EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ Flashcards

1
Q

Europos Sąjungos teisės viršenybė

A

Europos Sąjungos teisės viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ‒ vienas iš pagrindinių ES teisės principų. Šis principas yra patvirtintas ESTT praktikos, taip pat atsispindi ES valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose. Antai, 2004 m. liepos 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Šio akto 2 punkte nurodoma, kad jei tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos Lietuvos Respublikoje taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame akte kalbama apie sutartis, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga. Dar labiau sukonkretinant, galima pasakyti, kad kalbama apie Europos Sąjungos pirminės teisės šaltinius – steigimo sutartis.

Europos Sąjungos teisės viršenybės principas pirmą kartą suformuluotas byloje Costa v. ENEL. Case
(6/64) Costa v. ENEL [1964] ECR 585.

Būtent Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias pasekmes ir nepaisyda- mas kai kurių valstybių narių priešinimosi, nustatė esminį Sąjungos teisės viršenybės principą, būtiną ES teisės sistemos egzistavimui. Taip ES teisės sistemai, be tiesioginio taikymo, jis iškėlė antrąjį ramstį, dėl kurio teisės sistema galiausiai tapo stabilias struktūra.
Pirmiau aptartoje byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas nustatė du Są- jungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:
■ pirma: valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų nesuderinamos su Sąjungos teisės koncepcija;
■ antra: tai yra Sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali kvestionuoti Sąjungos teisės savitumo visoje Sąjungoje galioti vienodai ir visai.

Iš viso to aiškėja: Sąjungos teisė, kuri sukurta pagal Sutartyse suteiktus įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių teisę. Ji yra ne tik stipresnė už anksčiau priimtus nacionalinės teisės aktus, bet ir turi blokuojamąjį poveikį vėliau priimtų teisės aktų atžvilgiu.
Teisingumo Teismas savo sprendime byloje Costa / ENEL neužginčijo Italijos elektros energijos ūkio nacionalizavimo, tačiau aiškiai nustatė Sąjungos tei- sės viršenybę prieš nacionalinę teisę.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
2
Q

Europos Sąjungos teisės tiesioginis taikymas ir tiesioginis veikimas

A

Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas reiškia, kad Sąjungos teise, be Sąjun- gos institucijų ir valstybių narių, ir Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų.
Vienas iš reikšmingiausių Teisingumo Teismo pasiekimų yra tai, kad jis, nepai- sydamas pirminio kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, įtvirtino tiesioginį Sąjungos teisės aktų taikymą ir užtikrino ES teisėtvarkos egzistavimą. Tei- singumo Teismo praktikos išeities taškas buvo pirmiau aptartas Nyderlandų transporto įmonės Van Gend & Loos atvejis, kai ji Nyderlandų teismui apskun- dė Nyderlandų sprendimą už tam tikrą iš Vokietijos Federacinės Respublikos įvežamą cheminį gaminį imti didesnį muitą. Apsvarsčius aplinkybes, galų gale šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su netei- sėtai imamu mokesčiu, galėjo remtis EEB sutarties 12 straipsniu, kuriuo vals- tybėms narėms buvo aiškiai draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus. ESTT, nepaisydamas daugelio vyriausybių ir generalinio advokato patarimo, nustatė, kad, atsižvelgiant į Sąjungos prigimtį ir tikslus, Sąjungos teisės nuostatos iš esmės turi būti taikomos tiesiogiai. Kaip motyvą ESTT nurodė:

“Bendrija sudaro naują TT teisinę sistemą […], kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.“

Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties nuostatų, kurių reikšmė Sąjungos piliečiams yra daug didesnė negu EEB sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai, susiję su laisvu asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve (SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis).

Kalbant apie laisvo judėjimo užtikrinimą, Teisingumo Teismas sprendimą dėl tiesioginio taikymo priėmė byloje van Duyn. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1973 m. gegužės mėn. olandei van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Kara- lystę, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos bažnyčioje, kurią Britanijos vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Remdamasi Sąjungos teisės laisvo darbuotojų judėjimo nuostatomis van Duyn pateikė ieškinį Aukščiausiajam teismui. Ji reikalavo Aukščiausiojo teismo paskelbti, kad ji turi teisę likti Jungtinėje Karalystėje kaip samdoma darbuotoja ir turi teisę įvažiuoti į šalį. Aukščiausiasis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (SESV sutarties 45 straipsnis) taiky- tinas tiesiogiai, taigi ir pavieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria jie gali remtis valstybės narės teismuose.

Tiesioginio nuostatos dėl įsisteigimo laisvės taikymo klausimą Teisingumo Teismas svarstė Belgijos Conseil d’État prašymu. Šis teismas turėjo nagrinė- ti Nyderlandų advokato J. Reinerso (J. Reyners) skundą, kuriame šis rėmėsi savo teisėmis pagal EEB sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Prie- žastimi paduoti skundą ponas J. Reinersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato veikla dėl to, kad jis užsienietis. 1974 m. liepos 21 d. Tei- singumo Teismas šioje byloje priėmė sprendimą, kad įsisteigimo klausimu negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių, nes pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis taikytinas tiesiogiai ir todėl juo Sąjungos piliečiams suteikiama teisė kitoje valstybėje narėje, kaip ir tos valstybės piliečiams, pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą. Remiantis šiuo sprendimu ponui J. Reinersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika.

Byloje Van Binsbergen Teisingumo Teismas turėjo galimybę aiškiai nusta- tyti ir tiesioginį nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą. Šioje byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal kurią apeliaciniame teisme proceso įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduo- se įsisteigę asmenys, yra suderinama su Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigia- mai motyvuodamas, kad bet kokiais Sąjungos piliečių suvaržymais dėl pi- lietybės ar gyvenamosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis (SESV 56 straipsnis) ir todėl jie yra negaliojantys.

Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie direktyvas ir valstybėms narėms skirtus sprendimus, nes reglamentų ir as- menims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Są- jungos Sutartis (SESV 288 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nuo 1970 m. Teisingumo Teismas tiesioginio pirminės Sąjungos teisės taikymo principus išplėtė ap- imdamas ir direktyvas bei valstybėms narėms skirtus sprendimus.
Tiesioginio Sąjungos teisės poveikio tokia forma, kokią nustatė ir išplėtojo Teisingumo Teismas, praktinė reikšmė akivaizdi: juo pagerinama asmenų padėtis, nes vidaus rinkos laisvės prilyginamos teisėms, kuriomis asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose. Tad tiesioginis Sąjungos teisės taiky- mas yra tarsi vienas iš ES teisėtvarkos ramsčių.

  1. ES teisės tiesioginio veikimo doktrina yra neatsiejama veiksmingo ES teisės veikimo prielaida. Ši doktrina yra svarbi užtikrinant subjektinių teisių gynimą, jeigu jos yra įtvirtintos ES teisės aktuose. Būtent ES teisės tiesioginio veikimo koncepcijos pagrindu sudaromos galimybės teisės subjektams kvestionuoti valstybių narių veiksmus ir juos ginčyti nacionaliniuose teismuose remiantis ES teise.
  2. Nors teisės doktrinoje nėra bendros nuomonės dėl to, ar ES teisės tiesioginio veikimo ir jos tiesioginio taikymo koncepcijos yra tapačios, remiantis ETT praktika ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo terminai gali būti vartojami kaip sinonimai. Skirtingos teisinės reikšmės suteikimas minėtiems terminams neturi praktinės reikšmės esant dabartinei ETT praktikai.
  3. ETT nustatė konkrečias ES teisės tiesioginio veikimo sąlygas, tačiau dėl neaiškių ES teisės aktų nuostatų ir jų gramatinės formuluotės ne visada paprasta nustatyti, ar ES teisės akto normos šias sąlygas atitinka, todėl nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo ex officio spręsti dėl konkrečios ES teisės normos turinio ir nustatyti, ar konkreti nuostata įtvirtina subjektinę teisę, kurią galima apginti konkrečioje byloje priimant tam tikrą procesinį sprendimą remiantis ES teise.
  4. Lietuvos teismų praktikoje kol kas retai tiesiogiai remiamasi ES teise. Dažniau teikiamos nuorodos į ES teisės aktus, ETT praktiką ir galiausiai pagal tai formuluojamos nacionalinių teisės aktų aiškinimo ir taikymo taisyklės. Tokia praktika yra ES teisės tiesioginio veikimo ir jos taikymo Lietuvoje pradžia, tačiau nepakankama, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti ES teisės nuostatomis įtvirtintas asmenų teises. Lietuvos teismai kiekvienu konkrečiu atveju turėtų vertinti, ar ES teisės normos gali būti taikomos tiesiogiai ir jomis motyvuoti procesinius sprendimus, jeigu egzistuoja ES teisėje nustatytos jos tiesioginio veikimo ir taikymo sąlygos.
How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
3
Q

Horizontalus ir vertikalus tiesioginis veikimas

A

ETT praktikoje yra išskiriami du tiesioginio veikimo aspektai:

1) vertikalus tiesioginis veikimas, kai asmenys ES teisės akto suteikiamomis teisėmis gali remtis tik santykiuose su valstybe (asmenims suteikiamos teisės, o valstybei - atitinkama pareiga jas užtikrinti);
2) horizontalus tiesioginis veikimas, kai asmenys ES teisės akto suteikiamomis teisėmis gali remtis tarpusavio santykiuose (asmenims suteikiamos ne tik teisės, bet ir pareigos).

Horizontalus tiesioginis veikimas (pvz.: EB sutarties 85 str., reikalaujantis, kad asmenys susilaikytų nuo bet kokių privačių susitarimų, galinčių iškraipyti konkurenciją, sudarymo), kai Bendrijos teisė nustato privačių asmenų pareigas, kurias atlikti gali reikalauti kiti asmenys. EB sutarties 119 str., reikalaujantis užtikrinti, kad moterys ir vyrai už vienodą darbą gautų vienodą atlyginimą yra vertikaliai ir horizontaliai tiesiogiai veikiantis.

ETT nepripažino, kad direktyvos gali būti horizontaliai tiesiogiai veikiančios (direktyva negalima remtis kito asmens atžvilgiu). Tačiau ETT įpareigojo nacionalinius teismus aiškinti nacionalinės teisės aktus atsižvelgiant į direktyvas. Direktyvos tiesiogiai veikia ir tais atvejais, kai yra reikalaujama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad valstybė narė neįgyvendino direktyvos.
Tiesiogiai veikiantys, ETT nuomone, gali būti ir sprendimai bei Bendrijos sudaryti tarptautiniai susitarimai. Iki šiol nėra aišku ar sprendimai gali būti ir horizontaliai , ir vertikaliai tiesiogiai veikiantys.

Tiesioginio direktyvų poveikio asmenų tarpusavio santykiams (vadinamojo horizontalaus tiesioginio poveikio) Teisingumo Teismas, priešingai, nepripa- žino. Atsižvelgdamas į tiesioginio poveikio sankcijos pobūdį, jis nustatė, kad toks poveikis negalimas privačių asmenų atžvilgiu, nes jų negalima laikyti atsakingais už valstybės narės delsimą. Asmenys labiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Sąjungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
4
Q

Tiesioginio veikimo sąlygos

A
Tiesioginio veikimo sąlygos: 
Norma turi būti: 
1. Aiški, 
2. besąlyginė, 
3. nereikalauti tolesnio įgyvendinimo. 

ESTT, remdamasis teisės normos tiesioginio veikimo sąlygomis, daugelį EB sutarties (Dabar SESV) nuostatų pripažino tiesiogiai veikiančiomis.

ESTT jurisprudencijos pvz.:
- dėl normos besąlygiškumo. Normos neatitinkančios besąligiškumo sąlygos pvz.: ex EB S 90 2 d., nustatanti, kad valstybės įmonėms yra taikoma EB sutartyje įtvirtinta konkurencijos teisė, išskyrus atvejus, kai tai gali trukdyti vykdyti joms skirtas užduotis. ETT nusprendė (Liuksemburgas/ Muller, 10/71), kad ši norma nėra besąlyginė, nes:
„ją taikant reikia įvertinti ir tokiai įmonei pavestas užduotis ir Bendrijos interesų apsaugą. O šis įvertinimas priklauso nuo bendros ekonominės politikos uždavinių, kuriuos, kontroliuojamos Komisijos, atlieka valstybės“

  • Dėl tiesioginio veikimo sąlygos “nereikalauti tolesnio įgyvendinimo”. tipinis pavyzdys, kai norma nustato pereinamojo laikotarpio nuostatas, tuomet iki tokio laikotarpio pabaigos, ji nebus tiesiogiai veikianti.
    Byla 2/74 Reyners prieš Belgiją.
    EBS 43 str. (steigimosi laisvė): apribojimai turi būti panaikinti žemiau įvardintomis sąlygomis; numatyta priimti direktyvas. Bylos nagrinėjimo metu pereinamasis laikotarpis jau buvo pasibaigęs, direktyvų priimta nebuvo.
    Reyners – Olandijos pilietis, teisinį išsilavinimą įgijo Belgijoje, atsisakyta priimti į BEL advokatūrą dėl to, kad nebuvo BEL pilietis.
    Kl. – ar EBS 43 str. Veikia tiesiogiai
    ETT – 43 str. Reikalauja pasiekti konkrečius rezultatus, o direktyvų priėmimas tik palengvintų tikslų pasiekimą. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, direktyvos perteklinės. Taigi 43 str. Veikia tiesiogiai.
    Byla 126/86 Zaera
    Klausimas dėl to, ar EB S 2 str. Veikia tiesiogiai (numato, kad vienas EB tikslų – užtikrinti augantį pragyvenimo lygį.
    Ginčijo, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės taisyklė, neleidžianti tuo pačiu metu gauti ir senatvės pensiją, ir dirbti valstybės tarnyboj.
    AG Mancini – ši nuostata išreiškia ketinimą, tikslą ir motyvą, o ne normą, kuri veikia tiesiogiai.
How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
5
Q

Europos Sąjungos teisės šaltiniai

A

ES šaltiniai skirstomi į:
1. Pirminės teisės šaltinius. Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartyse bei įvairiose stojimo sutartyse, išdėstytos esminės teisinės nuostatos dėl ES tikslų, struktūros ir veikimo bei jos ūkinės teisės dalys; Tai taikoma ir Euro- pos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, kuri įsigaliojus Lisabonos sutar- čiai teisiškai tapo sutartims prilygintu dokumentu.
2. Antrinės teisės šaltinius. Ją sudaro įstatymo galią turintys teisės aktai („teisėkūros procedūra priimti aktai“), ne teisėkūros procedūra priimti aktai (paprasti teisės aktai, dele- guotieji teisės aktai, įgyvendinimo aktai), neprivalomi teisės aktai (nuomo- nės, rekomendacijos), taip pat kiti dokumentai, kurie nėra teisės aktai (pvz., tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, pranešimai, veiksmų programos).
Europos Sąjungos pirminės teisės šaltiniai yra:
1. Europos Bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartys, kartu su protokolais ir priedais
2. Sutarčių papildymai ir pakeitimai
3. Naujų narių sutartys ir aktai
4. Kai kurie institucijų priimti aktai

Antrinės teisės šaltiniai:
5. Institucijų priimami teisės aktai:
- Teisėkūros procedūra priimti aktai(Reglamentai, direktyvos, sprendimai);
- Ne teisėkūros procedūra priimti aktai:
Paprasti teisės aktai,
Deleguotieji aktai (priima Komisija, kai jai tam aiškiai suteikiamas įgaliojimas įstatymo galią turinčiame teisės akte)
Įgyvendinimo teisės aktai)
- Neprivalomieji teisės aktai (Rekomendacijos ir nuomonės)
- Dokumentai, kurie nėra teisės aktai (Tarpinstituciniai susitarimai, Rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos)
6. Susitarimai tarp institucijų.
7. Bendrieji EB principai (Nerašytiniai teisės šaltiniai). Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo sam- prata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Sąjungos tei- se, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplin- kybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.
8. Europos Bendrijų tarptautinės sutartys:
- Asociacijos susitarimai:
* Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su trečiosiomis šalimis
* Susitarimai siekiant pasirengti galimam stojimui ir sudaryti muitų sąjungą;
* Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas.
- Bendradarbiavimo susitarimai
- Prekybos susitarimai (Svarbiausi tarptautiniai preky- bos susitarimai yra „Pasaulio prekybos organizacijos steigimo susitarimas“ (World Trade Organisation, WTO))

