kai yra glaudus ryšys: liečiasi oda ar gleivinės žmogaus šaltinio ir imlaus žmogaus (sifilis, gonorėja)
b. netiesioginis kontaktas- per įvairius daiktus, patalynę, indus (grybeliniai susirgimai)
2. Alimentinis tarp infekcinio šaltinio ir imlaus žmogaus atsiduria vanduo ar maistas, (per maistą, gėrimus). MO išskiriami su išmatomis ar šlapimu. Jais užteršiamas maistas ar vanduo, kitas žmogus užsikrečia. Dažniausiai taip perduodama žarnyno infekcijos. Fekalinis – oralinis. Būtinai įsiterpia daiktai. Tai alimentinio būdo atšaka.
3. Oro-lašelinis arba oro - dulkių Sergant kvėpavimo takų infekcijomis kosint čiaudint. Taip plinta gripas, tuberkuliozė.
4. Transmisinis. Dalyvauja pernešėjai: nariuotakojai, kraujasiurbiai: uodai, blusos, erkės. Siurbdami kraują patys užsikrečia ir po to užkrečia sveiką žmogų. Užsikrečiama grįžtamąja šiltine, maru, maliarija.
5. Per dirvožemį- užsikrečiama stablige, dujine gangrena, botulizmu

Question 23

Infekcijos sukėlėjo patekimo vartai

Answer 23

Imlus žmogus.

Vieta, per kurią MO patenka į organizmą, kai kuriais atvejai turi didelę reikšmę. Vieni mikrobai turi tik 1 „įėjimo vartus“, pvz.: choleros vibrionas, o kiti gali sukelti susirgimą neatsižvelgiant į patekimo vietą, pvz.: maro lazdelė. Šiuo atveju mikrobo „įėjimo vartai“ turi reikšmę ligos klinikinei eigai.

1. Keliai
2. Vartai
3. Ligos
4. Kontaktinis
5. oda ir gleivinė
6. odos ir gleivinių infekcijos prie kurių priklauso venerinės ligos, pvz sifilis, gonorėja
7. Alimentinis, fekalinis - oralinis
8. burna
9. Žarnyno infekcijos pvz salmoneliozė, dizenterija.
10. Oro lašelinis
11. nosis/kvėpavimo takų pradžia
12. KT infekcijos, pvz gripas
13. Transmisinis
14. kraujas ar limfa
15. transmisinės/kraujo infekcijos, pvz maliarija, miegligė, Laimo liga, erkinis encefalitas.
16. Transplacentinis
17. virkštelė, placenta, vaisiaus vandenys
18. ŽIV, hepatitas B, toksoplazmozė, sifilis, raudoniukė.

Question 24

Infekcijos sukėlėjo plitimas organizme

Answer 24

MO plitimas makroorganizme:

1. Kai kurie MO niekur neplinta
2. Kitas variantas – plinta krauju. Būklė, kai bakterijos patenka į kraują – bakteremija (analogiškai virusemija). Kai MO kraujyje pradeda daugintis – septicemija (sepsis). Kai MO yra ir kraujyje ir audiniuose, sukelia lokalias židinines infekcijas – septikopiemija.
3. Per limfinius takus,
4. Per tarpląstelinius skysčius,
5. Per audinius (dažniausiai jung aud),
6. Gleivinėmis
7. Nerviniais kamienais.

o Patogenai (bakterijos) nuo įėjimo į organizmą skverbiasi gilyn pro ląstelių tarpus (defektus), išskirdami JA ardančias medžiagas, ar limfos keliu.
o virusai plinta netarpiškai, o per ląsteles arba tiesiog gali patekti į limfą bei kraują
o MO bei jų nuodams organizme plisti padeda:
• pačių MO išskiriamos medžiagos,
• humoraliniai veiksniai,
• audinių ląstelių medžiagų apykaitos produktai,
• kortizonas.

Infekcijos skirstomos pagal infekcinio proceso apimtį:

1. jei MO dauginasi plitimo vartuose ir niekur toliau nekeliauja ir ten sukelia ligą - lokali infekcija (židininė)
2. jei MO plinta per limfą ir limfmazgius- regioninė infekcija
3. kai MO išplinta po visą makro-organizmą- generalizuojanti infekcija.

Question 25

Infekcijos pernešėjai

Answer 25

Infekcijos pernešėjai – makroorganizmai, pernešantys patogeninius MO iš infekcinio šaltinio sveikam žmogui ar gyvūnui. Vabzdžiuose MO ilgai gyvena, dauginasi, per kiaušinius juos perduoda palikuonims. Kai kurie perduoda per kraują. Jų nenužudo, nes būtų nenaudinga, sustotų MO reprodukcinis ciklas.

Question 26

Pagrindiniai infekcinių ligų bruožai pirma dalis

Answer 26

Būdingiausi infekcinių ligų bruožai:
• užkrečiamumas, galimybė plisti.
• Patekus infekcijai į žmogų, jis iškarto nesuserga, o tik praėjus keletui dienų. Tai vadinama inkubaciniu laikotarpiu. Inkubacinis periodas trunka įvairiai, tai priklauso nuo ligos. Po inkubacinio laikotarpio atsiranda pirmieji ligos požymiai.
• MO sukeltos ligoms būdinga tai ,kas nebūdinga kitoms:
- būtinas patogenas- ligos sukėlėjas
o Sukėlėjai yra specifiški
o kai kurie patogeniniai MO infekcinę ligą sukelia tik patekę per tam tikrus vartus, kiti patekdami per bet kur sukelia ligą, pvz maras: palutinis oro lašeliniu būdu, kitos formos kitais keliais.
o Infekcinei ligai sukelti reikalinga tam tikras pat MO kiekis, vadinamas infekcine doze.
- persirgus išsivysto trumpalaikis ar ilgalaikis poinfekcinis imunitetas
- dažnai būdingas cikliškumas
- galima išskirti anksčiau minėtus periodus: latentinis, prodrominis, ligos įkarštis, baigtis.
- būdingi požymiai: karščiavimas, vėmimas, bėrimas, viduriavimas – nors jie būdingi ne vien infekcinėms ligoms.

Question 27

Inf.lig.bruožai II. Infekcinių ligų proceso eiga

Answer 27

Infekcinių ligų proceso eiga:

1. inkubacinis periodas- laikotarpis nuo MO įsiskverbimo į organizmą iki požymių pasireiškimo. MO įsiveržia į imlius audinius/ląsteles, nugali/apeina natūralius saugos barjerus, įsitvirtina tam tikruose audiniuose, ima intensyviai daugintis, gamina vis daugiau egzotoksino (difterijos) arba endotoksino (gram- MO). Imuninio atsako reakcijos neryškios. Inkubacinio periodo trukmė lb įvairi, priklauso nuo sukėlėjo: nuo kelių valandų iki kelių dešimčių metų, dažn 2 – 4 dienos. Liga gali baigtis mirtimi (pasiutligė, hepatitas C, AIDS)
2. prodrominis periodas – išryškėja pirmieji ligos požymiai, kurie yra bendri negalavimo reiškiniai: karščiavimas, galvos skausmas, kataro ar dispepsijos požymiai, kurie trunka neilgai ( kelias val ar dienas)
3. ligos įkarštis- išrykškėja ligai būdingi simptomai, prasideda įvairūs uždegimai, audinių pakitimai, intensyviai gaminami Ak, specifiški ligos sukėlėjo Ag. Ligai būdingi simptomai pvz: kokliušas – spazminis kosulys, vėjauraupiai – bėrimas.
4. Ligos baigtis:
   a. rekonvalescencija- nyksta klinikiniai ligos požymiai, MO sunaikinami ir pašalinami iš organizmo o jų toksinai nukenskminami. Įgyjamas specifinis imunitetas prieš ligą.
   b. Mirtis
   c. Sukėlėjo nešiotojas

Question 28

Infekcinių ligų plitimo intensyvumas visuomenėje

Answer 28

Plinta nevienodai:

1. Plitimas, kai tai šen tai ten pasitaiko vienetiniai atvejai tokie kaip pvz TBC, tai toks plitimas vadinamas sporadiniais atvejais (pavieniais atv).
2. Kai per trumpą laiką suserga didelė grupė žmonių (dažniausiai minimum 1%) – vadinama epidemijomis. Pvz gripo epidemija kokiame nors mieste. Priklauso nuo plitimo: nepasitaiko kontaktiniu keliu plintančių ligų epidemijų; greičiausiai plinta oro –lašeliniu būdu, kartais epidemijos plinta ir transmisiniu keliu perduodamų ligų. Daug reiškia ir inkubacinis periodas: jei jis trumpas – liga plinta lb greit, o pvz TBC ilgas → TBC epidemijų nebūna. Plinta dideliu greičiu.
3. Kartais liga išplinta visame pasulyje, tada tai vadinama pandemija. Tokių pandemijų dar būna ir šiais laikais: pvz gripo, choleros.
4. Endemija – plitimas, kai konkrečioje geografinėje vietovėje nuolat sergama tam tikra liga ir už tos teritorijos ribų liga neplinta. Pagrindinė priežastis – ten gyvenantys pernešėjai, pvz Afrikoje - musė cėcė – pernaša miegligę. Yra ir kitų priežasčių pvz klimatas: Indijos, Pakistano vandenys gausiai teršiami + ten šilta → choleros vibrionai išgyvena → šios vietovės nuo seno pagrindiniai choleros židiniai. Dar priežastimi gali būti infekcijos šaltiniai: kokie nors gyvūnai dažniausiai graužikai: Azijoje dėl to kartais kyla maro endemijų.
5. Egzotiniai atvejai – tai geografiniai vietovei nebūdingas ligos, pvz Lt tropinių kraštų ligos – leišmanijozė, maliarija.
6. Protrūkis, kai tam tikroj vietoj (valgykloj, restorane) suserga didelis sk žmonių.