  1. (?) ES valstybių narių susitarimai ir sutartys. Viena vertus, jie gali būti sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kuriems, nors jie ir glaudžiai susiję su ES veikla, spręsti Sąjungos institucijoms nesuteikta kompeten- cija (pvz., Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, „2012 m. fiskalinis susitarimas“, sudarytas be Jungtinės Karalystės ir Čekijos). Kita vertus, valstybės narės tarpusavyje gali sudaryti ir tikrus tarptautinius susitarimus, ypač siekdamos įveikti teritorinį naciona- linio reglamentavimo ribotumą ir sukurti vienodą teisę Sąjungos lygmeniu. Ypač tai svarbu tarptautinės privatinės teisės srityje (pvz., Susitarimas dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1980 m.)).
How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
6
Q

Europos Sąjungos teisės aktų rūšys, jų ypatumai

A

Antrinės teisės institucijų aktai „Bendrijų ramstyje“ (ne baigtinis sąrašas):

1) Reglamentas
2) Direktyva
3) Sprendimas
4) Rekomendacijos ir nuomonės (neprivalomos).
5) Veiksmų programos
6) Gairės
7) Komunikatai

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
7
Q

Bendrieji Europos Sąjungos teisės principai

A

Bendrieji EB principai (Nerašytiniai teisės šaltiniai). Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo sam- prata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Sąjungos tei- se, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplin- kybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
8
Q

Subsidiarumo ir proporcingumo principai, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principas

A

ES, naudodamasi savo kompetencija, privalo laikytis iš katalikiškojo socia- linio mokymo paimto subsidiarumo principo, kuris, įtvirtintas ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis), buvo pakeltas į konstitucinį lygmenį. Šis principas turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą: teigiamą, t. y. kompetenciją skatinanti ES pusė reiškia, kad ES turi imtis veiksmų, kai tikslų „būtų ge- riau siekti Bendrijos lygmeniu“; neigiamą, t. y. kompetenciją mažinanti pusė reiškia, kad ES turi nesiimti veiksmų, kai tikslams pasiekti užtenka vals- tybių narių veiksmų. Praktikoje tai reiškia, kad visos Sąjungos institucijos, ypač Komisija, turi įrodyti, jog reglamentavimas visos Sąjungos mastu ir Sąjungos veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Š. Monteskjė (Ch. Mon­ tesquieu): jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti. Jei poreikiui reglamentuoti ES lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio Sąjunga turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas.
Atsakymas šiuo atveju yra proporcingumo principas, nustatytas kartu su kompetencijų taisyklė- mis ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje. Pagal šį principą reikia išsamiai ap- svarstyti, ar atitinkama teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia, kad pirmenybė teiktina pa- grindų taisyklėms, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių reikalavimų tarpusavio pripažinimo taisyklėms ir vengtini neproporcingai išsamūs ir, jei įmanoma, derinamieji teisės aktai.
Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų dabar gali prižiū- rėti ir nacionaliniai parlamentai. Šiuo tikslu sukurta išankstinio perspėjimo sistema, pagal kurią nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo pasiūlymo dėl ES įstatymo galią turinčio teisės akto pateikimo gali pateikti pagrįstą nuomonę, joje išdėstydami, kodėl atitinkamas pasiūlymas dėl įsta- tymo galią turinčio teisės akto neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo reikalavimų. Jei šiai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip vienutrečdaliu nacionaliniams parlamentams suteiktų balsų (kiekvienas naciona- linis parlamentas turi po du balsus, o jei parlamentas sudarytas iš rūmų – kiekvieni rūmai turi po vieną balsą), pasiūlymą dėl to teisės akto jo rengėjas (dažniausiai Europos Komisija) turi dar kartą apsvarstyti. Remiantis šiuo svarstymu, pasiūlymas yra arba paliekamas toks pats, arba pakeičiamas, arba atšaukiamas. Jei Europos Komisija nusprendžia projektą palikti tokį patį, pagrįstoje nuomonėje ji turi pagrįsti, kodėl, jos nuomone, projektas atitinka subsidiarumo principą. Ši pagrįsta nuomonė kartu su nacionalinių parlamentų pagrįstomis nuomonėmis perduodama ES teisės aktų leidėjui, kad šis į jas atsižvelgtų teisėkūros procedūros metu. Jeigu 55 % ES Tarybos narių dauguma arba Europos Parlamente atiduotų balsų dauguma ES teisės aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas neatitinka subsidiarumo principo, pa- siūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto nesvarstomas.

Asmenys labiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Sąjungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Iš tiesų Teisingumo Teis- mas išdėstė pirminės teisės principą, pagal kurį kai tik direktyvos turiniu siekiama sukonkretinti bendrąjį diskriminavimo draudimą, jis taikomas ir privatinės teisės santykiams. Teisingumo Teismo diskriminavimo draudimo formuluotė reiškia, kad sukonkretinant atitinkamą direktyvą valstybinės in- stitucijos ir šiuo atveju ypač valstybiniai teismai privalo savo kompetenci- jos ribose užtikrinti teisinę apsaugą, privatiems asmenims taikomą pagal ES teisę, taip pat užtikrinti visišką ES teisės laikymąsi, be to, prireikus jie turi neleisti taikyti jokių šiam draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų. Todėl dėl ES teisės viršenybės, atsižvelgiant į jos sandarą, ati- tinkamoje direktyvoje numatytas diskriminacijos draudimas nustelbia tam prieštaraujančią nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas nekvestionuoja savo jurisdikcijos nepakankamo horizontalaus direktyvų poveikio klausimu, tačiau faktiškai nagrinėdamas draudimą diskriminuoti visais atvejais, kai direktyvo- je yra sukonkretinamas diskriminacijos draudimas, jis prieina prie tos pačios išvados. Tokį sukonkretinimą Teisingumo Teismas pripažino direktyvoms, ku- rių objektas buvo klasikinė diskriminacija dėl pilietybės, lyties arba amžiaus. Atitinkama nuostata turėtų galioti visoms direktyvoms, kurios buvo priimtos siekiant kovoti su SESV 19 straipsnyje nurodytais diskriminacijos pagrindais.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
9
Q

Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos, jų kompetencija

A

ES sutarties 13 straipsnis (institucinė struktūra)
1. Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą.
Sąjungos institucijos yra šios:
— Europos Parlamentas,
— Europos Vadovų Taryba,
— ES Taryba,
— Europos Komisija (toliau – Komisija), — Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, — Europos Centrinis Bankas,
— Audito Rūmai.
2. Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.

  1. Nuostatos, susijusios su Europos Centriniu Banku ir Audito Rūmais, taip pat išsamios nuostatos dėl kitų institucijų, pateikiamos Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo.
  2. Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas, atliekantys patariamąsias funkcijas.

Europos Parlamentas atstovauja ES piliečiams. Jis atsirado, kai 1957 m. Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų (pirmoji Sujun- gimo sutartis) EAPB generalinė asamblėja, EEB asamblėja ir EAEB asam- blėja buvo sujungtos į vieną „Asamblėją“. Ši į „Europos Parlamentą“ oficialiai pervardyta tik Europos Sąjungos sutartimi (Mastrichto sutartimi), tačiau tuo tik buvo įteisintas bendrai vartotas pavadinimas, kilęs dar 1958 m., kai pati Asamblėja savo pavadinimą pakeitė į „Europos Parlamentą“.
ES 10 straipsnis (atstovaujamoji demokratija)
1. Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.
2. Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.
Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės,
pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams.
3. Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau juos priartinant prie piliečių.
4. Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.

Europos Parlamento vaidmuo gerokai sustiprintas ES teisėkūros procedū­ ros srityje. Bendro sprendimo procedūrą pakėlus į ES įprastos teisėkūros procedūros lygmenį, Europos Parlamentas kartu su ES Taryba tapo bemaž „vienu iš teisės aktų leidėjų“. Pagal įprastą ES teisėkūros procedūrą Europos Parlamentas keliais svarstymais gali suformuluoti teisėkūros aktų pakei- timus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba. Be vieningos ES Tarybos ir Europos Parlamento nuomonės Sąjungos teisės aktas negali būti priimtas.
Tradiciškai stipri Europos Parlamento padėtis biudžeto procedūros metu. Li- sabonos sutartimi Europos Parlamento biudžetinės galios dar išplėstos – jis turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir dalyvauja priimant sprendimus dėl visų išlaidų.
Europos Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių su- sitarimų, jei jie susiję su sritimi, kurioje sprendimai priimami pagal bendro sprendimo procedūrą, bei dėl visų stojimo sutarčių, kurios sudaromos su naujomis valstybėmis narėmis ir kuriose nustatomos narystės sąlygos.
Laikui bėgant smarkiai išplėstos ir Europos Parlamento priežiūros funkci­ jos. Ši priežiūra pasireiškia ypač tuo, kad Komisija yra atskaitinga Europos Parlamentui, ji viešose plenarinėse diskusijose turi apginti savo nuomonę ir kiekvienais metais teikti Parlamentui svarstyti „Bendrąjį pranešimą apie Europos Sąjungos veiklą“. Europos Parlamentas dviejų trečdalių balsų dau- guma gali pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija, priversdamas ją at- sistatydinti

Europos Vadovų Taryboje valstybių narių ir vyriausybių vadovai, Europos Komisijos pirmininkas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas susitinka Briu- selyje ne rečiau kaip du kartus per pusmetį.
Užduotys: Bendrųjų politinių tikslų ir prioritetų nustatymas. Pagrindinė jos funkcija – nustatyti bendrąsias politines ES veikimo gaires.
Lisabonos sutartimi įvestos Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigos. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas turi, priešingai negu iki tol pirmininka- vusios valstybės, ne nacionalinį, o europinį mandatą.

Europos Sąjungos Taryba atstovaujama valstybių narių vyriausybėms. Visos 28 valstybės narės reguliariai, tačiau nepriverstinai siunčia po vieną atsto- vą – už numatytas nagrinėti sritis atsakingą ministrą ar valstybės sekretorių. Svarbu, kad atitinkamai vyriausybei atstovaujantis asmuo galėtų prisiimti įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu. Kadangi valstybių narių vyriausybės turi įvairių atstovavimo galimybių, tai akivaizdžiai reiškia, kad nėra nuolatinių Tarybos narių; Tarybos veikla vykdoma dešimtimi sudė- ties formų dėl personalo ir profesijų atstovų įvairovės.

Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėž- tomis strateginėmis gairėmis, parengia ES išorės veiksmus ir užtikrina, kad ES veiksmai būtų nuoseklūs. Bendrųjų reikalų taryba rūpinasi, kad įvairios sudėties Tarybos veikla būtų tarpusavyje suderinama ir su Europos Vadovų Tarybos pirmininku, bei Komisijos pirmininku rengia Europos Vadovų Tarybos susitikimus. Tarybai pirmininkauja kiekviena valstybė narė paeiliui po šešis mėnesius, išskyrus Užsienio reikalų tarybą – jai pirmininkauja Sąjungos vy- riausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.Tarybos darbus rengia įvairūs parengiamieji organai (komitetai ir darbo gru- pės), kuriuos sudaro valstybių narių atstovai. Tarp šių parengiamųjų organų svarbiausi Nuolatinių atstovų komitetas („I ir II nuolatinių atstovų komite- tai“), kuris paprastai posėdžiauja bent kartą per savaitę.

ES Taryba turi 5 pagrindines užduotis:
■ svarbiausia – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su EP pagal įprastą teisėkūros procedūrą;
■ taip pat suderinti valstybių narių ekonominę politiką;
■ pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką;
■ Taryba atsako už ES ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų sudarymą;
■ remdamasi Europos Komisijos preliminariu projektu, ji parengia biudžeto projektą. Jį vėliau dar turi patvirtinti EP. Ji taip pat yra ta institucija, kuri EP rekomenduoja suteikti biudžeto įvykdymo patvirtinimą Komisijai, kad būtų galima įgyvendinti biudžeto projektą.
Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai netapo, kaip planuota projekte dėl Konstitucijos, užsienio reikalų ministru, tačiau jo padėtis institucinėje struktūroje gerokai sustiprinta ir išplėsta. Vy- riausiasis įgaliotinis susijęs ir su ES Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje jis yra Komisijos pirmininko pavaduo- tojas, atsakingas už išorės santykius. Vyriausiąjį įgaliotinį skiria Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Europos Komisijos pir- mininko sutikimą. Jam padeda 2011 m. naujai įkurta Europos išorės veiks- mų tarnyba (EAD), sudaryta sujungus Komisijos ir Tarybos užsienio politikos tarnybas bei įtraukus nacionalinių diplomatinių tarnybų diplomatus.

Europos Komisija
Užduotys:
1) Sąjungos teisėkūros iniciatyva
2) Sąjungos teisės aktų laikymosi ir teisingo jų
taikymo priežiūra
3) Sąjungos teisės aktų administravimas ir įgyvendinimas
4) Atstovavimas ES tarptautinėse organizacijose

Komisijai vadovauja pirmininkas, kolegijoje užimantis stiprią poziciją. Pirmininkui šiuo tikslu suteikta kompetencija priimti direktyvas ir organizaciniai įgaliojimai.
Pirmininko pavaduotojo vadovaujami Komisijos nariai sudaro projektų dar- bo grupes, kurios rūpinasi kuria nors iš šių politikos sričių:
1) energetikos sąjunga su į ateitį orientuota kovos su klimato kaita politika;
2) darbo vietos, augimas, inovacijos ir konkurencingumas;
3) bendroji skaitmeninė rinka;
4) euras ir socialinis dialogas;
5) biudžetas ir metinės finansinės ataskaitos.

Komisijos Pirmininkas ir nariai skiriami penkerių metų kadencijai, taikant in­ vestitūros procedūrą. Ši procedūra Lisabonos sutartimi buvo iš naujo nusta- tyta ES sutarties 17 straipsnio 7 dalyje. Tai yra kelių etapų procedūra. Visų pirma, skiriamas pirmininkas; tuomet renkami asmenys, kurie turėtų būti skiriami Komisijos nariais; trečias žingsnis yra oficialus Komisijos pirmininko, ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bei likusių Komisijos narių paskyrimas.

Pirmiausia Komisija yra ES politikos varomoji jėga. Joje prasideda bet kokia Sąjungos veikla, nes ji yra ta institucija, kuri privalo teikti ES Tarybai pasiū- lymus dėl Są jungos teisės aktų (vadinamoji Komisijos iniciatyvos teisė). Šiuo požiūriu Komisija negali imtis veiksmų savo nuožiūra – ji privalo jų imtis, jei tai reikalinga atsižvelgiant į Sąjungos interesus; Taryba (SESV 241 straips- nis), Europos Parlamentas (SESV 225 straipsnis) ir Sąjungos piliečių grupė (ES sutarties 11 straipsnio 4 dalis), imdamiesi piliečių iniciatyvos, turi ga- limybę paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Pirminius teisėkūros įgalio- jimus Komisija turi tik tam tikrose srityse (pvz., ES biudžeto, struktūrinių fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje, pagalbos ir apsaugos išlygų srityse). Daug platesni už šiuos yra Komisijai Tarybos ir Europos Parlamen- to suteikti teisėkūros įgaliojimai jų priimtiems teisės aktams įgyvendinti (plg. SESV 290 straipsnį).
Komisija taip pat yra „Sąjungos teisės sergėtoja“. Ji prižiūri, kaip valsty- bės narės taiko ir įgyvendina pirminę ir antrinę Sąjungos teisę. Jei Komisija mano, kad Sąjungos teisė pažeidžiama, ji gali pradėti pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūrą (plg. SESV 258 straipsnį) ir prireikus kreiptis į Teisin- gumo Teismą.
Komisijos užduotis ginti Sąjungos interesus. Iš esmės Komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Sąjungos. Ji nuolat turi stengtis dažnai sunkiose derybose su Taryba reikšti Sąjungos interesus ir ieškoti kompromisų, kuriais į šiuos interesus būtų atsižvelgiama.
Pagaliau Komisija, nors ir ribotu mastu, yra vykdomoji institucija. Ypač tai pasakytina apie konkurencijos teisės sritį, kurioje Komisija veikia kaip visiš- kai įprasta administracinė institucija. Ji tikrina faktus, suteikia leidimus ar patvirtina draudimus ir prireikus priima sprendimus dėl sankcijų.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
10
Q

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sudėtis, jurisdikcija ir vaidmuo formuojant Europos Sąjungos teisinę praktiką

A

1952 m., steigiant pirmąją bendriją (EAPB), įsteigtas ir Teisingumo Teismas, vėliau, 1957 m., tapęs ir kitų dviejų bendrijų (EB (EEB) ir EAEB) teismine institucija. Šiandien Teisingumo Teismas yra ES teisminė institucija.
Šiuo metu teisminė veikla vykdoma dviem lygmenimis:
■ Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias Europos jurisdikcijos teismas
(SESV 253 straipsnis), ir
■ Bendrajame Teisme (SESV 254 straipsnis).