Žmogaus įtaka infekcinių ligų plitimui. Visuomenės imlumas. Imlumas paveldimas, lemiamas imuniteto. Turi reikšmės ir lytis ar amžius, sisteminės ligos, mityba, žalingi įpročiai.

Question 29

Laboratoriniai gyvuliai, jų užkrėtimo tikslai ir metodai. Vivariumas. Užkrėsto gyvulėlio skrodimas ir bakteriologinis tyrimas

Answer 29

Vivariume laikomi eksperimentiniai gyvuliukai (baltos pelės, triušiai, šeškai, kiaulytės, žiurkės)

Užkrėtimo tikslas:

1. išskirti ir nustatyti patogeninių bakterijų tapatybę, patogenines bakterijas atskiriant nuo saprofitinių
2. galimos vakcinos sukūrimas

• tam tikslui užkrečiami imliausi tam MO gyvuliukai
• atsiradus ligos požymiam, tiriamoji medžiaga iš gyvuliukų organų ir audinių sėjama į maitinamąsias terpes. Išaugusios bakterijos yra tik 1 rūšies. Grynoji bakterijų kultūra identifikuojama
• bakterijų dauginimąsi galima nustatyti iš: spec.metabolitų, drumstumo…

Lab.gyvuliukų užkrėtimo metodai - priklausomai nuo rūšies, dydžio gyvūno-

1. poodinis suleidimas
2. į raumenis
3. į veną
4. į pilvaplėvę (intraperitoninis)
5. viršk traktas
6. kvėp tak užkrečiama įkvepiant

Bakteriologinis tyrimas: Tikslas- grynosios MO kultūros išskyrimas iš tiriamosios medžiagos ir jos identifikavimas.Grynoji MO kultūra- 1 rūšies ląstelių populiacija, išaugusi sterilioj maitinamoj terpėj; išaugusių MO kultūros tiriamos mikroskopu, identifikuojamos iki genties, rūšies…

Organų atspaudai dažomi Gimzos-Romanovskio būdu. 10 min laikyti Nikiforovo tirpale (fiksatorius) ir 20min Azūr-Eozino dažuose (paruošti); (šiaip šis dažymas dar naudojamas tirti ląstelės struktūras, riteksijų, pirmuonių morfologiją)

Question 30

Lab gyvuliukų užkrėtimo tikslai

Answer 30

Lab gyvuliukų užkrėtimo tikslai:

1. nustatyti MO virulentiškumą
2. išskirti iš užterštos medžiagos gryną kultūrą
3. nustatyti tos kultūros savybes
4. nustatyti vakcinų ir serumų nekenksmingumą
5. gauti imuninius serumus
6. galimos vakcinos sukūrimas
7. atskirti patogenines bac nuo saprofitinių

Question 31

Imunitetas

Answer 31

Imunitetetas – org.apsauga nuo svetimų medž., taip pat ir savų, tačiau pakitusių ląstelių. Svetimos medžiagos yra:
• mikroorganizmai
• įv. kilmės organinės medž., pvz baltymai
• nukleorūgštys

Savos, tačiau pakitusios ląstelės yra vėžinės ląstelės, prieš kurias organizmas kovoja.

Apsauga nuo svetimo:
Nespecifinė – veikia prieš bet kokią svetimą medž ar objektą (MO). Ją vykdo:
o Skysčiai (humoraliniai veiksniai): pvz komplementas, lizocimas, interferonas
o Ląstelės: neutrofilai, makrofagai
Specifinė apsauga lb konkreti, ty veikia prieš konkrečią svetimą medžiagą, pvz konkrečiai prieš stafilokokus.
o Skysčiai (humoraliniai veiksniai): tik antikūnai
o Ląstelės: T limfocitai ir kitos pagalbinės ląst.

Atsakas į infekciją.
Infekcija → žmogus turintis įgimtą imunitetą → slapta infekcija ir tas žmogus be ligos įgijo imunitetą → įgytas imunitetas.
Kitas žmogus be įgimto imuniteto infekcija → liga → įgytas imunitetas.
Žmogui kuris turi įgytą imunitetą reinfekcija negalima.

Question 32

Imuniteto rūšys

Answer 32

Imuniteto rūšys (pagal efektorinę grandį – ta grandis, kuri generuoja atsaką):
• Humoralinis imunitetas – efektorinė grandis yra tirpios skysčiuose medžiagos (imunoglobulinai, t.y. antikūnai). Gali būti:
1. Įgimtas
2. Įgytas – gali būti
a) natūralus aktyvus
b) natūralus pasyvus
c) dirbtinis aktyvus
d) dirbtinis pasyvus
3. Nesterilus imunitetas
• Ląstelinis imunitetas – efektorinė grandis yra imuninės ląstelės. Gali būti tik įgytas imunitetas

Pagal tai, prieš ką veikia imunitetas gali būti:
• antibakterinis
• antivirusinis
• antigrybinis
• antivėžinis

Dar gali būti
Interferencinis imunitetas.
Kolektyvinis imunitetas

Question 33

Įgimtas imunitetas

Answer 33

Įgimtas – dar vadinamas rūšiniu imunitetu, tay yra vadinamas negebėjimas sirgti tam tikra infekcine liga, kuris yra būdingas tam tikrai biologinei rūšiai ir yra paveldimas. Pvz žmonės neserga kai kuriomis ligomis, kuriomis serga gyvūnai, kaip kad šunų maras, kuris žmogui nėra pavojingas, nes juo neužsikrečiama dėl įgimto imuniteto. Būdinga visiems žmonėms.

Question 34

natūralus aktyvus

Answer 34

susidaro po infekcinio proceso, net jeigu jis praėjo ir be klinikinių simptomų, t.y. kai persergama infekcine liga ir susidaro imunitetas. Jis gali trukti visą gyvenimą, kartais gali trukti tik kelis metus.

Question 35

natūralus pasyvus imunitetas

Answer 35

susidaro kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų iš kito, imunitetą turinčio organizmo. Pvz tokį imunitetą turi naujagimiai, t.y. jie gauna antikūnus per motinos pieną ir taip kažkuriam laikui iki patys pradeda gaminti tam tikrus antikūnus turi natūralų pasyvų imunitetą.

Question 36

dirbtinis aktyvus imunitetas

Answer 36

– sudaromas naudojant vakcinas (t.y. skiepijant) ir gali būti ilgalakis. Jis susiformuoja po 10-14d. po vakcinos patekimo į organizmą.

Question 37

dirbtinis pasyvus

Answer 37

dirbtinis pasyvus – sudaromas naudojant serumus, šgyjamas iškart suleidus serumo, tačiau yra trumpalaikis, trunka max apie mėnesį. Serumo yra jau paruošti antikūnai rpieš tam tikrą ligos sukėlėją ir imunitetas įgyjamas iš karto būtent tam tikram MO.

Question 38

Nesterilus imunitetas

Answer 38

Nesterilus imunitetas – kai vienu metu tame pačiame organizme yra ir sukėlėjas ir imuninis atsakas į jį. Tas imuninis atsakas negali pašalinti MO iš organizmo, dėl to jie yra tam tikroje tarytum pusiausvyroje. Imunitetas teoriškai yra organizme, tačiau jis nepajėgus pašalinti sukėlėją. Toks imunintetas pasireiškia pvz sergant TBC. TBC sukėlėjas užkrečia makrofagus, ten ilgam įsikuria, gali daugintis, nes dėl sienelės sudėties neveikia fermentai, todėl jie negali ištirpdyti šios micobakterijos. Tai užveda imuninį atsaką, tačiau imunitetas negali pašalinti sukėlėjo, nes jis yra makrofago viduje.

Question 39

Interferencinis imunitetas

Answer 39

Interferencinis imunitetas – daž. sutinkamas virusinių infekcijų metu. Jeigu vienas virusas užkrečia ląstelę ir pradeda joje daugintis, tai ta ląstelę pradeda gaminti interferoną kaip atsaką į infekciją. Interferonas yra sekretuojamas į išorę, patenka į užląstelinę terpę, jungiasi prie kitų ląstelių receptorių, kurie yra jautrūs interferonui, tas prisijungimas kitoje ląstelėje sužadina tam tikrų fermentų sintezę, kurie gali ardyti virusus. Tie fermentai veikia nespecifiškai, jie ardo nepriklausomai nuo viruso rūšies, todėl kitas virusas, patekęs į šia terpę negalės daugintis, šis reiškinys vadinamas interferencija. Pvz susirgus gripu, o kitam žmogui sergant sloga, sergantysis gripu sloga nebeužsikrės.

Question 40

Kolektyvinis imunitetas

Answer 40

Kolektyvinis imunitetas – šis terminas dažnais naudojamas infekciologijoje. Tai toks imunitetas, kai 95proc. žmonių populiacijoje įgyja atsparumą tam tikrai infekcijai. Dažniausiai tai susidaro vakcinacijos metu, kai vakcinuojama tam tikra grupė žmonių ir su ta vakcina sudaromas kolektyvinis imunitetas.

Question 41

Antigenai

Answer 41

Antigenai (Antibody Generating) – susiję su Ak - sukelia jų sintezę. Tada nebuvo žinomas ląstelinis imunitetas. Db Ag vadinamas bet koks veiksnys, sukeliantis imuninės sistemos atsaką (o ne tik Ak sintezę).
Aiškesnis apbūdinimas (pagal Žlabį):
• Imunogenas – imuninės sist atsaką sukeliantis veiksnys (genetiškai svetimos organizmui medžiagos).
• Antigenas – veiksnys, sukeliantis Ak sintezę.
Ag irgi yra imunogenai, tik imunogenas platesnė savoka nei Ag.

Ag – tai bet kokia medž., sukelianti Ak sintezę arba galinti su jais jungtis ir nesukelia Ak sintezės.
Pagal tai skirstomi į visaverčius ir nevisaverčius.
o Visaverčiai – ir sukelia sintezę, ir su jais jungiasi.
o Nevisaverčiai – tik jungiasi su jais, bet sintezės nesukelia, vadinami haptenais.

Kiekvienas Ag turi turėti kokią tai struktūrą, kurią atpažįsta Ak (arba B limf receptoriai). Tos struktūros vadinamos determinantais arba epitopais. Determinantas lemia Ag specifiškumą, o Ag molekulės dalis atlieka tik dirgiklio funkciją. Ag, kurie turi vieno tipo determinantus vadinami monovalentiniais, o kurie turi kelių tipų determinantus – polivalentiniais.

1. Stipriausi Ag – baltymai. Jie visada yra visaverčiai Ag. Pasitaiko baltyminės struktūros medžiagų, kurių antigeniškumas mažas, tai želatina, hemoglobinas, insulinas. Viena iš baltymo antigeniškumo sąlygų – aromatinių AR buvimas, nes jos suteikia molekulei standumo.
2. Kitos org medž (polisacharidai, NR, lipidai) jei ir yra antigenais, tai jie tik nevisaverčiai – nesukelia Ak snt. Nevisaverčiai Ag – haptenai.
   a. Polisacharidai silpni Ag dažniausiai atlieka hapteno funkciją. Polisacharidiniai Ag gali stimuliuoti alergines reakcijas. Gryni polisacharidai antigeniškais tampa tik būdami tam tikros molekulinės masės, pvz.dekstranas, kai M > 600 kDa.
   b. Lipidams nebūdingas antigeniškumas, nes RR nesuteikia molekulei pakankamo stangrumo. Tačiau daugelis lipidų kompleksuose su baltymais veikia kaip haptenai
   c. NR neantigeniško, bet gali veikti kaip haptenai
3. Ag visavertiškumui reikalingi baltymai: kopmleksiniai jung, į kuriuos įeina bent dalis B, tai padaro Ag visavertį.Tie baltymai gali būti net šeimininko: pvz svetimas polisacharidas (haptenas) susijungia su šeimininko B ir sukelia imuninį atsaką.
4. Superantigenai veikia ir nespecifiškai, veikia per helperius ir sukelia intensyvią citokinų (IL) sint.

Antigenams būdinga:

1. imunogeniškumas
2. heterogeniškumas
3. specifiškumas

Question 42

Antigenų imunogeniškumas

Answer 42

Imunogeniškumas - Ag savybė sukelti skirtingo stiprumo imuninį atsaką. Tai svarbiausias AG požymis. Jis priklauso nuo paties Ag savybių, bei nuo makroorganizmo, į kurį Ag pateko reaktyvumo.

• Antigeniškumas būdingas organinėm medž, tai medžiagos, o ne Ag savybė, ne visos jos vienodai antigeniškos,
baltymai lb antigeniški (jei jis lb antigeniškas, tai jis stiprus Ag).
• Korpuskuliniai Ag – ląstelės – labiau imunogeniški nei tirpūs Ag.
• Ag ypatybės lb priklauso nuo molekulės dydžio riba šiaip laikoma 10 kDa, didesnės medžiagos dažniausiai jau yra Ag (bet yra išimčių), taigi cheminiai elementai, AR, monosacharidai ir tt negali būti antigenais.
• Svarbus ne tik dydis bet ir struktūra. Atliktas bandymas parodė, kad iš vienos AR sudaryti stambūs polipeptidai dažnai būna neimunogeniški. Baltymuose determinantams susidaryti reikalingos aromatinės AR. Pvz želatina jų mažai turi → silpnas Ag.
• Imuninė reakcija į Ag yra genetiškai determinuota: į tą patį Ag vienos rūšies individai reaguoja kiti ne.
• Imuninis atsakas tp priklauso nuo Ag dozės: kai ji maža susidaro nadaug Ak, IgE, o kai daug – IgM, IgG

Question 43

antigenų heterogeniškumas

Answer 43

Imuniniam atsakui susidaryti lb svarbus heterogeniškumas: kuo reaguojantis organizmas filogenetiškai labiau nutolęs nuo Ag donoro, tuo imuninė reakcija intensyvesnė.Imuninė sistema geba atskirti savas medžiagas nuo genetiškai svetimų.

Question 44

Ag specifiškumas

Answer 44

Ag specifiškumas – tai AG savybė pasirinktinai reaguoti su atsirandančiais po imunizacijos specifiniais Ak ar sensibilizuotais limfocitais.
Specifiškumą lemia determinantų cheminė sudėtis ir erdvinė struktūra.
Ag specifiškumas būna trejopas:
1. rūšinis specifiškumas – vienos rūšies individai skiriasi audinių Ag nuo kitos rūšies individų. Pvz žmogaus eritrocitų Ag skiriasi nuo kitų gyvūnų eritrocitų Ag. Kadangi kiekvienos bakterijų ar kitų MO rūšies antigeninė struktūra yra unikali,tai pasitarnauja identifikuojant iš ligonio ar aplinkos išskirtus MO.
2. grupinis specifiškumas – rūšies individų Ag skiriasi aloantineginėmis ypatybėmis. Aloantigenai – tai Ag, būdingi kai kuriems tos pačios rūšies individams ir imunogeniški kai kuriems tos pačios rūšies individams. Pvz žmogaus eritrocituose nustatyta apie 20 Aloantigeninių sistemų.
3. variantai (tipinis) specifiškumas. Kai kurios bakterijų rūšys, atsižvelgiant į Ag sandarą skirstomos į serovarus.

Imuninė sistema diferencijuoja “savus” ir “svetimus”Ag, reaguodama tik į “svetimus”.Tačiau galimos reakcijos į “savus” organizmo Ag-autoantigenus ir susidarymas prieš juos Ak-autoantikūnų. Autoantigenais gali būti akies lęšiukas, spermatozoidai, skydliaukė ir kt., kurie individumo gyvenimo eigoje nekontaktuoja su imunine sistema,o kontaktuoja su ja,esant įvairiems pakenkimams,patekdami į kraują. Susidarius autoantikūnams,gali išsivystyti autoimuniniai susirgimai.

Question 45

MO (bakterijų) antigenai

Answer 45

Mikroorganizmų (bakterijų) antigenai.
Mikrobinė ląstelė turi didelį kiekį Ag,kurie įvairiai išsidėsto ląstelėje ir turi įvairų poveikį infekcinio proceso išsivystymui.Įvairių grupių MO antigenai turi įvairų sąstatą.Žarnyno bakterijoms gerai išaiškinti- O,K,H antigenai.
1. Somatiniai Ag, O Ag, kurie randasi sienelėje – tai lipopolisacharidai, tai jie yra superantigenai. Šis Ag yra termostabilus
2. Žiuželiniai Ag, H Ag, tai baltymai → lb stiprūs Ag. Termostabilūs, sudaryti iš spec baltymo flagelino.
3. K Ag, randasi gleiviniam sluoksnyje arba kapsulėje. Jie yra sudėtingi polisacharidai,randasi sienelėje ir kapsulėje.Pagal atsparumą aukštai temp.skirstomi į termolabilius ir termostabilius antigenus.
4. Protekcinis Ag(apsauginis)jis susidaro bakterijose,joms esant ligonio organizme.Juodligės,maro,bruceliozės sukėlėjai sugeba gaminti protekcinį Ag.
Vystantis,augant ir dauginantis MO,jų Ag gali keistis. Netenkama kai kurių Ag komponentų,esančių paviršiuje.Šis reiškinys vadinamas disociacija.
Antigeniškumu pasižymi ir bakterijų išskiriamos medžiagos: toksinai ir fermentai, nes tai baltymai – stiprūs Ag. Stiprūs Ag yra egzotoksinai.Paveikti formalinu ir temperatūra,jie netenka nuodingų savybių,bet išlaiko Ag savybes ir tada vadinami antoksinais. Superantigenai- jungiasi su T limf receptoriais kitaip ir juos suaktyvina- tai pvz.stafilokokų egzotoksinas (toksinas ir enterotoksinas sukelia toksinį šoką)

MO Ag tyrimo reikšmė – kiekvienai rūšiai būdingi tik jai chrakteringi Ag ir tiriant išaiškinama gb kokius ji turi Ag ir pagal tai galima spręsti kokia tai bakt (tinka ir virusam), aišku šiaip žmonės turi serumus tik prieš patogeninius MO.
Skirtingi serovariai taip pat turi specifinius Ag, kai kurie Ag bendri : turi keli serovarai ar net visa gentis.