2004 m. ES Taryba, siekdama sumažinti Teisingumo Teismo krūvį ir pagerin- ti teisinę apsaugą ES, prie Bendrojo Teismo įsteigė specializuotą Tarnautojų teismą (plg. SESV 257 straipsnis). Tačiau 2015 m. Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė palaipsniui padidinti Bendrojo Teismo teisėjų skaičių iki 56 ir perduoti Europos Sąjungos tarnautojų teismo kompetenciją Ben- drajam Teismui. Galiausiai Tarnautojų teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo panaikintas.

Sudėtis
28 teisėjai ir
11 generalinių advokatų skiriami šešeriems metams valstybių narių
vyriausybių bendru sutarimu

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
11
Q

Ieškinių rūšys

A

Procesų rūšys
1) Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra:
Komisija prieš valstybę narę (SESV 258 straipsnis); valstybė narė prieš valstybę narę (SESV 259 straipsnis)
2) Ieškinys dėl panaikinimo ir neveikimo: gali paduoti Sąjungos institucija arba valstybė narė (prieš Europos Parlamentą ir (arba) Tarybą) dėl neteisėtų teisės aktų panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis)
3) Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra:
valstybių narių teismų prašymu išaiškinti Sąjungos teisės aktą ar patikrinti jo galiojimą (SESV
267 straipsnis)
4) Apeliaciniai skundai teismui dėl Bendrojo Teismo sprendimų (SESV 256 straipsnis)

Teisingumo Teismas turi aukščiausią teisminę valdžią visais Sąjungos teisės klausimais. Pagrindinis jo uždavinys nusakomas taip: „jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“.

Šis bendra formuluotė apima tris pagrindines sritis:
■ Sąjungos teisės taikymo kontrolė siekiant įvertinti ES institucijų veiklą joms vykdant Sutarčių nuostatas, taip pat Sąjungos teisėje numatytų įsipareigojimų valstybėms narėms ir pavieniams asmenims taikymo kontrolė;
■ Sąjungos teisės aiškinimas;
■ Sąjungos teisės vystymas.

Šiuos uždavinius ESTT vykdo atlikdamas ir teisinių konsultacijų funkciją, ir teisminę funkciją.
Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias Sąjunga ketina sudaryti su trečiosiomis šalimis ar TO.
Tačiau nepalyginti svarbesnė ESTT, kaip teisminės institucijos, funkcija. Atlikdamas šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisėtvarkoje pagal jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams:
A) taigi ESTT priima sprendimus kaip konstitucinis teismas – ginčuose tarp Sąjungos institucijų ir prižiūrėdamas Sąjungos teisėkūros teisėtumą,
B) kaip adminis­ tracinis teismas – tikrindamas Europos Komisijos arba netiesiogiai valstybių narių institucijų (remiantis Sąjungos teise) priimtus administracinius teisės aktus,
C) kaip darbo ginčų ir socialinių reikalų teismas – dėl klausimų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu ir socialine jų apsauga bei lyčių lygybe profesinėje veikloje,
D) kaip mokestinių bylų teismas – dėl klausimų, susijusių su direktyvų nuostatų galiojimu ir taikymu mokesčių ir muitų teisės srityje ir
E) kaip civilinių bylų teismas – nagrinėdamas ieškinius dėl žalos atlyginimo, aiškindamas nuostatas dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

ESTT jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą (SESV 272);
ESTT jurisdikcijai priklauso spręsti visus valstybių narių tarpusavio ginčus, susijusius su Sutarčių dalyku, jei tokis ginčai jam pateikiami pagal specialių šalių susitarimą (SESV 273 str.);
ESTT teikia nuomones dėl Sąjungos sudaromos sutarties atitikimo Sutarčių nuostatoms valstybės narės, EP, T ar EK prašymu. Jei teismo nuomonė yra neigiama, numatytas susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies keistas arba Sutartys nėra peržiūrėtos (SESV 218 str. 11 pinktas).

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
12
Q

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas: sudėtis ir jurisdikcija

A

Bylų skaičius Teisingumo Teisme laikui bėgant nuolat augo, atsižvelgiant į tai, koks potencialas konfliktams atsirado priėmus daugybę vidaus rinkai sukurti skirtų ir į nacionalinę teisę perkeltų direktyvų. Jau ryškėja ir kiti ginčytini su ES sutartimi susiję klausimai, į kuriuos galutinį atsakymą irgi turės duoti Teisingumo Teismas. Todėl siekiant sumažinti jo krūvį 1988 m. įsteigtas dar vienas – Bendrasis Teismas.

Sudėtis
šiuo metu 44 teisėjai
kiekviena valstybė narė turi skirti bent po vieną. Skiriami 6 metams valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu.

Procesų rūšys
1) Ieškiniai dėl panaikinimo ir neveikimo:
- privatūs ir juridiniai asmenys gali teikti ieškinius dėl neteisėtų Sąjungos teisės aktų panaikinimo ir dėl teisės aktų nepriėmimo;
- valstybių narių skundai dėl Komisijos ir (arba) Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis)
2) Ieškiniai dėl žalos atlyginimo
dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Bendrasis Teismas nėra Sąjungos institucija, jis priskiriamas Europos Są- jungos Teisingumo Teismo institucijai. Tačiau jis yra nepriklausomas ir orga- nizaciniu požiūriu atskirtas nuo Teisingumo Teismo. Jis turi savo kanceliariją ir taiko savo darbo tvarką. Kad būtų galima atskirti, Bendrojo Teismo bylos žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/99), o Teisingumo Teismo – raide „C“ (Cour) (pvz., C-1/99).
Iš pradžių Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklausė tik tam tikro pobūdžio ieš- kiniai, o dabar jo kompetencija tokia:
■ pirmąja instancija, t. y. teisiškai prižiūrint Teisingumo Teismui, jo jurisdikcijai priklauso nagrinėti kurios nors Sąjungos institucijos atžvilgiu fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl panaikinimoir neveikimo, valstybių narių skundus dėl Komisijos ir (arba) Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse, priimti sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą ir nagrinėti prieš ES nukreiptus ieškinius dėl žalos atlyginimo;
■ be to, numatyta, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijai tam tikrose srityse gali būti priskirta priimti prejudicinius sprendimus, tačiau kol kas šia galimybe nė karto nepasinaudota.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
13
Q

Nacionalinių teismų teisė kreiptis į ESTT prašant preliminarių nutarimų

A

Netiesioginiai ieškiniai
Prejudicinis sprendimas, SESV 267 str. - tai atvejai, kada į ESTT kreipiasi valstybės narės nacionalinis teismas, kuris susiduria su ES teisės taikymu, dėl ES teisės normos galiojimo (išsk. Sutartis) arba išaiškinimo, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą.
Todėl vadinama nac. Teismo kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo.
ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl:
a) Sutarčių išaiškinimo;
b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.
Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.
Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu, Teismas sprendimą priima kiek galima greičiau.

Prejudicinio sprendimo tikslingumas:
- vieningo ES teisės taikymo ir aiškinimo užtikrinimas valstybėse narėse.
“prejudicinio sprendimo esmė yra apsaugoti Sutartimis sukurtos teisės pobūdį, o tikslas yra užtikrinti, kad visomis aplinkybėmis visose valstybėse narėse ši teisė būtų vienoda“ (Byla 166/73, Rheinmühlen)

Nacionalinio teismo teisė kreiptis ir pareiga kreiptis dėl prejud. spr., SESV 267 str. 2,3 dalys.:
Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.

Cilfit byloje TT nustatė sąlygas, atleidžiančias nuo pareigos kreiptis:

  • iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t.y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (Cilfit byla, 10punktas);
  • ETT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (pranc. acte éclairé doktrina) (Cilfit byla 13, 14punktai);
  • tinkamas EB teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (tai vadinama acte clair doktrina) (Cilfit byla 16punktas).

TEISINIS PREJUDICINIO SPRENDIMO POVEIKIS
Prejud. spr. sukelia teisines pasekmes nuo jo paskelbimo dienos.
Prejud. spr. turi poveikį tiek nacionaliniam teismui, kuris iškilus klausimui jo nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Teisingumo Teismą, tiek kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems jiems pateiktas bylas.
Prejud. spr. sprendžia teisės klausimus ir įpareigoja nacionalinį teismą vadovautis Bendrijos teisės akto nuostatų išaiškinimu pagrindinėje byloje [žr. EBTT sprendimas Benedetti/Munari 26 punktą].
Nacionalinis teismas, kreipęsis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, turi įgyvendinti tai, ką savo sprendimu nusprendžia (pranc. dit pour droit) Teisingumo Teismas.
Jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę gali būti skundžiamas, kiekvienas toliau klausimą sprendžiantis teismas turi vadovautis prejudiciniu sprendimu, nors ir išlaiko galimybę vėl kreiptis į Teisingumo Teismą.
Bet kuris nacionalinis teismas, spręsdamas bylą, neturi teisės savarankiškai aiškinti ankstesniame prejudiciniame sprendime Teismo išaiškintų teisės normų. Jis taiko jau pateiktą išaiškinimą.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
14
Q

Laisvas prekių judėjimas

A

SESV 28 str:

  1. Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančią muitų sąjungą, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas.
  2. 30 straipsnio ir šios antraštinės dalies 3 skyriaus nuostatos taikomos valstybių narių kilmės gaminiams, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esantiems iš trečiųjų šalių įvežtiems gami­ niams.

SESV 29 str:
Iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba lygiaverčio poveikio mokėjimai ir jei šiems gaminiams nebuvo taikytas visiškas arba dalinis atleidimas nuo tokių muitų ar mokesčių.

SESV 34 straipsnis:
Tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.

Skatinama prekyba tarp valstybių narių, kuriama palankesnė terpė importo ir eksporto plėtojimui, verslo plėtrai ir vartotojų poreikių patenkinimui. Vykdomas muitų ir kiekybinių apribojimų bei jiems lygiaverčių priemonių.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
15
Q

Prekės samprata Europos Sąjungos teisėje ir ESTT praktikoje

A

SESV 34 ir 35 straipsniai taikomi bet kokiam
prekių ir produktų importui bei eksportui. Šie
straipsniai taikomi iš esmės visoms įmanomoms prekėms, turinčioms ekonominę vertę:
„prekėmis pagal Sutartį laikomi produktai,
kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys
gali būti komercinių sandorių objektas“ (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 423)
Keliuose Teisingumo Teismo sprendimuose
buvo patikslintas konkretaus produkto apibrėžimas: pavyzdžiui, meno kūriniai laikomi prekėmis. Išimtos iš apyvartos monetos taip pat yra prekės, kaip ir banknotai bei pareikštiniai čekiai. Tačiau natūrinės dovanos nėra prekės.
Atliekas reikia laikyti prekėmis, net jei jos neperdirbamos, jei tik dėl jų sudaromas komercinis sandoris.
Elektros energija ir gamtinės dujos yra prekės, tačiau televizijos signalai nėra prekės.
Pastarasis pavyzdys patvirtina tai, kad teisiškai
gali būti svarbu skirti prekes nuo paslaugų.
Žuvys išties yra prekės, tačiau žvejybos teisėms
ir mėgėjiškos žūklės leidimams netaikomas
laisvo prekių judėjimo principas – jie laikomi
„teikiama paslauga“ ir jiems taikomos Sutarties
nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
16
Q

Fiskalinių ir nefiskalinių prekybos kliūčių samprata

A

Viena nefiskalinių (netarifinių) eksporto apribojimų rūšis – kiekybiniai apribojimai. Jie yra draudžiami,
ir tai įtvirtina Sutarties 29 straipsnis. Tačiau nei ETT
praktikoje, nei teisinėje literatūroje nėra išsamesnės šio
klausimo analizės, lyginant su kiekybiniais apribojimais, kaip jie suprantami pagal Sutarties 28 straipsnį
(Sutarties 28 straipsnis reglamentuoja, jog valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės).
Geddo byloje [4] ETT pripažino, kad kiekybinių apribojimų draudimas apima priemones, kurios visiškai arba iš
dalies (priklauso nuo aplinkybių) riboja prekių importą,
eksportą arba tranzitą (7 dalis). Nors šis apibrėžimas
gana siauras ir apima tik labiausiai ribojančias (protekcionistines) priemones, nėra pagrindo kitaip traktuoti
kiekybinius eksporto apribojimus pagal Sutarties 29
straipsnį.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
17
Q

Muitų mokesčių ir rinkliavų, turinčių lygiavertį muitų mokesčiams poveikį, sąvoka ir draudimas

A

SESV 30 straipsnis. Muitų sąjunga

SESV 34 straipsnis taikomas netarifinėms pre- kybos kliūtims, o SESV 30 straipsniu (buvęs EB sutarties 25 straipsnis) uždrausti visi muitai ir lygiaverčio poveikio mokėjimai.
Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, bet kokia vienašališkai taikoma piniginė prievolė, kuria apmokestinamos prekės dėl to, kad jos kerta sieną, ir kuri nėra muitas tiesiogine žodžio prasme, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant jos pavadinimo ir taikymo būdo, yra lygiaverčio poveikio mokėjimas pagal SESV 30 straipsnį241. Tačiau mokėjimas nėra muitui lygiaverčio poveikio, jei jis taikomas bendrojoje vidaus mokesčių sistemoje, kuri sistemingai ir pagal tuos pačius kriterijus taikoma nacionaliniams, importuojamiems ir eksportuojamiems produktams.
Net jei mokėjimai už vidaus ir importuojamus produktus yra vienodi, tačiau nustatyti mokes- čiai už vidaus produktus yra tiesiogiai arba netiesiogiai visiškai kompensuojami, pavyz- džiui, iš jų gautomis pajamomis finansuojama tik apmokestintiems vidaus produktams nau- dinga veikla, tačiau importuojamiems produk- tams šių lėšų panaudojimas nėra naudingas, tokį mokestį galima vėl priskirti muitams arba lygiaverčio poveikio mokėjimams, jei praktikoje šiuo „mokesčiu“ apkraunami tik importuotojai.
Teisingumo Teismas ypač daug dėmesio skiria vadinamiesiems „paslėptiems mokėjimams“, t. y. nacionalinėms priemonėms, kurios nėra aiškiai pastebimos, tačiau iš tiesų yra lygiaver- čio poveikio mokėjimai. Pavyzdžiui, Teismas nustatė, kad mokėjimus reikia laikyti lygiaverčio poveikio mokėjimais, vienoje byloje dėl Vokie- tijos įstatymų, pagal kuriuos, vežant atliekas į kitą valstybę narę, privaloma sumokėti įmoką į solidarumo fondą už atliekų grąžinimą244, ir kitoje byloje dėl Belgijos įstatymų nustatytų mokesčių už importuojamus deimantus245, sie- kiant apdrausti socialiniu draudimu Belgijos kal- nakasius. Apskritai bet koks mokėjimas kertant sieną, nepriklausomai nuo jo tikslo, sumos, dis- kriminuojančio ar protekcionistinio pobūdžio, laikomas lygiaverčio poveikio mokėjimu.

SESV 110 straipsnis (buvęs EB sutarties 90 straipsnis) papildo muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų panaikinimo nuostatas. Juo siekiama užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencinė- mis sąlygomis, panaikinant bet kokios formos apsaugą, galinčią atsirasti kitų valstybių narių produktus apmokestinus diskriminaciniais šalies mokesčiais246. SESV 34 straipsnio atžvilgiu 110 straipsnis laikomas lex specialis – tai reiškia, jog tais atvejais, kai taikomas 110 straips- nis, netaikomas SESV 34 straipsnis. Taip buvo priimtas sprendimas byloje Kawala247: Teismas nusprendė, jog importuojamų naudotų trans- porto priemonių registravimo įmoka yra mokes- tinio pobūdžio, todėl jai taikomas 110 straipsnis, taigi netaikomas SESV 34 straipsnis.
SESV 110 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tuo atveju, jei mokestis už importuojamą produktą ir mokestis už tokį patį vidaus produktą skai- čiuojami skirtingai ir taikant skirtingus kriterijus, o tai lemia, kad kai kuriais atvejais nustatomi didesni mokesčiai už importuojamus produk- tus.

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
18
Q

Vidaus apmokestinimo priemonės: panašių ir konkuruojančių prekių sąvokos, tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančių vidaus apmokestinimo priemonių draudimas

A

Pagal Teismo apibrėžimą „panašūs produk- tai“ yra produktai, turintys panašias savybes ir tenkinantys tuos pačius vartotojų poreikius. Remiantis Teismo argumentais byloje Komisija prieš Prancūziją248, daugiausia iš grūdų paga- minti stiprieji gėrimai, kaip antai viskis, romas, džinas ir degtinė, yra panašūs į daugiausia iš vyno ir vaisių pagamintus stipriuosius gėrimus, kaip antai konjaką, kalvadosą ir armanjaką.
Jei mokestis neatitinka tiesioginės diskriminaci- jos sąlygų, jis gali būti netiesiogiai diskriminuo- jantis dėl jo pasekmių. Praktiniais sunkumais negalima pateisinti diskriminuojančių vidaus mokesčių taikymo produktams iš kitų valstybių narių249.
110 straipsnio 2 dalis taikoma nacionalinėms mokesčių nuostatoms, kuriomis siekiama suteikti netiesioginę apsaugą vidaus pro- duktams, taikant skirtingus mokesčių tarifus užsienio prekėms, kurios gali šiek tiek skirtis nuo vidaus prekių, bet vis tiek su jomis konku- ruoti. Byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę250 Jungtinės Karalystės nustatytas tam tikrų vynų akcizas buvo maždaug penkis kartus didesnis už alaus akcizą. Jungtinėje Karalystėje gaminama nemažai alaus, bet labai nedaug vyno. Nustatęs, kad silpni vynai iš tiesų konkuruoja su alumi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Jungtinė Karalystė, iš šviežių vynuogių pagamintiems sil- pniems vynams nustačiusi santykinai didesnį akcizą negu alui, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal SESV 110 straipsnį.
Tais atvejais, kai mokestis taikomas ir nacio- naliniams, ir importuojamiems produktams, tačiau surinktomis lėšomis finansuojama tik nacionaliniams produktams naudinga veikla, taigi iš dalies kompensuojama už nacionalines prekes mokamų mokesčių našta, toks mokestis yra diskriminuojantis mokestis, uždraustas SESV 110 straipsniu.

1 d. Prekės panašumas
2 d. Konkuruojanti ar potencialiai konkuruojanti prekė
• Saldus vaisių vynas ir viskis - nepanašūs, nes skiriasi gaminimo būdas
– Byla 243/84 Johny Walker
• Mokesčių sistema: 16 proc. PVM iš vaisių gaminamiems alkoholiniams gėrimams (ouzo, brendis ir likeris); tačiau 36 proc PVM kitiems alkoholiniams gėrimams (taip pat ir viskiui, džinui, degtinei, romui).
• ETT: viskis, džinas, degtinė, romas buvo panašūs su brendžiu ir likeriu, nes tenkino panašius vartotojų poreikius ir pasižymi panašiomis savybėmis
– Byla 168/78, Komisija v Prancūzija

90 str. 2 d. – nepanašūs, bet konkuruoja ar gali konkuruoti tarpusavy
• Vynas ir alus?
• Byla 168/78 Komisija v. DB [1980].
• Svarbu atskirti, nes jei gaminiai panašūs, jiems turi būti taikomi vienodi mokesčiai, tuo tarpu antru atveju – būtina tik panaikinti konkurencinį pranašumą.

Vidaus mokesčiai
Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius.
Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams.

  • Tiesioginė diskriminacija – skirtingas vietinių ir importuotų prekių apmokestinimas
  • Netiesioginė – pasirinktas tariamai objektyvus kriterijus, tačiau priemonė gerokai labiau neigiamai veikia importuotus gaminius nei vietinius.

Byla 112/84, Humblot – automobiliai, apmokestinimas priklausomai nuo variklio galingumo, ir nuo 1,8 L apmokestinimas ryškiai didesnis. Prancūzijoje daugiausia gaminami iki 1,8 L galingumo automobiliai).

How well did you know this?
1
Not at all
2
3
4
5
Perfectly
19
Q

Kiekybinių apribojimų ir priemonių, turinčių lygiavertį poveikį, draudimas

A

Kiekybiniais apribojimais vadinamos priemonės, kurių poveikis yra visiškas arba dalinis importo ar tranzito suvaržymas; pavyzdžiui, tai gali būti tiesioginis draudimas arba kvotų sistema, t. y. kiekybiniai apribojimai taikomi, kai pasiekiama tam tikra importuojamo arba eksportuojamo kiekio riba. Tačiau šis straipsnis taikomas tik netarifinėms kvotoms, nes tarifi- nėms kvotoms taikomas SESV 30 straipsnis.
Kiekybinis apribojimas gali būti pagrįstas teisės aktų nuostatomis arba taikomas tik kaip admi- nistracinė praktika. Todėl SESV 34 straipsnis taikomas net ir toms kvotų sistemoms, kurios yra pusiau arba visiškai įslaptintos.

20
Q

Bendrai ir atskirai taikomi kiekybiniai apribojimai

A

L Y G I A V E R Č I O P O V E I K I O
PRIEMONĖS
Sąvoka „lygiaverčio poveikio priemonė“ apima
kur kas daugiau nei vien kiekybinį apribojimą.
Nors nelengva nustatyti tikslią ribą tarp kiekybinių apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių, tai neturi didelės praktinės reikšmės, nes
kiekybiniams apribojimams ir lygiaverčio poveikio priemonėms taisyklės taikomos vienodai.
Byloje Dassonville Teisingumo Teismas paaiškino lygiaverčio poveikio priemonių reikšmę
ir taikymo sritį31:
„Bet kokios valstybių narių nustatytos
prekybos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar
netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai kliudyti Bendrijos vidaus prekybai, laikytinos
kiekybiniams apribojimams lygiaverčio
poveikio priemonėmis.“
Šis apibrėžimas su nedideliais pakeitimais buvo
patvirtintas Teismo praktikos. Sąvoka „prekybos
taisyklės“ šiuo metu paprastai nebevartojama,
nes sprendimo Dassonville formulė iš tiesų
apima ne tik prekybos taisykles, bet ir, pavyzdžiui, techninius reglamentus.
Direktyvoje 70/50/EEB32, kuri buvo ofi cialiai
taikoma Bendrijos pereinamuoju laikotarpiu,
buvo perteiktas Komisijos siekis aprėpti ne
tik tas priemones, pagal kurias nacionalinės
ir importuotos prekės vertinamos akivaizdžiai
skirtingai, bet ir tas priemones, kurios vienodai taikomos visoms prekėms. Vėliau Teismas,
nagrinėdamas Dassonville bylą, pabrėžė, kad
svarbiausias elementas, pagal kurį sprendžiama, ar nacionalinei priemonei taikytinas
SESV 34 straipsnis, yra jos poveikis (…tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai
kliudyti…), taigi diskriminuojantis priemonės
aspektas nebėra lemiamas sprendžiant, ar priemonei reikia taikyti SESV 34 straipsnį. Teismui
atrodė aišku, kad valstybių narių tarpusavio
prekybai produktais gali kliudyti ne tik atvirai
diskriminacinės priemonės. Teismo sprendimas byloje Cassis de Dijon33patvirtino ankstesnius teiginius, išdėstytus Direktyvoje
70/50/EEB ir byloje Dassonville. Teismas, pripažindamas, kad valstybių narių nacionalinės taisyklės
gali skirtis ir kad tai gali varžyti prekybą prekėmis,
patvirtino, jog SESV 34 straipsnis galėtų būti taikomas ir toms nacionalinėms priemonėms, kurios
vienodai taikomos šalyje pagamintoms ir importuojamoms prekėms. Šiuo atveju valstybės narės
galėtų nukrypti nuo šio straipsnio, remdamosi
ne tik SESV 36 straipsniu, bet ir privalomais reikalavimais (pastarąja sąvoka pirmą kartą buvo
pasiremta šiame Teismo sprendime).
Todėl galima daryti išvadą, kad SESV 34 straipsnis taikomas ne tik toms nacionalinėms priemonėms, kuriomis diskriminuojamos importuojamos prekės, bet ir toms priemonėms, kurios
teisiškai atrodo turinčios vienodą poveikį šalyje
pagamintoms ir importuojamoms prekėms,
tačiau iš tiesų labiau varžo importą (ši konkreti
našta atsiranda todėl, kad importuojantiems
prekes iš tiesų tenka laikytis dviejų rūšių taisyklių – tų, kurias nustato prekes pagaminusi
valstybė narė, ir tų, kurias nustato valstybė narė,
į kurią importuojama). Tokios taisyklės kartais
vadinamos „vienodai taikomomis“ taisyklėmis
(žr. bylą Komisija prieš Italiją34).
Todėl, taip pat remiantis Teismo sprendimais
bylose Dassonville ir Cassis de Dijon, SESV
34 straipsnis nacionalinei priemonei taikomas
ne tik tada, kai ji turi diskriminuojančių bruožų.

Lygiaverčio poveikio priemones pagal Sutarties 29
straipsnį galima skirstyti į dvi rūšis – bendrai ir atskirai
taikomas. Beje, ETT sprendimuose šios sąvokos nėra
vartojamos. Toks skirstymas atsirado panaikinus 1969
m. gruodžio 22 d. Komisijos direktyvą, pagrįstą 33
straipsnio 7 dalies nuostatomis, dėl priemonių, turinčių
kiekybiniams importo apribojimams lygiavertį poveikį,
kurioms netaikomos kitos nuostatos, priimtos pagal Europos ekonominės bendrijos sutartį.
Remiantis Direktyva 70/50 [10], galima teigti, kad
bendrai taikomos priemonės – tai tokios nacionalinės
taisyklės, kurios vienodai taikomos tiek EB valstybės
narės vidaus rinkoje esančioms prekėms, tiek prekėms,
eksportuojamoms į kitas valstybes nares.

Atskirai taikomos priemonės – tai tokios nacionalinės taisyklės, kurios taikomos tik prekėms, eksportuojamoms į kitas EB valstybes nares (paprastai taikant tokias priemones, eksportuojama produkcija atsiduria blogesnėje padėtyje nei nacionalinėje rinkoje esanti produkcija).

21
Q

Išimtys laisvam prekių judėjimui

A

Taigi abipusio pripažinimo principą, kuriuo
vadovaujamasi Bendrijos teisės aktų nesuderintoje srityje, sudaro taisyklė ir išimtis:
• Bendroji taisyklė. Nors importuojančioje
valstybėje narėje galioja nacionalinė techninė taisyklė, kitoje valstybėje narėje teisėtai
pagamintiems arba parduodamiems produktams taikoma SESV įtvirtinta pagrindinė
teisė į laisvą judėjimą;
• Išimtis. Kitoje valstybėje narėje teisėtai pagamintiems arba parduodamiems produktams
ši teisė netaikoma tada, kai importuojanti
valstybė narė gali įrodyti, jog ji privalo šiems
produktams taikyti savo techninę taisyklę,
remdamasi SESV 36 straipsnio argumentais
arba Teismo praktikoje nustatytais privalomais reikalavimais ir laikydamasi proporcingumo principo.

22
Q

Laisvas asmenų judėjimas

A

Asmenų laisvė judėti ir gyventi ES yra Sąjungos pilietybės pamatinis akmuo. Ši laisvė nustatyta 1992 m. Mastrichto sutartimi. Pagal Šengeno susitarimus laipsniškai panaikinus vidaus sienas, priimta Direktyva 2004/38/EB dėl ES piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Nepaisant šios teisės svarbos, praėjus dešimčiai metų po šios direktyvos įgyvendinimo galutinio termino vis dar išlieka esminių įgyvendinimo kliūčių.

Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnio 2 dalis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 21 straipsnis, SESV IV ir V antraštinės dalys ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 45 straipsnis.

Tikslai
Nuo pat laisvo asmenų judėjimo sampratos atsiradimo jos reikšmė keitėsi. Pirmosios nuostatos šiuo klausimu, įtrauktos į 1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį (1.1.1, 2.1.5 ir 2.1.4), apėmė laisvą darbuotojų judėjimą ir įsisteigimo laisvę, taigi dirbančius arba paslaugas teikiančius asmenis. Mastrichto sutartimi sukurta ES pilietybės samprata, pagal kurią ES pilietybę automatiškai turi visi valstybių narių piliečiai. Būtent šia ES pilietybe yra grindžiama asmenų teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Ši teisė patvirtinta Lisabonos sutartimi. Į ją įtrauktos ir bendrosios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve susijusios nuostatos.

Laisvas asmenų judėjimas
 susideda iš kelių elementų:
 laisvo darbuotojų judėjimo (EB steigimo sut. 39 - 42 straipsniai),
 įsisteigimo teisės (EB steigimo sut. 43 - 48 straipsniai).
 asmenų judėjimo laisve naudojosi ne tik dirbantieji, bet ir jų šeimos nariai.

 Teisė laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje;
 teisė balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus tokiomis pat teisėmis kaip ir tos valstybės piliečiai;
 diplomatinė ir konsulinė gynyba;
 teisė teikti peticijas EP ir kreiptis į Europos ombudsmeną.

Teisė laisvai judėti ir apsigyventi
 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi
1. Teisė į šeimos susijungimą ir partnerystę įregistravusiems asmenims.
2. Sąjungos piliečiai ir šeimos nariai iki trijų mėn. Gyvena be formalumų.
3. Nereikia leidimų gyventi, bet tik užsiregistruoti kompetentingoj institucijoje.
4. Pakankamai lėšų ir visavertis sveikatos druadimas, jei nori įsikurti kt. valstybėje
5. Penkis metus gyvenę valstybėje (ekonomiškai neaktyvūs) įgyja besąlyginę teisę nuolat gyventi joje.

Diplomatinė ir konsulinė gynyba
 Taryboje posėdžiavusių VN vyriausybių atstovų sprendimas 95/553/EB dėl ES piliečių gynybos, vykdomos, diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų.
(pagalba mirties atvejais, sunkių sužeidimų ar sunkių susirgimų atvejais, suėmimo ar įkalinimo atvejais, pagalba smurtinio nusikaltimo aukoms)
 2006 m. Komisijos Žalioji knyga dėl ES piliečio diplomatinės ir konsulinės apsaugos trečiosiose šalyse

ES piliečių teisės
• Teisė laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje;
• teisė balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus tokiomis pat teisėmis kaip ir tos valstybės piliečiai;
• diplomatinė ir konsulinė gynyba;
• teisė teikti peticijas EP ir kreiptis į Europos ombudsmeną.

Asmenų judėjimo laisvė
• Ekonomiškai aktyvių asmenų judėjimas susideda iš kelių elementų:
• darbuotojų judėjimo laisvė (SESV 45 - 48 str.) Antrinė teisė: neįtvirtino bendro vienodo požiūrio principo gaunant socialines lengvatas, pvz.: RL 1612/68 7 str. 1 d.
• įsisteigimo laisvė (SESV 49 – 55 str.)(asmenų judėjimo laisve naudojosi ne tik dirbantieji, bet ir jų šeimos nariai)
• Ekonomiškai neaktyvių asmenų judėjimas

23
Q

Pagrindiniai principai, taikomi laisvam asmenų judėjimui

A

Laisvo asmenų judėjimo užtikrinimas – ES piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir
apsigyventi valstybių narių teritorijoje turinys ir jos įgyvendinimo sąlygos, draudimas
diskriminuoti ES piliečius, susijusios teisės, SESV sutartyje išdėstytos nukrypti leidžiančios
nuostatos ir kiti taikomi apribojimai bei jų pateisinimas; Direktyvos 2004/48 dėl Sąjungos piliečių
ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatos ir reikšmė.
Pagrindiniai principai suformuluoti bylose: C-85/96 (Martinez Sala); C-127/08 (Metock).

24
Q

Laisvas darbuotojų judėjimas: darbuotojo sąvoka ir teisės

A

Sąvoka „darbuotojas“
• Savarankiška ES sąvoka, turinti plačią reikšmę
• Asmuo turi vykdyti ekonominę vertę turinčią veiklą (1. realią ir veiksmingą; negali būti tokios mažos apimties, kad darbas būtų laikomas visiškai nedideliu ir papildomu; 2 . Ekonominio pobūdžio veikla)
• Veikla vykdoma kito asmens naudai ir jam vadovaujant
• už veiklą gauna užmokestį

Darbuotojo statuso išlaikymas
• Piliečiai, kurie nebėra darbuotojai, išlaiko darbuotojo statusą, jeigu
• – asmuo laikinai negali dirbti dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo;
• – asmuo yra tinkamai užregistruotas 1) bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo 2) daugiau kaip vienerius metus ir yra užregistruotas kaip 3) ieškantis darbo atitinkamame įsidarbinimo biure;
• – asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai dirbo pagal terminuotą darbo sutartį trumpiau kaip vienerius metus - tokiu atveju darbuotojo statusas išsaugomas ne trumpiau kaip šešis mėnesius;
• –asmuo mokosi profesijos (bet tais atvejais, kai asmuo yra bedarbis nesavo noru, darbuotojo statusui išsaugoti būtina, kad mokymasis būtų susijęs su ankstesniu darbu).