Question 46

Vakcinos

Answer 46

Vakcinos- tai preparatai, kuriems veikiant organizmas sudaro aktyvų imunitetą kuriai nors infekcinei ligai. Monovakcinacijos (sukeliamas imunitetas vienai inf.ligai).

• Asocijuotos vakcinos (kai sudaromas imunitetas kelioms inf.ligoms). Į asocijuotų vakcinų sudėtį įeina tiksliai subalansuotas įvairių vakcinų Ag dozės, dėl kurių formuojasi aktyvus imunitetas visiems tos vakcinos komponentams. Tokios vakcinos įšvirkštimo vietoje susidaro Ag depas, iš kurio lėčiau rezorbuojamos ir taip pasiekiamas didesnis efektas.
• Gyvos vakcinos- tai dirbtinėmis sąlygomis išaugintos gyvų MO-ų nevirulentiškos vakcininių padermių kultūros. Nuo gamtoje cirkuliuojančių padermių jos skiriasi svarbiausia tuo, kad yra genotipiškai praradusios gebėjimą sukelti tipišką infekcinę ligą.
• Negyvos vakcinos- gaunamos iš infekcinių ligų sukėlėjų vadinamųjų gamybinių padermių, kurios turi pilnavertę antigeninę sandarą ir yra l.virulentiškos. Negyvoms vakcinoms gaminti specialiai atrinktos ir patikrintos bakterijų bei virusų padermės pagausinamos mityb. terpėse arba audinių kultūrose ir inaktyvuojamos įv.būdais.
• Cheminė vakcina- Ag gaunami iš mikrobų ląstelių cheminės ekstrakcijos būdu. Šias vakcinas sudaro sudėtingi organiniai junginiai.

Question 47

Antikūnai

Answer 47

Antikūnai – tai specifiniai kraujo baltymai, kuriuos sintetina organizmas, reaguodamas į organizman patekusius Ag ir sugebantys su juo specifiškai reaguoti.

1. Tai imunoglobulinai: priklauso γglobulinams.
2. Imunoglobulinus sintetina plazminės ląstelės.
3. Ak lemia humoralinį imunitetą. Kai kurie fiksuojasi prie limfocitų, tampa jų receptoriais → dalyvauja ir ląsteliniame imunintete.
4. Svarbiausia Ak savybė – specifiškumas Ag. Funkcija: Ig atpažįsta Ag ir jį eliminuoja.
5. Kita savybė avidiškumas – geba su Ag sudaryti patvarų junginį – kompleksą. Tai priklauso nuo Ag determinanto ir Ig aktyviojo centro erdvinio atitikimo, krūvinių bei hidrofobinių grupių pasiskirstymo.
6. Dar viena svarbi savybė – gebėjimas Ag sujungti į stambius konglomeratus. Tai galintys padaryti Ak vadinami pilnaisiais, o to neatliekantys – nepilnaisiais. Ši savybė galima dėl to, kad Ig turi du Fab fragmentus, kurie gali jungtis prie skirtingų Ag analogiškų determinantų.
7. Ak ne fermentai, jie patys nelizuoja Ag, jie neveikia kaip F. Jei susijungia su bakt, tai jai nieko blogo, o jei susijungia su toksinu tai jį neutralizuoja.

Question 48

Kaip buvo išaiškinta Ig struktūra?

Answer 48

Nusipelnė R. Porteris, A.Nisonovas ir Edelmanovas.
Poteris biochemikas, tyrinėjo F, bandė išsiaiškinti kaip jie veikia, ir galvojo, kad Ak gal veikia taip pat kaip F. Gavo Nobelio premiją. Pradėjo tyrinėti Ak praeito amžiaus vidury, jau buvo žinoma, kad kraujo baltymai sudaro 4 frakcijas (tarp jų ir γ-globulinų, kuriems priklauso Ak). Jis imunizavo triušį globulinine arklio serumo frakcija. Tada jį paveikė amonio sulfatu → nusėto globulinai. Taip pavyko gauti grynus Ig. Iškritusius Ig paveikė fermentu papainu.Trumpai paveiktas juo, Ig molek.suskilo į tris fragmentus (visos maždaug po 50 tūkst), pastebėta kad jos skiriasi, jas atskyrė chromatografija: paaiškėjo, kad yra du surišantys Ag - Fab ir vienas kristalizuojantis - Fc fragmentas.
Nissonovas sukaldė Ig pepsinu: trumpai paveikus Ig molekulė suskilo į vieną stambų 100 tūkst fragmentą ir smulkius fragmentėlius. Tą stambų pavadino – F(ab)‘2 – jis ne tik jungiasi su Ag, bet ir sukelia precipitaciją – nusėda į nuosėdas.
Edelmanovas domėjosi Ig struktūra. βmerkaptofenolis nutraukia disulfidinius ryšius: gautos sunkiosios 50 kDa ir lengvosios 20 kDa grandinės.

Visus bandymus susumoavus: dvi lengvos ir dvi sunkio gr, susjungtos disulf ryšiais. Porteris imunizavo įv fragmentais avis. Tada galutinai išaiškino kaip molekulė sud.

Question 49

Ig sandara

Answer 49

Sandara:

1. du Fab fragmentai, prijungiantys Ag ir vienas Fc – prijungia komplementą, reaguoja su makrofagais ir vykdo transmembraninį transportą.
2. kiekvianą Ig sudaro 4 polipeptidinės grandinės : dvi sunkiosios (H) ir dvi lengvosios (L). Grandines tarpusavy jungia disulfidinės ir nekovalentinės jungtys. Sunkiosios grandinės yra 5 poklasių: μ α γ δ ε, o lengvosios 2: κ λ.
3. Kiekvieną grandinę sudaro kintama sritis – V, ir nekintama sritis – C. Kiekvieną antikūnų antigeną jungianti vieta sudaryta iš lengvųjų ir sunkiųjų grandinių N – galo kintamosiose srityse (VH ir VL domenai).
4. Struktūra panaši į Y raidę.
5. Antigeno – antikūno reakcijoje dalyvauja ne visa antikūno molekulė, o jos aktyvusis centras. Antikūno aktyvusis centras - tai molekulės dalis, kuri atitinka antigeno determinantę. Aktyvujį centrą sudaro niša tarp kintamų lengvųjų ir sunkųjų grandinių domenų.

Ig charakterizuojami molekuline mase,nusėdimo greičiu ultracentrifuguojant..Pagal šias savybes Ig skirstomi į 5 klases:IgG,IgM,IgA,IgE,IgD.

Question 50

IgD

Answer 50

IgD – jo yra mažiausiai kraujyje. Jis nėra laisvas, egzistuoja kaip membraninis Ig ir yra kaip receptorius ant B limfocitų membranų. Padeda inicijuoti humoralinės sitemos atsaką, stimuliuodamas B limfocitų augimą ir diferenciaciją į plazmines ląsteles.Jei B limf turi tik M, tai jis nepajėgus AG atp, atpažįsta tik tas kuris turi ir G ir M rec.

Question 51

IgA

Answer 51

IgA – sudaro apie 5-15proc visų serume cirkuliuojančių Ig. Gali būti dviejose formose – vienoks yra kraujyje, kitoks kai pereina į gleivines. Perėjes į gleivines jis yra vadinamas sekreciniu IgA, nes pereidamas per epitelinę ląstelę jis įgyja sekrecinį komponentą – tam tikrą baltymo molekulę, kuri jį prijungia ir transportuoja iš kraujo per epitelinę ląstelę į gleivinės paviršių. Jis labai svarbus vietiniam gleivinių imunitetui, gausiai randamas seilėse, ašarose. Jo kiekis tiesiogiai koreliuoja su normaliosios organizmo mikrofloros kiekiu. Jei IgA yra per daug ar per mažai gali dominuoti arba išnykti tam tikros bakterijų rūšys, kas gali sukelti tam tikras infekcijas. Pvz dantų kariesas – esant mažai IgA, tikėtina, kad žmogus turės daug didesnę tikimybė kariozinėms ertmėms formuotis.

Ig A gaminamas monomerinės formos. IgA sintetinams taip pat kaip ir kiti Ig limfoidiniame audinyje ar bet kur kitur, kur yra plazmocitų. Vėliau jis jungiasi prie gleivinės ląstelių membranoje esančių poli-Ig receptorių. Tai sudirgina ląst → visas kompleksas (Ig ir poli-Ig rec) patenka į gleivinių ląstelės vidų. Ląstelėje proteazės atskelia didesnę poli-Ig receptoriaus dalį. Likusi receptoriaus dalis, kovalentine jungtimi sujungta su dimerine IgA molekule, vadinama sekreciniu komponentu. Įgijusi sekrecinį komponentą IgA kartu su gleivinės sekretu išskiriama į gleivinės paviršių.
Taigi ne gleivinė sintetina tuos Ig.
Gleivinės paviršiuje esantys MO jungiasi su šiuo Ig. IgA kaip ir kitiems Ig susidaryti reikia, kad Ag patektų į kraują ar limfą. Tačiau šis IgA dėl sekrecinio komponento buvimo su Ag susiduria ne kraujyje, o gleivių paviršiuje. Patenka į peiną ir su juo į kūdikio virškinamąjį traktą, todėl natūraliu maistu 9moitinos pienu) maitinami kūdikiai rečiau serga žarnyno infekcijomis.
Kraujyje jų apie 10 % (jame monomerinė forma.