Ji apima darbuotojų teises atvykti į šalį ir joje apsigyventi, šeimos narių teises atvykti į šalį ir joje apsigyventi, taip pat teisę dirbti kitoje valstybėje narėje ir būti traktuojamam taip pat, kaip tos valstybės narės piliečiai. Apribojimai taikomi valstybės tarnybai. Europos darbo institucija yra agentūra, atsakinga už laisvą darbuotojų judėjimą, įskaitant komandiruotus darbuotojus.

Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnio 2 dalis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 straipsnio 2 dalies a punktas, 20, 26 ir 45-48 straipsniai.

Direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje.

Tikslai
Nuo pirmųjų ES susikūrimo dienų laisvas darbuotojų judėjimas yra vienas iš pagrindinių jos principų. Laisvas darbuotojų judėjimas apibrėžtas SESV 45 straipsnyje ir yra pagrindinė darbuotojų teisė, papildanti laisvą prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimą Europos bendrojoje rinkoje. Tai reiškia, kad panaikinama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų srityse. Be to, šiame straipsnyje nustatyta, kad ES darbuotojas turi teisę priimti darbo pasiūlymą, laisvai judėti šalyje, apsigyventi šalyje darbo tikslais ir vėliau ten likti, laikantis tam tikrų sąlygų.

25
Q

Darbuotojo šeimos narių teisės, sąlygojamos laisvo asmenų judėjimo

A
  • 4 esminės teisės: judėti kartu su ES piliečiu, apsigyventi kitoje valstybėje narėje, dirbti ir būti vienodai traktuojamiems
  • Valstybės narės išduoda leidimo gyventi šalyje kortelę Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, jei planuojamas gyvenimo šalyje laikotarpis yra ilgesnis kaip trys mėnesiai
  • “Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė“ (ES piliečiams - registracijos sertifikatas)

Antrinės teisės aktai
• 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje
• Reglamentas Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo (pakeistas Reglamentu 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje)
• Reglamentas Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo)
• Direktyva 2014/54/ES dėl priemonių, kad darbuotojai galėtų lengviau naudotis laisvo darbuotojų judėjimo teisėmis

2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi
Teisė į šeimos susijungimą ir partnerystę įregistravusiems asmenims.
Sąjungos piliečiai ir šeimos nariai iki trijų mėn. Gyvena be formalumų.
Nereikia leidimų gyventi, bet tik užsiregistruoti kompetentingoj institucijoje.
Pakankamai lėšų ir visavertis sveikatos draudimas, jei nori įsikurti kt. valstybėje
Penkis metus gyvenę valstybėje (ekonomiškai neaktyvūs) įgyja besąlyginę teisę nuolat gyventi joje.

ES piliečių ir jų šeimos narių teisė turėti tokias pačias sąlygas, kaip šios valstybės piliečiai, išskyrus:
a) neprivalo studentams ir kitiems ekonomiškai neaktyviems asmenims suteikti teises į socialinę paramą per pirmuosius tris mėnesius;
b) teikti paramą išlaikymo išlaidoms studijų metu.
Riboja VN teisę panaikinti apsigyvenimo teisę viešosios tvarkos, saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.
Išsiuntimas neturi tapti savaimine Sąjungos piliečių ar šeimos narių naudojimosi socialinės paramos sistema priimančioje VN pasekme.
Apsauga nuo išsiuntimo.

Susijusios teisės:
ES piliečio šeimos nariai, net. ES pilietybės, turi teisę įsidarbinti arba savarankiškai dirbti.
Vienodas traktavimas, kaip ir tos VN piliečiams.

26
Q

Laisvas kitų asmenų (nedirbančiųjų) judėjimas

A

Studentai ir asmenys, kurie baigia profesinį mokymą, taip pat turi teisę gyventi šalyje, kaip ir (ne savo noru) nedirbantys, kurie yra užsiregistravę kaip bedarbiai.

Nedirbanti Ispanijos pilietė Vokietijoje kreipėsi dėl vaiko priežiūros pašalpos
ETT nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos ir nusprendė, jog Sąjungos pilietis gali remtis vienodo požiūrio sąlyga dėl visų socialinių lengvatų, kurios patenka į EB sutarties taikymo apimtį
Teisę reikalauti vaiko priežiūros pašalpos suteikia vien teisėtas gyvenimas VN
Laisvo judėjimo teise pasinaudoję Sąjungos piliečiai (ekonomiškai neaktyvūs) turi teisę tokiomis pačiomis sąlygomis reikalauti visų socialinių lengvatų

Finansinė parama studentams (kaip paskola su preferencine palūkanų norma ir grąžinama baigus studijas)
Kt. VN piliečiams keliama sąlyga – įsikūrimas JK ir iki studijų yra išgyvenęs 3 m., b e t studentas neg. įgyti įsikūrusio asmens statuso JK
Nors organizuodamos ir taikydamos savo socialinės pagalbos sistemas VN turi parodyti finansinį solidarumą su kt. VN piliečiais, bet VN t. p. turi teisę užtikrinti, kad tokios pagalbos teikimas netaptų nepagrįsta našta. Tokia išvada (t.y. ryšys su darbo rinka) negalimas darbo ieškančiųjų atveju.
Įsikūrimo sąlyga leistina.
BET tai, kad studentas neg. įgyti įsikūrusio asmens statuso ir dėl to pasinaudoti pagalba, nors yra realus ryšys su priiman. VN, nesuderinami su EB 12 str.

Morgan ir Bucher spr. (2007 m.) C-11 ir 12/06:
Parama studijoms ir mokymuisi
Parama skiriama tik su sąlyga, kad studentas tęsia bent vienerius m. savo kilmės valstybėje vykdytas studijas/ ETT – nesuderinama su EB 17 ir 18 str.
Parama mokymuisi, teikiama studentams, neturi tapti nepagrįsta našta, dėl to VN t. teisę teikti tokią paramą tik t.t. socialinės integracijos lygį įrodžiusiems studentams.
BET VN turi užtikrinti, kad paramos suteikimo sąlygos nepagrįstai neribotų laisvo piliečių judėjimo ir būtų suderintos ir proporcingos siekiamam tikslui.

Schempp spr. (2005 m.) C-403/03:
Kt. VN gyvenančiam gavėjui sumokėtos išlaikymo išmokos atskaitos problema
Vok. teisėj numatyta, kad buv. sutuoktiniam sumokėtos išlaikymo išmokos yra atskaitytinos pajamos (apskaičiuojant pajamų mokestį), bet Austrijoje tokia galimybė nenumatyta
ETT atmetė vidaus situacijos galimybę (buv. sutuoktinė buvo pasinaudojusi judėjimo laisve ir išvykusi gyventi į Austriją).
Schempp nepalankios pasekmės kilo dėl skirtingų Vokietijos ir Austrijos mokesčių sistemų.
Nediskriminavimo princ. netaikomas situacijoms, kurios susiklosto dėl skirtingų VN teisės normų, jei šios taikomos remiantis objektyviais kriterijais ir neatsižvelgiant į pilietybę
Vok. t. normos nesudaro kliūčių teisei laisvai judėti ir apsigyventi.
Sutartis ES piliečiui neužtikrina, kad perkėlus jo veiklą iš vienos VN į kt. nekils jokių pasekmių.

Rüffler (2009 m.)
Išėjęs į pensiją gyvena Lenkijoje, Vokietijoje gauna dvi pensijos išmokas, kurių viena apmokestinama Vokietijoje, o kita – Lenkijoje. Prašė, kad pajamų mokestis, mokamas Lenkijoje, būtų sumažintas dėl Vokietijoje sumokėto sveikatos draudimo, nesutiko.
EB sut.18 str.- teisė laisvai judėti ir apsigyventi ES VN.
Teisės į pajamų mokesčio sumažinimą ribojimas yra objektyviai nepateisinamas ir pažeidžia laisvę judėti ir apsigyventi.

27
Q

Laisvo asmenų judėjimo išimtys

A

Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo
(SESV) suteikia teisę nacionalinėms valdžios institucijoms taikyti apribojimus laisvam
asmenų judėjimui, pateisinamus viešąja tvarka, visuomenės saugumu arba jos sveikata
[18]. Šias išimtis konkretizuoja direktyvos 2004/38 VI skyrius „Teisės įvažiuoti į šalį
ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ir
sveikatos apsaugos priežasčių“. Iki šios direktyvos įsigaliojimo dėl laisvo asmenų
judėjimo ir Europos piliečių teisės gyventi šalyje galiojo daug direktyvų ir reglamentų.
Ši direktyva konsolidavo ir supaprastino Sąjungos teisės aktus minėtoje srityje. Jos
nuostatos taikomos kiekvienam valstybės narės piliečiui, gyvenančiam kitoje ES
valstybėje narėje ar keliaujančiam į ją tam, kad galėtų užsiimti pagal darbo sutartį ar
savarankiškai dirbančio asmens veikla arba būti paslaugų gavėju. Taip pat ji susijusi
su visomis priemonėmis dėl atvykimo į jų teritoriją, leidimų gyventi išdavimo ar jų pratęsimo, arba išsiuntimo iš jų teritorijos, kurių valstybės narės imasi viešosios
tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais.

28
Q

Įsisteigimo laisvė

A

SESV 49 (EB 43) straipsnis: vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami.
Įsisteigimo sąvoka pagal Sutartį yra labai plati, leidžianti Bendrijos nacionaliniam subjektui pastoviai ir nepertraukiamai dalyvauti valstybės narės, kuri nėra jo kilmės šalis, ekonominiame gyvenime ir gauti iš to pelną, tokiu būdu prisidedant prie socialinės ir ekonominės valstybių narių rinkų skvarbos… (C-55/94, Gebhard)
Direktyva 2006/123/EB. Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.
SESV 49 (exEB Sutarties 43) straipsnis
• Vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami.
• Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.
• Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 54 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.

Įsisteigimo samprata
SESV 49 (ex43) straipsnis skirtas savarankiškai dirbantiems asmenims ir bendrovėms.
• EB sutarties 43 (dabar - SESV 49) straipsnio esmė - „faktinė ekonominė veikla, vykdoma neribotą laiką per nuolatinę buveinę kitoje valstybėje narėje“. C–221/89, Factortame II
• [the concept of establishment within the meaning of Article 52 et seq. of the Treaty involves the actual pursuit of an economic activity through a fixed establishment in another Member State for an indefinite period]

Įsisteigimo sąvoka pagal Sutartį yra labai plati, leidžianti Bendrijos nacionaliniam subjektui pastoviai ir nepertraukiamai dalyvauti valstybės narės, kuri nėra jo kilmės šalis, ekonominiame gyvenime ir gauti iš to pelną, tokiu būdu prisidedant prie socialinės ir ekonominės Bendrijos rinkų skvarbos. C–55/94 Gebhard
Jeigu nagrinėjami teisės aktai susiję su kapitalo dalimi, kuri jos turėtojui leidžia daryti didelę įtaką atitinkamos bendrovės sprendimams ir nulemti jos veiklą, taikomos su įsisteigimo laisve susijusios nuostatos (Baars , C-251/98)

Įsisteigimo samprata: subjektai

• Fiziniai asmenys gali įsisteigti:
– Kaip savarankiškai dirbantys asmenys
– Steigdami juridinį asmenį (bendrovę) kitoje valstybėje narėje
• Juridiniai asmenys gali įsisteigti:
– Perkeldami buveinę (kitais būdais atvykdami) į kitą valstybę (pirminis įsisteigimas);
– Steigdami dukterines bendroves, filialus ir atstovybes
• Įsisteigimo laisvė iš esmės taikoma valstybių narių piliečiams (pilietybės suteikimo klausimą sprendžia valstybės) – įvertinant tai, kad gali būti panašios teisės suteiktos tarptautinėmis sutartimis ar antrinės ES teisės aktais
• Ekonominė veikla/pelno siekimas

29
Q

Savarankiškai dirbančių asmenų įsisteigimo laisvė

A
Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 54 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.
SESV 49 (ex43) straipsnis skirtas savarankiškai dirbantiems asmenims ir bendrovėms.
• EB sutarties 43 (dabar - SESV 49) straipsnio esmė - „faktinė ekonominė veikla, vykdoma neribotą laiką per nuolatinę buveinę kitoje valstybėje narėje“. C–221/89, Factortame II
30
Q

Diplomų pripažinimas

A

53 straipsnis
(EB sutarties ex 47 straipsnis)
1. Kad asmenims būtų lengviau imtis veiklos ir verstis ja kaip savarankiškai dirbantiems asmenims, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, leidžia direktyvas dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialias kvalifikacijas įrodančių dokumentų abipusio pripažinimo ir dėl valstybių narių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatų dėl savarankiškai dirbančių asmenų veiklos pradėjimo ir vertimosi ja koordinavimo.
2. Laipsniškas apribojimų medikams, giminiškoms profesijoms ir farmacininkams panaikinimas priklauso nuo to, kaip įvairiose valstybėse narėse koordinuojamos jų profesinės veiklos sąlygos.

Komisija prieš Graikiją
2008 m. spalio 23 d. Sprendimas C-274/05,
(Graikijos Respublika nepripažino diplomų, kuriuos išdavė
kompetentingos kitų valstybių narių institucijos baigus mokymą ar lavinimą pagal
susitarimą)

31
Q

Įmonių įsisteigimo laisvė

A

Juridiniai asmenys
• SESV 54 (ex EB 48) straipsnis
Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims.
• „Bendrovės arba firmos“ – tai bendrovės arba firmos, kurios veikia pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privatinę teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančiuosius pelno.

32
Q

Pirminio ir antrinio įsisteigimo laisvė

A

Pirminis įsisteigimas: Cartesio
• Taigi valstybė narė turi teisę apibrėžti ir sąsajos kriterijų, kurio reikalaujama siekiant pripažinti, jog bendrovė įsteigta pagal nacionalinę teisę, o tuo remdamasi ji gali pasinaudoti įsisteigimo laisve, ir tokiam statusui išsaugoti nustatytus reikalavimus. Tokia teisė apima galimybę valstybei narei neleisti, jog bendrovė, kuriai taikoma jos teisė, tokį statusą išsaugotų, kai reorganizuodamasi į kitą valstybę narę ketina perkelti savo buveinę, nes tokiu būdu nutraukiama steigimosi valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta sąsaja.

Antrinis įsisteigimas: Centros sprendimas
Valstybės narės praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis atsisakoma registruoti bendrovės, turinčios registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, filialą, trukdo bendrovėms, įsteigtoms pagal šios kitos valstybės narės įstatymus, pasinaudoti Sutarties 52 ir 58 straipsniais joms suteikta įsisteigimo teise.
Sutarties 43 ir 48 straipsniai draudžia valstybei narei atsisakyti įregistruoti filialą bendrovės, kuri įsteigta pagal kitos valstybės narės, kur ji turi registruotą buveinę, bet nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, įstatymus, kai filialas steigiamas tam, kad ta bendrovė galėtų vykdyti visą savo veiklą valstybėje, kurioje norima įsteigti filialą, neįsteigiant bendrovės toje valstybėje ir taip išvengiant joje galiojančių bendrovių steigimo taisyklių, kurios yra griežtesnės minimalaus akcinio kapitalo apmokėjimo atžvilgiu, taikymo.

33
Q

Įsisteigimo teisės ribojimo pagrįstumo kriterijai

A
  • Aiškiai išdėstytos nukrypti leidžiančios nuostatos (45-46 straipsniai).
  • 45 straipsnis: veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, EB 49 straipsnis netaikomas. (išimtis)
  • 46 straipsnis: šios nuostatos ir pagal jas taikomos priemonės neturi įtakos įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie numato kitokį užsienio subjektų traktavimą ir yra pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, nuostatų taikymui. (nukrypti leidžianti nuostata)
34
Q

Paslaugų teikimo laisvė: laisvė teikti ir laisvė gauti paslaugas

A
  • SESV 56 (ex EB sutarties 49) straipsnis
  • Pagal toliau išdėstytas nuostatas Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.
  • Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, šio skyriaus nuostatas gali taikyti ir paslaugas teikiantiems trečiosios šalies piliečiams, įsisteigusiems Sąjungoje.

Paslaugos samprata – SESV nuostatos
SESV 56 straipsnis – paslaugos, kurias teikia
valstybių narių nacionaliniai subjektai, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.
• SESV 57 straipsnis - paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį.

  • Paslaugų direktyva 2006/123
  • 1) paslauga – tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta Sutarties 50 straipsnyje;
  • 2) teikėjas – tai bet koks fizinis asmuo, kuris yra valstybės narės pilietis, arba bet koks valstybėje narėje įsisteigęs juridinis asmuo, kaip nurodyta Sutarties 48 straipsnyje, ir siūlantis arba teikiantis paslaugą;
  • 3)gavėjas–taibetkoksfizinisasmuo,kurisyravalstybėsnarėspilietis arba kuris naudojasi Bendrijos teisės aktuose jam suteiktomis teisėmis, arba juridinis asmuo, kaip nurodyta Sutarties 48 straipsnyje, ir kuris yra įsisteigęs valstybėje narėje, ir kuris profesiniais arba neprofesiniais tikslais naudojasi arba pageidauja naudotis paslauga;

Paslaugų teikimo samprata - laikinumas
• Paslaugų teikimas – tai laikino pobūdžio veikla kitoje valstybėje narėje, kai nereikalaujama pastarojoje valstybėje įsisteigti. Laikinas veiklos pobūdis nustatomas atsižvelgiant ne tik į paslaugų teikimo trukmę, bet ir į jų reguliarumą, periodiškumą ir pastovumą. Paslaugos teikėjas taip pat turi teisę įsikurti priimančioje valstybėje, įsteigdamas biurą ir pan.

Skirtumai nuo įsisteigimo
• …Įsisteigimo sąvoka pagal Sutartį yra labai plati, leidžianti Bendrijos nacionaliniam subjektui pastoviai ir nepertraukiamai dalyvauti valstybės narės, kuri nėra jo kilmės šalis, ekonominiame gyvenime ir gauti iš to pelną, tokiu būdu prisidedant prie socialinės ir ekonominės valstybių narių rinkų skvarbos…

Paslaugų samprata - atlygis
• Paprastai teikiamos už užmokestį, t.y. turi būti tiesioginis ekonominis ryšys tarp teikėjo ir gavėjo (C–159/90, SPUC prieš Grogan)
– Tikslas yra pašalinti neatlyginamas paslaugas iš Sutarties taikymo srities. Tačiau, kaip parodė sprendimas byloje SPUC prieš Grogan, Teisingumo Teismas yra panaudojęs šią taisyklę, kad iš Sutarties taikymo srities pašalintų paslaugas be tiesioginio ekonominio ryšio tarp teikėjo ir gavėjo.

  • Paslaugos, kurios yra atlyginamos, bet retkarčiai teikiamos neatlygintinai, taip pat patenka į sąvoką
  • Nebūtinai turi mokėti tas asmuo, kuriam paslaugos teikiamos, tačiau turi būti apmokamos privačiomis lėšomis.
  • Todėl mokymas mokykloje, kuri iš esmės finansuojama valstybės, nėra paslaugos pagal Sutartį.

Subjektai, kurie naudojasi paslaugų teikimo laisve – tarpvalstybinis elementas
• Tarpvalstybinispobūdis
– Keliauja paslaugų teikėjas
– Keliauja paslaugų gavėjas (Luisi ir Carbone, C-286/82)
– “Keliauja” paslauga, o ne teikėjas ir gavėjas (C–384/93 Alpine Investments)
- Keliauja paslaugos teikėjas ir gavėjas kartu - Paslaugų teikėjas ir gavėjas nebūtinai turi būti įsisteigę skirtingose VN (jei turizmo agentūra organizuoja turistams išvyką į kitą VN, Prancūzijos turistų gidai)

35
Q

Paslaugų gavėjo ir paslaugas teikiančio asmens pilietybė, nuolatinė gyvenamoji / įregistravimo vieta

A

?

36
Q

Laisvės teikti paslaugas išimtys

A

Viešosios valdžios funkcijų vykdymas
• Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa yra nuo pagrindinės įsisteigimo laisvės taisyklės leidžianti nukrypti nuostata. Šią leidžiančią nukrypti nuostatą reikia aiškinti taip, kad jos taikymo sritis turi būti apribota tuo, kas būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms
• Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas

Patekimas į rinką ir diskriminacijos draudimas
• EB 50 straipsnis:
• Nepažeidžiant įsiteigimo teisei skirto skyriaus nuostatų, paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje šalyje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji šalis taiko savo nacionaliniams subjektams.

Säger formulė:
EB 49 straipsnis reikalauja panaikinti ne tik bet kokią kitose valstybėse narėse įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją, bet taip pat panaikinti bet kokius laisvo paslaugų teikimo apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jei jie draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią kitose valstybėse narėse įsisteigusių paslaugų teikėjų veiklą, kurie savo kilmės valstybėse narėse teisėtai teikia analogiškas paslaugas.
(Säger C-76/90, Arblade ir kt . C-369/96 ir C-376/96, Komisija prieš Austriją , C-168/04)

Valstybė narė negali reikalauti, kad norint teikti paslaugas jos teritorijoje būtų laikomasi visų įsisteigimui skirtų reikalavimų, ir tokiu būdu panaikinti visą Sutarties nuostatų praktinį veiksmingumą, kurių tikslas yra būtent garantuoti laisvę teikti paslaugas.

Pateisinimai: Gebhard sprendimas
• Nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų įgyvendinimas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; pagrįstos privalomais bendrojo intereso reikalavimais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą.
C-55/94

Pateisinimai pagal Direktyvą 2006/123/EB
• Svarbių visuomenės interesų, kurie minimi tam tikrose šios direktyvos nuostatose, sąvoka išsivystė su Sutarties 43 ir 49 straipsniais susijusioje Teisingumo Teismo praktikoje ir gali būti vystoma toliau. Teisingumo Teismo praktikos pripažįstama samprata apima bent tokias sritis: 1) viešoji tvarka, 2) visuomenės saugumas ir 3) sveikata, kaip apibrėžta Sutarties 46 ir 55 straipsniuose; 4) tvarkos visuomenėje palaikymas; 5) socialinės politikos tikslai; 6) paslaugų gavėjų apsauga; 7) vartotojų apsauga; 8) darbuotojų apsauga, įskaitant socialinę apsaugą; 9) gyvūnų gerovė, 10) socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros apsauga; 11) sukčiavimo prevencija; 12) nesąžiningos konkurencijos prevencija; 13) aplinkos ir miesto aplinkos apsauga, įskaitant miestų ir teritorijų planavimą; 14) kreditorių apsauga; 15) tinkamo teisingumo administravimo apsauga; 16) kelių eismo saugumas; 17) intelektinės nuosavybės apsauga; 18) kultūros politikos tikslai, 19) įskaitant žodžio laisvės apsaugą, 20) ypač socialines, kultūrines, religines ir filosofines visuomenės vertybes; 21) poreikis užtikrinti aukštą švietimo lygį, 22) spaudos įvairovės užtikrinimas ir 23) nacionalinės kalbos rėmimas; 24) nacionalinio istorinio ir meninio paveldo išsaugojimas; 25) veterinarijos politika.
Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

• Direktyva taikoma tiek laikinam paslaugų teikimui, tiek paslaugų teikimui, kai įsisteigiama
• Atsisakė tarpusavio pripažinimo principo ir pasirinko administracinio supaprastinimo kelią (kuris turėtų ateityje sukurti tarpusavio pripažinimą)
– 5-8 straipsniai – administracinis supaprastinimas – 9-15 straipsniai – įsisteigimas
– 16-18 straipsniai – laikinas paslaugų teikimas

• Administracinissupaprastinimas
– Supaprastinti administracines procedūras;
– Įsteigti kontaktinius centrus, atliekančius ir ”vieno langelio” funkciją;
– Numatyti galimybes atlikti procedūras nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis;
– Sudaryti galimybes lengvai gauti informaciją apie nacionalinius reikalavimus ir procedūras.

• Įsisteigimo teisė (paslaugų teikimo veikla), 9-15 straipsniai
• Laisvas paslaugų judėjimas (teisė teikti paslaugas), 16 ir paskesni straipsniai
– 9-15 str. taikomi leidimams, susijusiems tiek su įsisteigimu, tiek su paslaugų teikimu;
– Supaprastinus įsisteigimo reikalavimus, pasekmes automatiškai pajaus ir paslaugų teikėjai.

37
Q

Advokatų teisė laikinai teikti paslaugas ir teisė teikti nuolatines teisines paslaugas kitoje nei kilmės valstybėje

A

Europos Bendrija pasiekė išties didelę pažangą
vienodindama teisinių paslaugų teikimo ir advokatų įsisteigimo reikalavimus Europos Bendrijos valstybėse narėse. Europos Bendrijų Teisingumo Teismui konstatavus, kad tipiškos advokato veiklos negalima laikyti
veikla, susijusia su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, advokatų paslaugas ir įsisteigimą kitoje valstybėje
liberalizuojančios veiklos ėmėsi Europos Bendrijų Komisija. Buvo pasiūlytos ir priimtos Tarybos direktyva
77/249/EEB, kuri siekė padėti teisininkams veiksmingai
naudotis laisve teikti paslaugas, ir Europos Parlamento
ir Tarybos direktyva 98/5/EB, skirta padėti teisininkams
verstis nuolatine advokato praktika ne toje valstybėje
narėje, kurioje buvo įgyta kvalifikacija. Be to, teisininkai, kurie siekia nedelsdami įsisteigti kitoje valstybėje
narėje priimančios valstybės narės profesiniu vardu, gali
pasinaudoti naująja kvalifikacijos pripažinimo direktyva
– Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB
dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo.
Advokatų padėjėjų veiklai, nors ji ir nėra reguliuojama profesija, kaip ji suprantama pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių
kvalifikacijų pripažinimo, vis dėlto taikomos bendrosios
laisvo asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo taisyklės.
Šios veiklos aspektu ypač svarbūs Teismo sprendimai,
įpareigojantys valstybes nares remiantis objektyviais
pagrindais palyginti kitoje valstybėje narėje įgytas žinias su reikalaujamomis toje valstybėje narėje ir įvertinti, ar priimančiojoje valstybėje narėje studijuojant ar
praktikoje įgytų žinių pakanka, kad būtų įrodyta, jog
trūkstamos žinios yra įgytos.
Ši Europos Bendrijos teisės aktų ir Teismo jurisprudencijos sistema įtvirtina laisvą advokatų ir jų paslaugų judėjimą, užtikrina advokatų padėjėjų žinių ir kvalifikacijos objektyvų palyginimą. Pasakytina, kad Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai pabrėžia Europos
Sąjungos gebėjimą atsisakyti protekcionistinio požiūrio
į teisinių paslaugų teikimą ir teisininkų įsisteigimą, koks
būdingas Amerikos teisei: tokios paprastos ir vienodos
procedūros užsiimti teisininko praktika kitoje valstijoje
Jungtinėse Amerikos Valstijose nėra [16, p. 241–243;
33, p. 442]. Be to, kai kurie teisės mokslininkai mano,
kad Europos Sąjunga turi unikalią galimybę būti teisininko profesijos globalizacijos pasaulyje pavyzdys, todėl turėtų siūlyti Europos Sąjungoje taikomą modelį Pasaulio prekybos organizacijai [10, p. 375–378].
Reikia pripažinti, kad Europos Bendrijos taikomame modelyje yra ir kai kurių trūkumų: kol kas nėra privalomų vienodų profesinės etikos taisyklių, drausminė
atsakomybė už tokių taisyklių pažeidimus gali kilti keliose valstybėse narėse, be to, ne visos valstybės narės
tiksliai ir tinkamai perkėlė į nacionalinius teisės aktu direktyvų reikalavimus. Tai iš dalies parodo Lietuvos
Respublikos advokatūros įstatymo analizė.

Skaityti advokatūros įstatymą

38
Q

Laisvas kapitalo judėjimas: kapitalo judėjimo tipai ir kapitalo judėjimo suvaržymų panaikinimas Europos Sąjungoje

A
  • SESV 63 (buvęs EB 56) straipsnis
    1. Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
    1. Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi mokėjimų tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.

Kapitalo samprata
• Tarybos direktyva 1988 m. birželio 24 d. dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (88/361), priedas:
• I — TIESIOGINĖS INVESTICIJOS [3]
• 1. Filialų ar naujų įmonių, priklausančių vien tik kapitalą suteikiančiam asmeniui, įsteigimas ir plėtimas bei egzistuojančių įmonių visiškas įsigijimas.
• 2. Dalyvavimas naujoje ar egzistuojančioje įmonėje ilgalaikiams ekonominiams ryšiams užmegzti ar palaikyti.
• 3. Ilgalaikės paskolos ilgalaikiams ekonominiams ryšiams užmegzti ar palaikyti.
• 4. Pelno reinvestavimas ilgalaikiams ekonominiams ryšiams palaikyti.
• A — Nerezidentų tiesioginės investicijos nacionalinėje teritorijoje [4]
• B — Rezidentų tiesioginės investicijos užsienyje [5]
• II — INVESTICIJOS Į NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ (neįtrauktos į I skyrių) [6]
• III — OPERACIJOS VERTYBINIAIS POPIERIAIS, KURIAIS PAPRASTAI PREKIAUJAMA KAPITALO RINKOJE
• IV — KOLEKTYVINIO INVESTAVIMO SUBJEKTŲ INVESTICINIŲ VIENETŲ OPERACIJOS [13]
• V — OPERACIJOS VERTYBINIAIS POPIERIAIS IR KITAIS FINANSINIAIS INSTRUMENTAIS, KURIAIS PAPRASTAI PREKIAUJAMA PINIGŲ RINKOJE [14]
• VI — EINAMŲJŲ IR DEPOZITŲ SĄSKAITŲ FINANSINĖSE INSTITUCIJOSE OPERACIJOS [15]
• VII — SU KOMERCINIAIS SANDORIAIS AR PASLAUGŲ TEIKIMU SUSIJĘ KREDITAI, KURIUOSE DALYVAUJA REZIDENTAS [16]
• VIII — FINANSINĖS PASKOLOS IR KREDITAI (neįtraukti į I, VII ir XI skyrius) [17]
• IX — LAIDAVIMAI, KITOS GARANTIJOS IR ĮKAITO TEISĖS
• X — PERVEDIMAI, VYKDANT DRAUDIMO SUTARTIS
• XI — ASMENINIO KAPITALO JUDĖJIMAI
• XII — FINANSINO TURTO FIZINIS IMPORTAS IR EKSPORTAS
• XIII — KITI KAPITALO JUDĖJIMAI

Nediskriminacinis modelis
• „Priemonės, kurių imasi valstybė narė ir kurios gali sulaikyti jos rezidentus nuo paskolų ėmimo ar investavimo kitose valstybėse narėse,
yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimai“. Komisija prieš Belgiją (Euroobligacijos), C-478/98

• Taip pat aišku, kad kaip ir kitos Sutarties užtikrinamos judėjimo laisvės laisvas kapitalo judėjimas draudžia ne vien diskriminuojančias priemones, tai yra tik kitos valstybės narės piliečiams investuotojams taikomas priemones, bet ir priemones, atgrasančias jos pačios piliečius ar rezidentus nuo investicijų kitose valstybėse narėse.

Apribojimų pateisinimas: SESV
• Laisvo kapitalo judėjimo apribojimai
– viešoji tvarka ar visuomenės saugumas (visuomenės sveikata – įsisteigimo laisvės kontekste)
– tiesioginės investicijos
– įsisteigimas;
– finansinių paslaugų teikimas
– finansinių įstaigų riziką ribojanti priežiūra
– vertybinių popierių įsileidimas į kapitalo rinkas
– mokesčių politika (skirtingas požiūris į mokesčių mokėtojus) + kova su apmokestinimo vengimu
– statistika ir administravimas (duomenų deklaravimo tvarka)
– investicijos į nekilnojamąjį turtą
– BUSP
– grėsmė EPS
– Ribojančios priemonės trečiųjų šalių atžvilgiu mokesčių srityje

Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas
• Viešosios tvarkos sąvoka, kaip leidžiančios nukrypti nuostatos pateisinimas, turi būti suvokiama siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Bendrijos institucijų kontrolės vienašališkai negalėtų nustatyti jos taikymo srities.
• Viešąja tvarka ir visuomenės saugumu galima remtis tik
realios ir pakankamai didelės (+ konkrečios) visuomenės pagrindiniam interesui kylančios grėsmės atveju
Église de scientologie, C-54/99, C-423/98 Alfredo Albore

Eglise de scientologie
Bet tiesioginių užsienio investicijų atveju, gali kilti sunkumų nustatant ir blokuojant kapitalą po to, kai jis pateko į valstybę narę, todėl gal būti reikalinga iš anskto užkirsti kelią sandoriams, kurie gali neigiamai paveikti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Darytina išvada, kad, tiesioginių užsienio investicijų, sudarančių tikrą ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, atveju išankstinio deklaravimo sistema gali pasirodyti netinkamas kovoti su tokia grėsme.
Tačiau nagrinėjamos sistemos esmė yra ta, kad išankstinis leidimas yra būtinas kiekvienai tiesioginiai užsienio investicijai, kurios yra “tokios, kad kelia grėsmę viešajai tvarkai [ir] visuomenės saugumui“, be jokio išsamesnio apibrėžimo. Taigi, investuotojui nėra nurodyti jokie požymiai, jokios konkrečios aplinkybės, kada išankstinis leidimas yra reikalingas.