Question 52

IgE

Answer 52

• IgE – sudaro apie 1proc visų Ig, cirkuliuojančių kraujyje. Per Fc fragmentą jis yra susijungęs su putliosiomis ląstelėmis (bazofilais). Jis yra labai svarbus alerginėms reakcijos susidarant, pvz anafilaksinio šoko atveju.

Šios klasės Ig serume būna nedaug – tik apie 0,002 %. Sintetinami vėliausiai ir beveik visi IgE surišami tukliųjų ląstelių ir bazofilų. Vos susidarę jungiasi ant ląst paviršiaus: putliųjų, bazocilų ir tampa jų receptoriais.
Siejami su ūmaus tipo alerginėmis reakcijomis.

Question 53

IgM

Answer 53

IgM – sudaro maždaug 5-10 proc visų kraujo plazmos Ig. Pirmasis Ig, kurį gamina organizmas, susidūręs su infekcija. Tai yra pentameras, todėl teoriškai jis gali prijungit 10 antigenų. svarbi jo funkcija – jis gali aktyvinti komplementą

Infekcinio proceso metu susidaro pirmiausiai, tačiau po kurio laiko juos sintetinę plazmocitai ima sintetinti IgG.
Sudaro apie 10 serumo IgG.
Pentameras → lb gerai suriša komplementą, todėl pasižymi stipriu opsonizuojančiu poveikiu. Lb svarbūs prijungiant bakt (aišku svarbaiu G-).
Specifiniai IgM yra aktyvaus infekcinio proceso indikatorius, nes susidaro pirmieji. Greit išnyksta, po kelių mėn visai jų nebelieka.

Question 54

IgG

Answer 54

IgG – jo konc. kraujyje yra didžiausia (85proc visų Ig kraujyje). Iš visų Ig jis gyvena ilgiausiai (apie 23d.). Būdinga tai, kad jis gali pereiti placentą, gali prijungti komplementą ir jį aktyvinti ir yra labai svarbus anamnestiniam (pakartotiniam) atsakui. Yra smulkiau skirstomi į 4 poklases, kurios skiriasi savo struktūra šiek tiek.

Kraujyje jų yra daugiausiai, tai serumo imunoglobulinai, žmogaus ar gyvūno serume jie sudaro 75 – 80 % visų Ak kiekio.
Jie išsilaiko ilgiausiai (išsilaiko seniausių infekcijų pėdsakai). Tik vaiko organizme jie ilgai neišsilaiko, nes šiap tai jie ne jo, o motinos.
Landūs judrūs, iš kraujo lengvai patenka į audinių skystį, tarpląstelinius atrpus.
Neutralizuoja bakterijų egzotoksinus, opsonizuoja bakterijas, nes suriša komplementą.
Praeina placentą ir sudaro vaisiuje pasyvų imunitetą, kuris išlieka iki vienerių metų ir po vaisiaus gimimo.
patenka tarp ląst.

Question 55

Humoralinio, ląstelinio rūšinio(nespecifinio) imuniteto apsauga prieš svetimą

Answer 55

Šis imunitetas kiekvienam gyviui yra skirtingas, nes tai priklauso nuo kiekvienos rūšies. Kai kurie mechanizmai sutampa, o kai kurie yra skirtingi. Kiekviena rūšis turi savo prigimtį ir nuo vienų MO moka apsiginti, nuo kitų ne. Taip yra nes skirtingi yra veikimo mechanizmai, išsivystę evoliucijos metu. Tai įgimtas imunitetas.

Apsauga nuo svetimo:
Nespecifinė – veikia prieš bet kokią svetimą medž ar objektą (MO). Ją vykdo:
o Skysčiai (humoraliniai veiksniai): pvz komplementas, lizocimas, interferonas
o Ląstelės: neutrofilai, makrofagai
[kaip aš suprantu nespecifinė apsauga ir yra rūšinis imunitetas]
Specifinė apsauga lb konkreti, ty veikia prieš konkrečią svetimą medžiagą, pvz konkrečiai prieš stafilokokus.
o Skysčiai (humoraliniai veiksniai): tik antikūnai
o Ląstelės: T limfocitai ir kitos pagalbinės ląst.

Question 56

Rūšinio imuniteto skirstymas

Answer 56

Rūšinis imunitetas skirtingas:
- Ląsteliniai barjerai – anatominės struktūros
o Oda, gleivinės, vidiniai barjerai
- Mikrobų antagonizmas – normali mikroflora konkuruoja.
- Humoraliniai veiksniai
o Baltymai
o Kitos organinės medžiagos: komplementas, properdinas, lizocimas, lizinai, citokinai, interferonai, inhibitoriai - tiesiogiai veikia mikrobus arba aktyvina kitus imuninės sistemos veiksnius
- Ląstelinis
o Fagocitai atakuoja, žudo, į organizmą patekusius MO, NK žudo infekuotas virusu ir pakitusio genomo ląsteles ir kiti
- Genetiniai veiksniai
o Organizmo reakcija į MO ir jo toksinus (nes jei nėra receptorių MO toksinui nebus ir reakcijos)
- Uždegimas, temperatūra, sekretai. Reakcija į audinių pažeidimą (specifinė/nespecifinė)

• Rūšinis imunitetas nepriklauso nuo antigeno – veikia iškart, jam nereikia antigeno atpažinti / įgytas – priklausoma nuo Ag, turi jį atpažinti.
• Rūš – nėra slapto periodo / Įgytas – yra
• Rūš – nespecifinė antigenui apsauga – reakcija bus, nesvarbu koks ag / įgytas – reakcija vyks pagal specifinį antigeną.
• Rūš nesusidaro rūšinė atmintis / įgytas – susidaro (kitą kartą pakliuvus tam pačiam Ag, r-ja stipresnė ir greitesnė)

Question 57

Rūšinio imuniteto svetimo pažinimas

Answer 57

Svetimo pažinimas:
Rūšinis imunitetas
Pagal bendrus daugeliui MO požymius
• lipopolisacharidai (nėra tik prokariotų požymis, bet prokariotų jie turi tam tikrų ypatumų, kuriuos atpažįsta rūš veiksniai)
• Peptidglikanai (tik prok)
• Lioteicho r. (tik prok)
• Turtingi manoze glikanai – G- bac
• Flagelinas - žiuželiuose
• Pilinas - gaureliuose
• Dvigrandė RNR - virusų
• NR, turinčios daug nemetilintų cit-gua dinukleotidų
• Fosforilcholinas, kiti bac būdingi lipida

Question 58

Įgytas imunitetas, rūšinio imuniteto veiksniai

Answer 58

Įgytas (adaptacinis) imunitetas – spec ląstelės T ir B limf, atpažįsta Ag, org skysčiuose ar ląst paviršiuje esančias org molekulas (B limf) ar tik kartu su savų ląstelių MHC pirmos klasės molekulėmis (T limf)

Rūšinio imuniteto veiksniai:
Ląstelių barjerai
Oda, gleivinės, vidiniai barjerai – tik rūšiniam
Humoraliniai veiksniai
Rūš – B ir kitos org medž, įgytame – Ig
Ląstelės
Rūš – fagocitai, NK, įgytame – T ir B limfocitai - tai pagrindinės, yra ir pagalbinių.
Genetiniai
Rūš – org r-ja į MO ar jo toksinus – jei nėra receptoriaus, prie kurio prisijungs toksinas – nebus r-jos,o receptorius turi būti įgytas, įgytame – ne visi žmonės vienodai imlųs vienai ar kitai ligai – gen veiksniai lemia imuniteto susidarymo ypatumus (alergijos)
Uždegimas, temperatūra, sekretai
Uždegimas ir specifinis ir nespecifinis. Gali sukelti ir traumos, ir patogeniniai MO.

Oda – standus darinys, pro ją neprasiskverbia MO – epidermio ląstelės, prakaitas, deskvamacija – su oda nukrenta ir prie suragėjusio ep prilipę mikrobai., rieb rūgštys.

Viršk traktas ,gleivinės epitelis , skrandžio rūgšti terpė, pepsinas, peristaltika, žemas pH, tulžis, RR

Kvėp takai – virpamasis epitelis – MO mechaniškai išstumiami lauk.

Nosiaryklė, akys, gleivės, seilės, ašaros. Nuplauna (seilės dantis, ašaros-rageną), lizocimas.
Kraujas, limfoidiniai organai – fagocitai, NK, kt ląst. Fagocitozė – tieioginė ir nuo Ak priklausoma lizė.