• EB Sutarties 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia išankstinio leidimo tiesioginėms investicijoms atlikti sistemą, kuri vien tik bendrais žodžiais nusako, kokios investicijos kelia grėsę gviešajai tvarkai ir visuomenės saugumui ir dėl to suinteresuotieji asmenys negali nustatyti tų konkrečių atvejų, kada tokio leidimo reikia. Tokia sistema prieštarauja teisinio tikrumo principui, nes asmenys dėl tokio netikslumo nežino savo teisių ir pareigų, kurias jiems numato 56 straipsnis.

39
Q

Konkurencijos teisė

A

?

40
Q

Europos Sąjungos konkurencijos teisės tikslai, principai ir struktūra

A

ES konkurencijos taisyklių paskirtis – užtikrinti sąžiningas ir vienodas sąlygas įmonėms, kartu pasirūpinant, kad būtų diegiamos naujovės, taikomi vienodi standartai ir plėtojama mažųjų įmonių veikla.

Europos Komisija stebi ir tiria antikonkurencinius veiksmus, įmonių jungimąsi ir valstybės pagalbos teikimą, siekdama užtikrinti vienodas sąlygas ES įmonėms ir pasirinkimo galimybes bei sąžiningą kainodarą vartotojams.

Didelėms įmonėms draudžiama naudotis savo stipresnėmis derybų pozicijomis, dėl kurių jų tiekėjams ar klientams taptų sudėtinga bendradarbiauti su didžiosios įmonės konkurentais. Už šią praktiką įmonėms Komisija gali skirti baudas, nes dėl jos didėja kainos ir (arba) mažėja pasirinkimas vartotojams.

Kaip Komisija naudojasi įgaliojimais tirti ES konkurencijos taisyklių pažeidimus ir užkirsti jiems kelią, tikrinama pasitelkus įvairius vidaus kontrolės mechanizmus. Be to, Europos teismai atlieka visapusišką teisminę priežiūrą.

ES taip pat yra viena aktyviausių tarptautinio bendradarbiavimo dalyvių, siekiančių skatinti ir siūlyti geriausią konkurencijos srities patirtį. Ji yra Tarptautinio konkurencijos tinklo (ICN)EN narė steigėja ir pasaulinių bei nacionalinių galimų konkurencijos pažeidimų vertinimo įstaigų partnerė.

41
Q

Pagrindinės Europos Sąjungos konkurencijos teisės sąvokos (ūkio subjektas, prekių ar geografinė rinka, rinkos galia).

A

Ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą.

Prekės rinka – visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas.

Geografinė teritorija (geografinė rinka) – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

42
Q

Konkurenciją ribojantys susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai: turinys, draudžiamų susitarimų rūšys, išimtys

A

Susitarimai – tai dvišalės arba daugiašalės sutartys, kuriomis mažiausiai bent viena
šalis yra teisiškai įpareigojama tam tikram veikimui arba neveikimui“.19 Pagal ETT praktiką
susitarimas tarp įmonių (ir jų asociacijų) reiškia kiekvieną sandėrį tarp šių įmonių dėl
konkurenciją ribojančios praktikos, tai reiškia kiekvieną valios suderinimą dėl bendro veikimo
rinkoje.20 Susitarimams nėra privaloma kokia nors ypatinga forma. Jie gali būti sudaryti raštu,
žodžiu, ar tiesiog kilti iš konkliudentinių veiksmų. Esminės reikšmės susitarimams neturi ir jų
turinys bei tikslas, ar šalių motyvai. Tačiau svarbu, kad susitarimai nebūtų skirti konkurencijos
trukdymui, ribojimui ar iškraipymui, o toks jų konkurenciją ribojantis charakteris gali paaiškėti
ir iš neketinto pasiekti šalutinio poveikio.
Susitarimu, konkurencijos teisės prasme, nebus laikomos į valstybių narių aukščiausios
valdžios jurisdikciją įeinančios priemonės prieš įmonę, taip pat ir vienašališkos priemonės.
Vienašališki vienos šalies nurodymai kitai šaliai nelaikomi susitarimais, kadangi susitarimo
sudarymui reikalingas mažiausiai dviejų teisiškai atskirų asmenų valios suderinimas. ETT ir
Komisijos teigimu, vienašališkas priemones galima traktuoti kaip susitarimus, kai jomis ir
toliau bus konkretizuojami ar įgyvendinami sutartiniai šalių ryšiai, kaip pavyzdžiui „vienašalės
gamintojų priemonės, kuriomis jie bando, savo platintojams sutrukdyti reimportą; vienašališkas
gamintojo atsisakymas priimti naujus prekybininkus į pasirinktinės distribucijos sistemą ar
vienašališkas gamintojo atsisakymas įvykdyti garantinius įsipareigojimus neįeinantiems į
platinimo tinklą.“

Įmonių asociacijų sprendimai
Pagal EB Sutarties 81 (1) str. įmonių asociacijų sprendimais laikomi visi teisės aktai,
kurių pagalba įmonių asociacijos formuoja savo valią.“26 Taigi, įmonių asociacijų sprendimai
atsiranda įmonėms narėms ar jų valdymo organų nariams bendrai išreiškiant savo valią. Tokie
sprendimai neprivalo būti teisiškai įpareigojantys. Iš Europos Bendrijų institucijų praktikos
galima suprasti, jog užtenka, kad sprendimas įpareigotų narius faktiškai, tarkim remiantis
ilgalaikiu jo vykdymu ar dėl asociacijos ir jos narių vykdomo ekonominio, moralinio ar visuomeninio spaudimo laikytis sprendimo.27 Galima paminėti ir tai, jog įmonių asociacijos
sprendimo turinys bei tikslas nėra reikšmingi. Taip pat nėra reikalaujama, kad sprendimas būtų
apibrėžtos formos, vadinasi jis gali būti sudarytas ir žodžiu.
Kartais pati Komisija atsisako aiškiai atskirti susitarimą nuo įmonių asociacijos
sprendimo, nes toks atskyrimas dažnai būna ganėtinai sudėtingas. Tokia nuostata neturėtų kelti
jokių esminių teisinių abejonių, kadangi skirtingos kartelinių susitarimų formos yra materialiai
vertinamos vienodai.

Suderinti veiksmai
EB Sutarties 81 straipsniu draudžiami ne tik įmonių susitarimai ir įmonių asociacijų
sprendimai bet ir suderinti veiksmai, kaip viena iš konkurenciją ribojančių priemonių. Sąvoka
suderinti veiksmai kilusi iš JAV antimonopolinės teisės
29 ir yra reikšminga tuomet, kai
konkurenciją pažeidžiančios sąlygos neatitinka nei susitarimo nei įmonių asociacijos
sprendimo požymių.
Suderintų veiksmų apibrėžimą ETT pateikė ICI v. Kommission byloje: „EB Sutarties
85 straipsnyje (dabar 81 str.) daromas skirtumas tarp suderintų veiksmų sąvokos ir įmonių
susitarimų bei įmonių asociacijų sprendimų sąvokų, tam, kad į šio straipsnio draudimo sudėtį
patektų ir tokia įmonių koordinavimo forma, kai nesudarydamos susitarimo tikrąja ta žodžio
prasme, šalys sąmoningai derina savo veiksmus tam, kad išvengtų tarpusavio konkurencijos.“
Suderinti veiksmai remiasi šalių valios suderinimu, tačiau tai teisiškai jų neįpareigoja,
todėl jos bet kada gali atsisakyti vykdyti tokį įsipareigojimą. Suderinti veiksmai yra sąlygoti
įmonių valių suderinimo ir atitinkamo jų elgesio rinkoje, taigi subjektyvaus ir objektyvaus
kriterijų. Tai reiškia, kad vien tik šalių valios suderinimas, jei tik jis lieka nevykdomas,
neišpildo suderintų veiksmų sąlygos. Tačiau tuomet kai toks valių suderinimas sąlygoja ir
atitinkamą šalių elgesį, tai bus laikoma suderintais veiksmais.

43
Q

Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi: sąlygos ir formos

A

Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – EB
Sutartis) [2] 82 straipsnis įtvirtina draudimą ūkio subjektams piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje, kai toks piktnaudžiavimas gali paveikti
valstybių narių tarpusavio prekybą. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi taip pat yra įtvirtintas
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje (1999 m. kovo 23 d. įstatymo redakcija) [3]. Pažymėtina, kad nustačius, jog Europos Bendrijos erdvėje
veikiančio ūkio subjekto veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, šio subjekto atžvilgiu turi
būti taikomi ne tik nacionaliniai teisės aktai, įtvirtinantys konkurencijos taisykles, bet ir EB Sutarties nuostatos, inter alia EB Sutarties 82 straipsnio nuostatos.

Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Užimti dominuojančią padėtį nėra draudžiama, tačiau dominuojantiems ūkio subjektams keliami griežtesni reikalavimai nei tokios rinkos galios neturintiems jų konkurentams.

Ūkio subjektas laikomas užimančiu dominuojančią padėtį, kai jis nesusiduria su konkurencija ar gali elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų veiksmingai ribojant konkurenciją.

Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pavyzdžiai:

nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas;
prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimas darant žalą vartotojams;
panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymas atskiriems ūkio subjektams;
sutarties sudarymas, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.

44
Q

Kelių įmonių dominuojanti padėtis

A

Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 55 procentus ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį

45
Q

Rinkos struktūrų koncentracijos kontrolė: koncentracijos sąvoka, koncentracijos tyrimo procedūra ir koncentracijų vertinimas.

A

Koncentracija – tai:

1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą;
2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą (išskyrus atvejus, kai toks naujas ūkio subjektas neatlieka autonomiško ūkio subjekto funkcijų) arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu.

Konkurencijos taryba koncentracijos priežiūros procedūrą gali taikyti ir savo iniciatyva, nors ir nėra viršijami nustatyti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

46
Q

Teisės derinimas Europos Sąjungoje: derinimo rūšys ir formos

A

Europos Ekonominės Bendrijos sutarties 100-102 straipsniai: Harmonizavimas – valstybių narių nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų, „kurie tiesiogiai liečia bendrosios rinkos steigimą ar funkcionavimą“ derinimas, koordinavimas.
• 1995 m. birželio 12 d. Lietuva yra pasirašiusi Europos (asociacijos) sutartį su Europos Sąjunga, kurioje nustatyta, kad Lietuva siekia laipsniško įstatymų suderinimo su Bendrijų teise ▬► Lietuva yra įsipareigojusi harmonizuoti iš esmės visą ūkinės veiklos reguliavimą ryšium su Europos Sąjungos teise.
• Remiantis 1995 m. Europos viršūnių taryboje patvirtintos Baltosios knygos nurodomais Europos Bendrijų teisės aktais, pirmiausia nacionalinę ir Europos Sąjungos teisę reikia derinti tarpusavyje. Europos (asociacijos) sutartis yra ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo, todėl pagal Konstitucijos 138 str. 3 d. yra Lietuvos teisės sudėtinė dalis. Pagal 1991 m. įstatymo dėl tarptautinių sutarčių 12 str. Ji turi įstatymo galią.
• Kaip nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės teisiniu pagrindu gali būti laikoma 1957 m. Romos sutartis dėl Europos Bendrijos steigimo (5 str.). Sutartyje numatyta, kad tiek pirminė Europos Sąjungos teisė, tiek antrinė turi būti inkorporuotos į kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę.
• Harmonizavimo procesas yra privalomas pagal Lietuvos teisę.

PAGRINDINIAI NACIONALINĖS TEISĖS AKTŲ DERINIMO SU ES TEISE PRINCIPAI

  1. Bendrosios rekomendacijos

1.1. Santykių, kurie derinami, srities ir suderinamumo lygio nustatymas:
Prieš imantis nacionalinės teisės derinimo su ES teise darbų ypač svarbu nustatyti, kokiai sričiai priklauso ES teisės aktas, kurio nuostatas planuojama perkelti į nacionalinę teisę. Būtina aiškiai apibrėžti santykių, kuriuos reglamentuoja konkretus ES teisės aktas, ratą, nes nuo konkrečios srities priklausys ir reikalaujamas valstybių narių teisės sistemų suderinamumo lygis.
Siekiant šio tikslo, pirmiausia reikia išsiaiškinti visą teisės aktų struktūrą (schemą), kurios pagalba reglamentuojami teisiniai santykiai. Todėl pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į konkretaus ES teisės akto teisinius pagrindus - Steigiamosios sutarties straipsnį, pagal kurį teisės aktas priimtas ir skirtas jį įgyvendinti. Nustačius šį straipsnį ar straipsnius, reikia nustatyti, kokios politikos rėmuose priimtas teisės aktas. Po šio žingsnio turėtų sekti įvertinimas, kokie teisės aktai arba kokiomis kryptimis priimami teisės aktai visos politikos srityje. Tokiu atveju būtų surastas atsakymas, kokią konkrečią vietą reglamentuojamų santykių srityje užima ES teisės aktas, kurio nuostatas planuojama perkelti į nacionalinę teisę.
Daug sudėtingesnis ir todėl reikalaujantis dar gilesnės analizės yra atvejis, kai konkretus ES teisės aktas yra priimtas pagal kelis teisinius pagrindus, t.y. reglamentuoja santykius, priskiriamus skirtingoms ES vykdomoms politikoms.
Taip pat apie reglamentuojamų santykių pobūdį galima spręsti iš įvairių programinių dokumentų, kurių nuostatas jis įgyvendina ar jomis remiasi. Paprastai jie visi yra nurodomi ES teisės akto preambulėje. Tam tikrais atvejais yra naudinga pasiremti ir parengiamaisiais dokumentais, kurie visada lydi kiekvieną priimamą teisės aktą.
Taip pat labai svarbu išsiaiškinti, kokiais atskirais bendraisiais teisės principais yra paremta visa nagrinėjamų santykių sritis ir konkretus ES teisės aktas ir vadovautis jais rengiant nacionalinės teisės aktus.
Būtina pažymėti, kad atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių sritį ES teisės poveikis nacionalinės teisės sistemai gali būti skirtingas ir pasireikšti kaip unifikavimas, harmonizavimas arba koordinavimas.
Unifikavimas reiškia, kad ES teisės aktai visiškai pakeičia nacionalinės teisės aktus atitinkamoje srityje. Tokio suderinamumo lygio paprastai reikalaujama srityse, kurios aiškiai priskiriamos išimtinei Bendrijų kompetencijai, pvz., bendra žemės ūkio ar konkurencijos politika.
Harmonizavimas - tai toks ES teisinių priemonių pagalba siekiamas suderinamumo lygis, kai ES lygiu sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriais remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygiu. Atsižvelgiant į siekiamus atskirose srityse tikslus harmonizavimo lygis gali būti skirtingas: pradedant nuo visiško (totalaus) harmonizavimo, kai nustatomos detalios bendros taisyklės, pavyzdžiui, užtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą, iki minimalaus - aplinkos apsaugos, darbuotojų apsaugos srityse, kai nustatomi tam tikri minimalūs standartai.
Ir pagaliau koordinavimas reiškia tokį ES teisės poveikį, kai, nesiekiant suvienodinti nacionalinės teisės turinio, reikalaujama, kad reglamentavimas nacionaliniu lygiu užtikrintų ar netrukdytų tam tikro bendro tikslo atskiroje srityje įgyvendinimą. Pavyzdžiui, socialinės apsaugos srityje valstybių narių teisės aktai yra koordinuojami tiek, kiek tai būtina dirbančiųjų laisvo judėjimo teisei įgyvendinti.