Kraujyje – laktoferinas, transferinas – suriša Fe, interferonai – veikia virusų dauginimąsi, tumoro nekrozės faktorius, lizocimas – ardo peptidoglikaną, fibronektinas, komplementas – skatina opsonizaciją,

Uždegimas – ir rūšinio, ir adaptaciomio imuniteto veiksnys.
Inicijuoja bac toksinai ir iš suirusių bac išsiskyrusios medžiagos. Rube, calor, dolor (skausmas ir karštis dėl pribėgusio daug kraujo į tą vietą)

Question 59

Veiksniai, dalyvaujantys ląsteliniame imunitete

Answer 59

• Antigenus pristatančios ląstelės (APL)
Kitos labai svarbios APL, esančios visose audiniuose
Dendritinės ląstelės - tai yra profesionalios APL. Jos savyje turi ir pirmos ir antros klasės MHC molekules. ir T limfocitams gali pristatyti tiek virusinius, tiek bakterinius antigenus.
• Į antigeno stimuliaciją reaguojančios ląstelės – T limfocitai, kurie yra skirtingi, nes atlieka skirtingas funkcijas. Yra daug jų subpopuliacijų.
1. CD4 limfocitai – T helperiai. Šie T limfocitai yra aktyvinami APL. Jie yra skirstomi į kelias subpopuliacijas, priklausomai nuo gaminamų citokinų.
a) T helperiai 1 (TH1) – sintetina interferoną gama, Ile2. Jie stimuliuoja vietinę uždegiminę reakciją.
b) T helperiai 2 (TH2) – sintetina Ile4, Ile5, Ile6. Jie skatina sisteminę reakciją, t.y. stimuliuoja B limfocitų diferenciaciją į plazmines ląsteles ir tam tikrų antikūnų gamybą.
2. CD8 T limfocitai – skirstomi į kelias subpopuliacijas
a) T citotoksiniai limfocitai (CTL)
b) T supresoriai

Question 60

Antigenus pristatančios ląstelės (APL)

Answer 60

Antigenus pristatančios ląstelės (APL)– t.y. monocitai (makrofagų pirmtakai – jaunos ląstelės, cirkuliuojančios kraujyje, joms patekus į audinius, jie tampa audinių makrofagais.) Tiek monocitai, tiek makrofagai gali fagocituoti bakterijas, virusus, taip pat gali fagocitavę suskaidyti iki smulkių dalelių (pept. grandinės iš 6-7 aminor.) ir paskui jas iškelti savo paviršiun ir tada jos yra pateikiamos T limfocitams. Tai padaryti jiems padeda spec. baltymai MHC pirmos klasės molekulės ir MHC antros klasės molekulės. (major hystocompability complex). Makrofagai ir monocitai gali pateikti antigenus per MHC antros klasės molekules, šių molekulių jie turi didžiausią koncentraciją. per šias molekules (antros klasės molek.) pateikia būtent bakterijų antigenai. O per pirmos klasės MHC molekules pateikiami virusos antigenai. Fagocitozė makrofaguose stimuliuoja ir kitus reiškinius, pvz citokinų – Ile1, Ile12, TNF gamybą. Tie citokinai, išsiskyrę į aplinką, veikia kaip signalas kitoms ląstelėms, pirmiausia T limfocitams, kad jie aktyvuotųsi ir galėtų judėti link makrofagų arba monocitų.

Question 61

T citotoksiniai limfocitai (CTL)

Answer 61

T citotoksiniai limfocitai (CTL) – jos gali atpažinti antigenus, pristatytus per MHC pirmos klasės molekules ir jas iš karto sunaikinti. Tai dažniausiai būna ląstelės užkrėstos virusu arba vėžinės ląstelės. Jie vadinami citotoksiniais dėl to, kad citoplazmoje turi daug granulių, kuriose yra spec. fermentai, vadinami granzimais ir perforinais. Perforinas –membranoje padaro poras, per kurias gali patekti granzimai. Granzimai – ląstelėje sukelia apoptozę. Dėl to šios ląstelės veikia labai preciziškai – sunaikina konkrečią, virusu užkrėstą, ląstelę ir sukelia apoptozę, bet nesukelia nekrozės.

Question 62

T supresoriai

Answer 62

T supresoriai – atlieka labiau reguliacinę funkciją. Per savo išskiriamus citokinus reguliuoja T helperius ir B limfocitus. Jų išskiriami citokinai slopina T helperius arba B limfocitų funkciją.

Question 63

Imunologinė atmintis

Answer 63

Imunologinė atmintis- ji glūdi T ir B limf.populiacijose.Imuninės atminties ląstelės sudaro ypatingą ilgai gyvuojančių Thymus ir kalų čiulpų ląstelių subpopuliaciją. Jos labai jautrios homologiniams Ag, kuriems veikiant greitai virsta efektorinėmis ląstelėmis, kurios organizme fiksuojamos limfoidiniuose organuose, arba recirkuliuoja, ilgam laikui išsaugo atmintį (apie 20m). atminties limfocitų membranose yra specifinių receptorių, kurie reaguoja į t.t. Ag. šie receptoriai identiški Ak molekulėms. Imuninė atmintis formuojasi vykstant pirminiam imuniniam atsakui. Už ją atsako dalis B limfocitų. Šios ilgaamžės ląstelės išsaugo žinias apie Ag ir jam patekus į organizmą kartotinai, dalyvauja antriniame imuniniame atsake. Antrinis nuo pirminio skiriasi: a)Ak sintezei sužadinti pakanka mažesnių Ag dozių; b)prasideda daug anksčiau ir daug anksčiau pasiekiama Ak sintezės intensyvumo viršūnė; c)sintetinami daugiausia IgG, kurie turi didelį afinitetą, jš sintetinama daugiau ir jie išlieka ilgiau. Jei pirminio atsako metu IgM sintezė nebuvo pakeista IgG, antrinio imuninio atsako sužadinti nepavyksta.

Question 64

Imuninė tolerancija

Answer 64

Imuninė tolerancija- tai organizmo būklė, kuri pasireiškia specifiniu nereagavimu į Ag, kartotinai su juo susidūrus. Jai būdinga specifiškumas, Ak sintezės nebuvimas, ląstelinio imuniteto stoka. Imuninė tolerancija būna įgimta ir įgyta. Įgimta- tai įgimtas organizmo nesugebėjimas sintezuoti Ig, nes išnykusi ar labai susilpnėjusi limfoidinės sistemos veikla. Įgyti- išsivysto dėl įvairių sunkių uždegiminių ir toksinių procesų, baltymų deficito, ilgalaikio kraujavimo (pvz.AIDS)

Question 65

Humoralinio imuniteto faktoriai

Answer 65

Humoralini faktoriai-tai kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose esančios medžiagos,kliudančios MO adsorbuotis ant jiems jautrių ląst.,suardančių kai kuriuos jų struktūrinius komponentus,trikdančios MO dauginimąsi ar suaktyvinančios ląstelinius nespecifinius apsaugos faktorius.
Jų apsauginė funkcija dvejopa:
1. jos pačios veikia MO mikrobocidiškai ar mikrobostatiškai
2. sudaro būtinas sąlygas Ak reaguoti su MO ar jų toksinais, taip pašalindamos jų virulentiškumą.

Question 66

Humoraliniai nespecifiniai organizmo apsaugos nuo mikrobų veiksniai

Answer 66

Humoraliniai nespecifiniai organizmo apsaugos nuo mikrobų veiksniai

• Lizocimas
• Betazinai
• Leukinai
• Laktoferinas
• Plaktinai
• Properdinas
• Interferonai
• Komplementas

Question 67

Lizocimas

Answer 67

Lizocimas, ardantis bakterijų sienelės peptidoglikanų sluoksnį, jo yra visuose organizmo skysčiuose.G+ bakt dėl jo poveikio virsta protoplastais, kurie labai jautrūs aplinkai → žūva. Jo randama seilėse, skrepliuose, ašarose, moters piene.

Question 68

Betazinai

Answer 68

Betazinai – tai polipeptidai, biologiškai aktyvūs junginiai. Jie aktyvuoja ir atpalaiduoja bakterijos citoplazminėje membranoje esančius fermentus – autolizinas, kurie tirpdo bakt sienelę ir bakt žūva. Jie turi gana siaurą veikimo spektrą: veikia G+, daugaisiai sporogenines bakt, neveikia G- bei heterogeninių gyvūnų ląst. Betazinai trombocitinės kilmės medžiagos.

Question 69

Leukinai

Answer 69

Leukinai – tai į betazinus panašios baktericidiškai veikiančios medžiagos, jie gaunami iš leukocitų nukleoproteinų, ardo G+ bakt.

Question 70

Laktoferinas

Answer 70

Laktoferinas – baltymas, esantis specifinėse neutrofilų granulėse. Suriša aplinkoje esančią geležį, kuri yra būtina kai kurių MO gyvybinei veiklai;

Question 71

Plaktinai.

Answer 71

Plaktinai. Trombocitų kilmės baktericidinės medžiagos. Veikia bakterijų CTM lipidus. Po jų kontakto su bakt, pakinta jų sienelė.

Question 72

Properdinas

Answer 72

Properdinas – stambiamolekulinis baltymas. Jis pajėgia susijungti su bakterijų ląst polisacharidais, susidaro kompleksas properdinas+polisacharidas, kuris negrįžtamai prijungia komplemento C3. Properdinas, komplementas, Mg ir Ca jonai sudaro properdino sistemą. Ji serumui suteikia baktericidinių, hemiolizinių, virusų neutralizacijos savybių.
Properdino sumažėja esant patologijai, kai sumažėja organizmo rezistentiškumas. Properdino kiekis vienas iš jautriausių ir patikimiausių rodiklių, kuriuo remiantis galima įvertinti organizmo nespecifinį rezistentiškumą.

Question 73

Interferonai

Answer 73

Interferonai – tai antivirusiniu aktyvumu pasižymintys baltymai.Juos gamina beveik visos organizmo ląstelės bet intensyviausiai leukocitai. Faktoriai sužadinantys interferonų sintezę – dvigrandės virusų RNR molekulės. Interferonai nespecifiški virusams, ty slopina bet kokių virusų produkciją. Tačiau įvairūs virusai interferonams jautrūs nevinodai.
Interferonai, produkuojami sergant virusine infekcija, vadinami endogeniniais; genų inžinerijos metodais gauti – egzogeniniais, vartojami kai kurių virusinių ligų profilaktikai ir gydymui, pvz gripo, hepatito B.
Interferonų veikimas: jie prisijungę prie ląstelės membranos aktyvina proteinkinazės sintezę, šis F blokuoja ląstelėje viruso iRNR transliaciją. Taip pat interferonas aktyvina sintetazės sintezę, šis F skatina viruso iRNR ardymą. Taigi bolokuojama viruso reprodukcija ir šis blokacvimas universalus – nepriklauso nuo viruso genotipo. Sergant virusine liga tai svarbiausias humoralinis veiksnys (kai kurie žmonės, sergantys agamaglobulinemija pasveiksta nuo šių ligų).

Question 74

Komplementas

Answer 74

Komplementas
Komplementras yra IX baltymų sistema. Kurie ir žymimi nuo CI iki CIX, tačiau CI yra sudarytas dar iš trijų skirtingų baltymų CIq, CIr ir CIs. Tai yra devyni komponentai, bet baltymų yra vienuolika. Visi baltymai, esantys kraujo serume yra neaktyvūs.
Tam kad komplementas taptų aktyvus ir atliktų funkcijas, reikia aktyvinti. Dabar yra žinome trys aktyvinimo būdai:
- Klasikinis kelias. Šis kelias prikauso nuo antikūnų.
- Lektno kelias - nuo Ak nepriklauso
- Alternatyvusis kelias – nuo Ak neprikauso

Jų skiriasi tik pradžia. Paskutinės stadijos yra tokios pat. Nepriklausomai nuo to, kaip aktyvinama, visada yra aktyvinamas CIII ir CV konvertazės susidarymo. Kai susidaro CV konvertazė, aktyvinamas C5, aktyvinama lizė.
Lektino ir alternatyviuoju būdu komplementas yra aktyvinamas bet kuriuo atveju, ar yra antikūnų ar ne.
Imuniniai serumai, kuriuos mes naudojame, neturi komplemento, jis yra suardomas. Kaitinama 56 C temperatūroje 30 minučių. Antikūnai išlieka. Todėl visi serumai yra inaktyvuoti, nes yra suardytas komplementas.

Question 75

Komplemento komponentų savybės:

Answer 75

Komplemento komponentų savybės:
C2b – edema
C3a – tukliųjų ląstelių degranuliacija, didina kapiliarų pralaidumą, anafilaksija.
C3b – opsonizacija, fagocitų aktyvinimas
C4a (anafilatoksinas) – kaip C3, bet silpnesnis
C4b – opsonizacija: fagocitozė
C5a – kaip C3, bet veikia stipraiu. Teigiamas chemotaksi fagocitams, neutrofilų sulipinimas, stimuliuoja metabolizmą ir leukocitų išsiskyrimą.
C5b67 - chemotaksis
C9 baltymas sienelėje padaro poras, per kurias išteka bakt citolpazma. Tačiau bakterijos peptidoglikanas apsaugo nuo C9 ir tada negali padaryti porų → G+ bakterijų C9 neima visai, o G- padaro plonesnį peptidoglikaną, tada bakterija yra ne tokia atspari aplinkai ir pasidaro silpnesnė

Question 76

Humoraliniai specifiniai imuniteto veiksniai

Answer 76

Humoraliniai specifiniai imuniteto veiksniai

Tai įvairūs Ak, kuriuose sintetina B-limfocitai ir plazminės ląstelės.
Monokloniniai Ak – tai identiški Ak, sintetinami vieno ląstelių klono. Polikloniniai Ak – tai specifiniai Ak, sudaryti iš daugelio skirtingų Ig molekulių, kurios yra pagamintos skirtingų B-limfocitų. Kiekviena Ig molekulė reaguoja tik su tam tikru Ag epitopu.

Humoralinio imuniteto susidarymo dinamika – pradinis atsakas yra IgM sintezė, po to greitai didėja IgG koncentracija. IgM kraujyje pasirodo 7 – 14 d. eigoje nuo organizmo kontakto su nauju Ag. Pirmieji Ak reaguoja su Ag ir yra greitai pašalinami iš organizmo – LAG fazė (iki tol, kol pradedami gaminti Ak). Po LAG fazės Ig koncentracija didėja logaritmiškai, kol pasiekia PLATO fazę, po kurios Ak titras laipsniškai mažėja. Pakartotinai patekus tam pačiam Ag vyksta antrinis humoralinis atsakas, kuris pasižymi didesne Ak sinteze. Ak gamyba vyksta sparčiau, pasiekia didesnius titrus. Jo metu vyrauja IgG klasės Ak.

Question 77

Humoralinio imuniteto imuninis atsakas

Answer 77

Humoralinio imuniteto imuninis atsakas

Skiriamos dvi fazės indukcinė ir produkcinė.
Indukcinės vyksta ląst persitvarkymai, diferencijacija, proliferacija.
Produkcinė – gaminami Ak.

• Indukcinė fazė.
• Antras signalas – helperio pagalba.
• B limfocito proliferacija.
• Ak apsaugo organizmą nuo patogenų ir juos pašalina įvairiais būdais:
  1. neutralizuodami
  2. opsonizuodami
  3. lizuodami
  4. sukeldami efektorinių ląstelių degranuliaciją ar nuo Ak priklausomą ląstelių citotoksiškumą.
• Neutralizacija
• Opsonizacija.
• Komplemento aktyvinimas.
• Nuo antikūnų priklausomas ląstelių citotoksiškumas (APLC).
• Ląstelių degranuliacija.

Question 78

Indukcinė fazė.

Answer 78

Indukcinė fazė.
Ag pažinimas (be to imuninis atsakas negalimas), Ag atpažįsta B limfocitų Ig receptoriai tik jie gali jungtis su Ag derterminantais → tik jie gali atpažinti. Ig rec susijungia su Ag. Tada rec su Ag patenka į B limf, jų ardymas vyksta lizosomose. Lizosomos baltymą suardo iki trumpų Ar grandinių. Tokios grandinės vidinio tinklinio aparato kanalėliais iškeliamos į MHC II (peptidas į siterpia į jas). Jei nėra baltymo, nėra ką iškelti (Ag nevisavertis) → Ak nesintetinami. Bet jei Ag susijungęs su baltymu (kad ir šeimininko) tada į MHC iškeliami tie baltymų gabalėliai. Tas iškelimas svarbus tik tuo, kad tada B limfocitams gali padėti Th.
Pirmas signalas Ag +Ag receptoirius

Question 79

Antras signalas – helperio pagalba.

Answer 79

Antras signalas – helperio pagalba.
Helperis jungiasi ir prie kitų rec (yra specilių T ląstelėms). Th prisijungimo prasmė – helperis išskiria citokinus (IL 4,5,6, IFN, TGFβ) kurie veikia B limfocitą. Dėl citokinų B limfocitas išgybena, nes šiaip B ląstelės yra natūraliai pasmerktos žūti (apoptozė). Esmė Th sudaro sąlygas B limfocitui išlikti gyvam.
Toliau seka B limfocito proliferacija. Kai jų prisidaugina, jie diferencijuojasi į plazmines ląsteles.
Taip elgiasi antrieji helperiai. Pirmieji dalyvauja ląsteliniame imunitete.

Question 80

B limfocito proliferacija.

Answer 80

B limfocito proliferacija.
Kai jų prisidaugina, tada jie jau diferencijuojasi į plazmines ląsteles. Čia yra visokių būdų, kaip manoma. Tiksliai niekas dar kaip ir nežino.

Kodėl imninis atsakas specifiškas? Kodėl gaminami Ak
Ag atpažinęs B limfocitų klonas nekeičia savo genų, taigi tokį pat baltymą koks buvo gaminamas Ig receptrius, tokį pat Ig gamina prieš tą Ag.

O kam reikalingos Ag pristatančios ląstelės?
Jos negali tapti Ak gaminančiomis ląstelėmis, nors taip pat iškelia Ag į MHC II. Bet jei tokiu atveju prisijungia pirmieji heperiai susidaro uždegimas – ląstelinis imunitetas. Dar neaišku ar tokiu atveju nesijungia pirmasis Th (tokiu atveju tik padidėtų fonas).

Question 81

Neutralizacija.

Answer 81

Neutralizacija. Ak gali nautralizuoti bakterijų toksinus, virusus, trukdyti parogenų adheziją prie organizmo ląstelių.
Ak susijungę su toksinu apsaugo organizmo ląstelę nuo toksino prisijungimo nuo jos receptoriaus tuo pačiu ir nuo toiksino neigiamo poveikio. Toksinus daugaisiai neutralizuoja didelio afiniškumo IgG (galintys patekti į audinius) ir IgA (epiteliniuose paviršiuose).
Kad patektų į ląstelę virusai turi pirmiausiai prisijungti prie receptorių, tada ląstelės infekuojamos. Ak sureaguodami su virusų baltymais sutrikdo jo prisijungimą prie ląstelės → ląstelė neinfekuojama. Šią funkciją atlieka taip pat didelio afiniškumo IgG ir IgA.
Daugelis bakterijų turi paviršiaus molekules, vadinamas adhezinais, kuriomis tvirtinasi prie šeimininko ląstelių. Sekretuose esantis IgA prisijungia prie patogenų paviršiaus ir taip neleidžiama adhezinams tvirtintis prie organizmo ląstelių.

Question 82

Opsonizacija.

Answer 82

Opsonizacija.
Fagocitai — neutrofilai ir makrofagai — ne visuomet at¬pažįsta bakterijas, tačiau Fc receptoriais gerai atpažįsta bakterijas padengusių antikūnų Fc fragmentus ir tada jas fagocituoja. Toks fagocitozės paskatinimas ir pagerinimas vadinamas opsonizacija. Fagocituojančios ląstelės turi IgG Fc fragmentų receptorius, todėl opsonizuoja būtent šio izotipo anti¬kūnai. Tačiau ne visų poklasių IgG yra vienodai geri opsoninai.

Question 83

Komplemento aktyvinimas.

Answer 83

Komplemento aktyvinimas.
Pats stipriausias komplemento aktyvintojas susijungęs su antigenu IgM. Komplementą gerai aktyvina imuniniuose kom¬pleksuose esantys IgGl ir IgG3, silpniau — IgG2 ir visai neaktyvina IgG4. Dėl komplemento aktyvinimo patogenas gali būti lizuotas arba opsonizuotas. Lizę sukelia patogeno paviršiuje susiformavęs membraną atakuojantis kompleksas. Imuninio komplekso paviršiuje atsiradus C3b, patogenas opsonizuojamas, nes kompleksas jungiasi prie fagocituojančių ląstelių paviršiuje esančio komplemento receptoriaus, internalizuojamas ir sunaikinamas fagolizosomose. Svarbus ir dar vienas komplemento aktyvinimo padarinys — uždegimo sukėlimas, kartu apribojant infekcijos židinį ir sudarant sąlygas makromolekulėms (imunoglobulinams, komplemento baltymams) bei užde¬gimo ląstelėms migruoti į jį.

Question 84

Nuo antikūnų priklausomas ląstelių citotoksiškumas (APLC).

Answer 84

Nuo antikūnų priklausomas ląstelių citotoksiškumas (APLC).
Pagal šį mechanizmą gali būti sunaikinami kai kurie antikūnais padengti patogenai (pvz., helmintai), taip pat virusais infekuotos bei auglių ląstelės. Prie patogenus ar ląsteles padengusių antikūnų Fc fragmentų prisitvirtina ląstelės, ekspresuojančios Fc receptorius, ir išskiria lizuojančias medžiagas. Tai vadinama nuo antikūnų priklausomu ląstelių citotoksiškumu. Taip gali pasi¬reikšti NK ląstelių, eozinofilų, taip pat mononuklearinių fagocitų bei neutrofilų citotoksiškumas.
NK ląstelių membranose yra rec, kuris atpažįsta sujungtus su antigenu IgG Fc fragmentus. Per jį prisijungusios prie ląstelės taikinio, NK ląstelės aktyvinamos. Jų išskiriami granulių baltymai ir sekretuojamas TNFa suardo ląstelę taikinį.
Eozinofilai dalyvauja APLC reakcijose, nukreiptose prieš įvairius helmin¬tus. Šiuo atveju parazito paviršiaus antigenai reaguoja su IgE, o eozinofilai jungiasi prie IgE Fc fragmentų . Ši sąveika sukelia eozinofilų degranuliaciją, kurios metu išsiskiria hel¬mintams toksiški baltymai. APLC reakcija gali įvykti ir sureagavus helminto paviršiniams antigenams su IgA izotipo antikūnais.
Prie antikūnais padengtų ląstelių taikinių gali tvirtintis ir mak¬rofagai bei neutrofilai ir išskirti proteolizinius fermentus, žalojančius ląsteles taikinius. Makrofagai sintetina ir TNFa, kuris taip pat gali būti toksiškas ląstelėms taikiniams.

Question 85

Ląstelių degranuliacija.

Answer 85

Ląstelių degranuliacija.
Putliosios ląstelės degranuliuodamos išskiria įvai¬rius uždegimo mediatorius. Jų degranuliaciją sukelia įvairūs faktoriai. Vienas iš jų — IgE izotipo antikūnų, prisitvirtinusių prie putliųjų ląstelių Fab fragmentų kryžmiškas sujungimas antigenu. Ši sąveika svarbi tiek sukeliant lokalų uždegimą infekcijos židinio vietoje, tiek imuniniame atsake, nukreip¬tame prieš helmintus.

Question 86

Gydomieji ir diagnostiniai serumai, jų gavimas.

Answer 86

Gydomieji ir diagnostiniai serumai, jų gavimas.
Gydomieji kraujo serumai gaminami iš imunizuotų arklių arba žmonių kraujo. Antibakteriniai ir antivirusiniai serumai vadinami imunoglobulinais. Jie gali būti gaunami ir iš žmonių. Serumai sudaro imunitetą iš karto, todėl labiausiai tinka infekcinėms ligoms gydyti. Profilaktikai tinka tik tada, kai įtariama, kad žmogus jau užsikrėtęs. Gydomieji serumai dažniausiai įvedami po oda, rečiau į raumenis. Į veną gali būti įvedamas tik žmogaus imuninis serumas- arklio niekada. Antitoksinis arklio serumas žmogui gali sukelti sunkų anafilaksinį šoką. Todėl prieš jį naudojant būtina atlikti desensibilizaciją (mažomis dozėmis, po tam tikrą laiko tarpą suleidžiamas visas kiekis).

Gydomieji ir diagnostiniai serumai, jų gavimas

Gydomieji ir profilaktiniai serumai bei iš jų išskirtos aktyviosios frakcijos – Ig- vartojami skubios profilaktikos ir kai kurių infekcinių ligų gydymo tikslais. Vakcinos sudaro imunitetą tik po kurio laiko, o serumai veikia iškart, todėl labiausiai tinka infekcinių ligų gydymui. Profilaktikai serumai tinka tik tada, kai įtariama, kad žmogus jau užsikrėtęs ir vakcina gali jų neapsaugoti. Būdingas griežtas veikimo specifiškumas, nes veikimas pagrįstas Ag ir Ak sąveika.

Šie preparatai gaunami specialiai apdorojus dirbtinai imunizuotų gyvūnų kraują (dažn arklio), bei kraują žmonių, sirgusių inf ligomis arba imunizuotų tam tikromis vakcinomis. Gaminant serumus iš kraujo pašalinami forminiai elementai ir fibriną, specialiai apvalomi nuo balastinių medžiagų, koncentruojami dializuojant.

Serumų preparatuose yra gatavų Ak pajėgių neutralizuoti patogeninius MO ar jų egzotoksinus. Šie preparatai greitai sukuria pasyvų imunitetą, todėl nepakeičiami siekiant nutraukti ligos eigą inkubaciniu periodu.
Suleidus serumo į veną, imunitetas įgyjamas tuoj pat. Suleidus preparatą į raumenis arba po oda, atsparumas susiformuoja vėliau, ty priklauso nuo reazorbcijos geričio ir maksimumą pasiekia per 12 – 24 val.

Serumų trūkumai:
1. Serumuose esantys svetimos rūšies gyvūno baltymai (Ag) gali sensibilizuoti organizmą, o jei org jau sensibilizuotas gali sukelti anafilaksinį šoką ar kt alergines reakcijas. Todėl į veną gb įvedamas tik žmogaus kilmės serumas.
Antitoksinis arklio serumas gali žmogui sukelti sunkų anafilaksinį šoką, todėl prieš naudojant būtina atlikti desensibilizaciją (prieš tai suleisti kelis kartus mažom dozėm).
2. Serumo suteikiamas imunitetas trunka gana trumpai: 1 – 2 sav.

Pagal veikimą serumai skirstomi į tris grupes:

1. Antitoksiniai serumai. Ak – antitoksinai, gebantys neutralizuoti egzotoksinus. Vartojami ligų, kurių sukėlėjai sintetina egzotoksinus gydimui ir profilaktikai: difterija, dujinė gangrena, botulizmas, satbligė ir kt.
2. Antibakteriniai serumai. Ak – agliutininai, bakteriolizinai, opsoninai, skatinantys makroorganizme fagocitozę ir Mo lizę. Atradus antibiotikus tapo nebelabai reikšmingi.
3. Antivirusiniai serumai. Ak gena neutralizuoti virusis ir sustambdyti jų invaziją į ląsteles. Reikšmingesni gripo, pasiutligės, tymų, erkinio encefalito, hepatito profilaktikai; tp vartojami komplikacijų po vakcinacijos profilaktikai.

Ig, išskiriami iš žmogaus kraujo pranašesni už gyvūninius serumus, nes:
1. jie nėra heterogeniški žm organizmui → sumažėja alerginių reakcijų grėsmė
2. žm organizme jie cirkuliuoja ilgiau 4 – 5 sav
Gaminami kryptingo veikimo Ig, pagrinde nuo tymų, gripo, stabligės, pasiutligės, erkinio encefalito ir kt.

Gydomieji serumai leidžiami:

1. po oda
2. į raumenis
3. į veną (jei serumas žmogaus)