1.2. Atitinkamų santykių teisinio reglamentavimo struktūros Lietuvos Respublikoje įvertinimas
Nustačius bendruosius ir konkrečius santykius, kuriuos reglamentuoja įgyvendinamas ES teisės aktas ir sritis, kuriam jis priskirtinas, būtina išnagrinėti ir įvertinti atitinkamų santykių teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikoje. Tokiu atveju reikia nustatyti esamą struktūrą pradedant nuo įstatymų iki juos įgyvendinančių žemiausios teisinės galios norminių aktų. Taip pat visada reikia išsiaiškinti, kurioje dabartinės struktūros vietoje bus rengiamas teisės aktas. Tai ypač svarbu dėl to, kad būtų galima kuo tiksliau išlaikyti teisinę hierarchiją, teisės sistemos darnumą bei nepažeisti tokių bendrųjų teisės principų, kaip teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinis tikrumas.
Nustačius tokią struktūrą, bus aiškiai matyti ne tik rengiamo teisės akto vieta, tačiau ir kitos spragos, kurias reikia užpildyti, kad ES teisės reikalavimai būtų įgyvendinti visiškai. Ypač tai svarbu ir sykiu sudėtinga, kai tam tikros srities ES teisės aktą nacionalinėje teisėje atitinka teisės aktai, priskiriami skirtingoms sritims.
Rengiant nacionalinės teisės aktą, visada būtina surasti vadinamąjį įstatyminį pagrindą - be jo neišvengiama teisinė kolizija, dažnai sukelianti nepageidautinas teisines pasekmes. Todėl reikia priimti įstatymą ar pakeisti, papildyti galiojantį įstatymą, į kurį galėtų remtis visi vėlesni poįstatyminiai teisės aktai. Įstatymas turėtų numatyti ir atitinkamas Vyriausybės ar žemesnių institucijų teises, kurios leistų teisėtai priimti vėlesnius teisės aktus. Šiuo atveju būtų naudinga vadovautis bendrosiomis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis dėl teisės aktų rengimo tvarkos.
Apibendrinant būtų galima rekomenduoti tokius žemiau nurodytus nacionalinių teisės aktų rengimo principus. Pirma, jei rengiamas įstatymas, jame turi būti numatytos visos svarbiausios tam tikro ES teisės akto (aktų) nuostatos, kurių būtų laikomasi ir jais vadovaujamasi priimant vėlesnius žemesnės juridinės galios teisės aktus. Tokiame įstatyme turi būti aptartos pagrindinės jo įgyvendinimo kryptys ir atsakingos už jas institucijos. Nustatyti, kokie reikalingi poįstatyminiai teisės aktai, padeda palyginamoji rengiamo teisės akto su ES teisės aktu analizė. Atlikus rengiamo projekto palyginamąją analizę, akivaizdžiai matyti, kaip projekto nuostatos atitinka ES teisės akto nuostatas, be to, paaiškėja, kokių nacionalinės teisės aktų ar kitų priemonių trūksta.
Jei rengiamas žemesnės teisinės galios teisės aktas, reikia nustatyti, ar jis atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, ar juose yra reikiami pagrindai. Jeigu iškyla prieštaravimų, reikia atlikti tam tikrus pakeitimus. Vyriausybės nutarime, kaip atitinkamai ir įstatyme, turėtų būti (jei reikia) numatyta, kokius teisės aktus ir kas turėtų priimti, kad nutarimas būtų veiksmingas.
Siekiant anksčiau išdėstytų tikslų ir ypač su ES teise derinant tokias sritis, kurios yra nežymiai suderintos arba visiškai naujos nacionalinėje teisėje, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama Aiškinamajam raštui. Tokiame teisės aktą lydinčiame Aiškinamajame rašte turi būti aiškiai nurodoma, kokiai direktyvai ar kitam ES teisės aktui įgyvendinti ar suderinti yra skiriamas nacionalinės teisės aktas. Jame turėtų būti apibūdinta ir nacionalinės teisės sistema su nuoroda, kurioje šios sistemos grandyje atsidurs rengiamas nacionalinės teisės aktas. Taip pat būtina nurodyti, kokių tam tikro ES teisės akto nuostatų nereikia perkelti į nacionalinę teisę (yra jau perkeltos ir pakankami veiksmingai sureguliuotos) ir kokias nuostatas ir kokiais teisės aktais reikės dar perkelti (ateities vizija). Aiškinamajame rašte turi būti konkrečiai nurodoma, kokios ES teisės akto nuostatos yra perkeliamos. Tais atvejais, kai valstybei yra palikta veikimo laisvė ar galimybė pasirinkti, reikėtų nurodyti, kaip ja pasinaudota, kodėl buvo pasirinkta viena ar kita alternatyva. Visa tai reikėtų išdėstyti kiek galima detaliau. Taip pat Lietuvos Respublikos atveju, jeigu yra siūloma neįgyvendinti tam tikros ES teisės akto nuostatos ar ją įgyvendinti ne pagal nustatytus reikalavimus, turi būti aiškiai nurodytos tokio siūlymo priežastys ir pagrindimas.

1.3. Teisės aktų įgyvendinimo instituciniai-administraciniai aspektai
Rengiant nacionalinės teisės aktą, skirtą įgyvendinti ES teisės reikalavimus, visada reikia įvertinti institucinius-administracinius reguliuojamų santykių klausimus. Jie gali būti įvairūs, priklausomai nuo konkretaus akto ir juo siekiamų tikslų, kaip, pvz., įgyvendinimo kontrolės, informacijos kaupimo ir teikimo, tyrimo, administravimo organizavimas ir pan.
Šių aspektų įgyvendinimas ne visada reikalauja, kad būtų kuriama nauja nacionalinė institucija. Sprendžiant institucinius klausimus būtina atsižvelgti tiek į paties ES teisės akto nuostatas, tiek ir į bendrąjį reikalavimą, numatantį veiksmingą ES teisės aktų įgyvendinimą. Jei nėra pasakyta kitaip, tai valstybė savo nuožiūra sprendžia, ar atitinkamas funkcijas, susijusias su ES teisės akto įgyvendinimu, turėtų vykdyti nauja institucija, ar visiškai pakanka suteikti atitinkamus įgaliojimus jau veikiančiai institucijai. Taip pat reikia atsiminti, kad dalį įgaliojimų, ypač EB išimtinės kompetencijos ribose, vykdo atitinkamos EB institucijos ir įstaigos. Tokiu atveju Lietuvos Respublikai, kadangi šiuo metu nėra teisinių prielaidų perduoti tam tikrą kompetenciją Bendrijos institucijoms, vis tiek reikėtų kurti nacionalines institucijas naujoms funkcijoms įgyvendinti arba tokias funkcijas perduoti esamoms. Įstojus į ES būtų galima atsisakyti tam tikrų funkcijų (šiuo atveju palankiausias sprendimas - naujas funkcijas perduoti jau veikiančioms institucijoms) ar pakeisti jų pobūdį, pvz., iš kontrolės į informacijos kaupimo ir teikimo.

1.4. Informacijos kaupimas tolesniam derinimui
Rengiant reikalaujantį derinimo projektą, visada naudinga ir rekomenduotina kaupti visą informaciją, kurios prireiktų projekto rengimui ir ES teisės perėmimui bei vėlesniam derinimui. Tokią informaciją galėtų sudaryti įvairūs pasiūlymai, pareikšti rengimo metu, Europos Komisijos pastabos, pateiktos per dvišalę teisės peržiūrą ir pan. Svarbus informacijos šaltinis yra palyginamosios analizės lentelė, pagal kurią įvertinama, kaip rengiamas teisės aktas atitinka ES teisę, kaip jis derinasi su kitais teisės aktais, numatomos jo įgyvendinimo priemonės. Tai būtų tam tikra atmintinė (rengiantiems naujus teisės aktus ir peržiūrintiems esamus) bei informacija naujiems valstybės tarnautojams.

  1. Nacionalinės teisės aktų derinimo su atskiromis ES teisės aktų rūšimis ypatumai

2.1. Steigiamosios sutartys ir nacionalinė teisė
Kadangi Steigiamosios sutartys yra savotiška Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų “konstitucija”, todėl visiškai suprantama, kad jose yra įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais vadovaujasi tiek Sąjungos institucijos, tiek ir valstybės narės. Taip pat prisimintina, kad daugelis šių sutarčių nuostatų konkrečiai nustato privačių subjektų (fizinių ir juridinių asmenų) teises ir pareigas ir turi tiesioginį veikimą - horizontalųjį ir vertikalųjį.
Todėl, rengiant nacionalinės teisės aktus, būtina, kad jie nepažeistų Sutartyse įtvirtintų normų ir taisyklių ir neprieštarautų joms. Kadangi Lietuvos Respublika nėra ES valstybė narė, todėl visos Steigiamųjų sutarčių nuostatos turėtų būti vertinamos kartu su Europos (Asociacijos) sutartimi. Tačiau pažymėtina tai, kad nemažai šių sutarčių nuostatų - ES ir EB bei Europos (Asociacijos) sutarties - yra vienodos ar panašios, todėl įgyvendindami Steigiamųjų sutarčių nuostatas kartu įgyvendinsime ir Europos (Asociacijos) sutarties nuostatas, ir atvirkščiai. Nereikia pamiršti, kad nebūtina, o kartais ir neįmanoma įgyvendinti tam tikrų ES ir EB sutarčių nuostatų tol, kol Lietuva nėra Europos Sąjungos narė, pvz., taikyti tokį patį išorinį muitų tarifą, suteikti teisę kreiptis į Europos Teisingumo Teismą ir pan.
Tarp pagrindinių nuostatų, kurias Lietuvoje reikia perimti iš Steigiamųjų sutarčių, būtų galima paminėti diskriminacijos draudimą, keturių judėjimo laisvių - prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo - užtikrinimą, lojalumo principą, valstybės pagalbos ir konkurencijos taisyklių taikymą (atsižvelgiant į tam tikrus Europos (Asociacijos) sutartyje numatytus ypatumus) ir pan.

2.2. Europos (Asociacijos) sutarties nuostatų įgyvendinimas
Europos sutartis, steigianti Asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, pasirašyta 1995 m. birželio 12 d., Lietuvos Respublikos ratifikuota 1996 m. birželio 20 d. ir įsigaliojusi 1998 m. vasario 1 d. yra svarbiausias dokumentas, nustatantis Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų bei jų valstybių narių santykius. Ši tarptautinė sutartis yra tiek Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės, tiek ir ES teisės dalis. Įsipareigojimus, numatytus šioje sutartyje, privaloma vykdyti tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal ES teisės, tiek ir pagal klasikinės tarptautinės teisės nuostatas.
Įgyvendinant šios sutarties tikslus bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimus reikėtų naudotis toliau nurodytu principu. Pirmiausia būtina įvertinti, kad dauguma Europos (Asociacijos) sutarties nuostatų turi savo analogus ES ar EB sutartyse, ypač kiek tai susiję su keliamais tikslais bei priemonėmis jiems pasiekti. Todėl visada reikėtų įvertinti, kaip atitinkami tikslai ir uždaviniai buvo įgyvendinti pačioje Europos Sąjungoje, t.y. kokiais antrinės teisės aktais jie buvo reglamentuoti ir koks šių aktų turinys. Tai būtų tinkamiausias kelias ne tik derinti savo nacionalinę teisę su ES, bet ir įvykdyti kitus savo sutartinius įsipareigojimus.
Tačiau nereikėtų užmiršti, kad yra atvejų, kai Europos (Asociacijos) sutartyje numatyti Lietuvos Respublikos įsipareigojimai turi tam tikrų ypatumų: suteikiamos lengvatos bei pereinamieji laikotarpiai atskirose srityse. Jei aplinkybės pateisina, paprastai galima jais pasinaudoti, tačiau nepamirštant solidarumo ir lojalumo principų prasmės. Esant tikimybei, kad dėl tam tikrų nacionalinių nuostatų gali iškilti konfliktas su kita Europos (Asociacijos) sutarties šalimi (Europos Sąjunga ar jos valstybe nare), visada derėtų imtis konsultacijų ir derinimo procedūrų šioje sutartyje nustatyta tvarka.

2.3. Nacionalinės teisės derinimas su antrine ES teise

Reglamentai
Kaip jau buvo minėta, ES galioja bendra taisyklė, draudžianti perkelti reglamentų nuostatas į nacionalinę teisę, net ir perrašant reglamentą pažodžiui. Tai lemia reglamentų teisinė charakteristika, apibūdinama EB sutarties 249 straipsnyje nusakytais požymiais: visuotinai ir tiesiogiai taikomi bei privalomi visa apimtimi. Tokiu būdu reglamentas galioja valstybėje narėje savaime ir toks, koks yra priimtas, kartu pakeisdamas atitinkamus santykius reglamentavusius nacionalinius teisės aktus. Paprastai netgi neleidžiama cituoti atskirų reglamentų nuostatų, rekomenduojama tik daryti nuorodas į tokias nuostatas.
Tačiau dažnai reglamentai reikalauja, kad valstybės narės priimtų vadinamuosius papildančius (pagalbinius) nacionalinės teisės aktus. Jų paskirtis gali būti įvairi. Daugeliu atvejų ji siejasi su atitinkamais reikalavimais, išdėstytais pačiame reglamente, taip pat ir su EB sutartyje numatytais solidarumo ir lojalumo principais.
Pirma, nacionalinė valdžia turi priimti tokius teisės aktus, kurie pakeistų ar panaikintų reglamentui prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus. Antra, ji turi priimti teisės aktus, kurių reikia reglamentui įgyvendinti. Tai dažniausiai aktai, susiję su tam tikrų administracinių taisyklių parengimu ir institucijos, atsakingos už reglamento nuostatų įgyvendinimą, paskyrimu. Sritį, kurioje valstybė gali ir privalo priimti nacionalinius teisės aktus, skirtus reglamento taikymui užtikrinti, nustato pats reglamentas. Prie šios srities teisės aktų priskiriami ir tie valstybės teisės aktai, kuriais ji nustato sankcijas (administracines ar baudžiamąsias) už reglamento pažeidimą. Nustatant tokią sankciją, jos dispozicija turi būti formuluojama pagal reglamento reikalavimus arba valstybė narė gali daryti nuorodą į konkretų reglamentą. Pasirinkdama sankciją, valstybė narė ją inkorporuoja tinkamu teisės aktu atsižvelgdama į savo nacionalinės teisės sistemą ir sankcijų vietą joje. Tokia sankcija privalo būti efektyvi (tai yra reikalavimo, kad valstybės narės tinkamai įgyvendintų savo prisiimtus įsipareigojimus, pasekmė), ji turi būti suderinta su valstybės vykdoma bausmių politika ir, be abejo, ji turi atitikti proporcingumo principą. Įgyvendinant reglamentą, taip pat gali tekti papildyti ir kitus nacionalinės teisės aktus, pvz., nustatyti žyminį mokestį už reglamentu reikalaujamų tam tikrų administracinių procedūrų atlikimą.
Tokio pobūdžio nacionaliniai teisės aktai privalo būti priimti iki numatytos reglamento įsigaliojimo datos, kad nuo jos reglamentas būtų visiškai veiksmingas valstybėje narėje. Šalių kandidačių atvejis yra ypatingas ir reglamentų atžvilgiu negali būti visais atžvilgiais prilyginamas valstybių narių padėčiai. Todėl Lietuvoje reikia vadovautis kiek kitokiomis taisyklėmis, tačiau neužmirštant, kad nuo įstojimo momento ir jai bus taikomos anksčiau aptartos taisyklės.
Derinant nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais, nereikėtų vadovautis nuostata, kad nuo įstojimo į ES momento reglamentai taps savaime galiojantys, o iki to momento šių teisės aktų reglamentuojamas sritis galime reglamentuoti kaip tik norime. Plėtojant ir kuriant nacionalinės teisės sistemą, susidedančią iš atskirų teisės šakų, privalu atsižvelgti į ES institucijų priimtus reglamentus. Pirma, reglamentuose dažnai įtvirtinamos ne tik ES savitos teisės nuostatos, tačiau ir 15 valstybių narių suderintos ir laipsniškos integracijos metu susiformavusios normos, kurios galėtų būti pavyzdžiu kuriamoms atitinkamoms Lietuvos teisės sritims. Antra, šiuo metu perkeldami reglamentų nuostatas į nacionalinę teisę ne tik galėtume perimti ES patirtį, bet ir tolygiai paruošti Lietuvos Respublikos teisę ir jos subjektus prie narystės Europos Sąjungoje reikalavimų. Tokiu atveju, tapus ES nare, pasikeistų tik teisės šaltiniai (teisės aktų rūšis), tačiau normos, kuriomis jau buvo reglamentuoti santykiai, išliktų. Tai padėtų išvengti staigių nacionalinės teisės sistemos pertvarkymų, kurie greičiausiai turėtų ir neigiamų pasekmių besikeičiančių teisinių santykių subjektams.

Direktyvos
Direktyvos, kitaip negu reglamentai, yra skirtos ne suvienodinti, bet suderinti atskirų valstybių narių nacionalinę teisę. Todėl pagrindinis jų bruožas tas, kad direktyva turi būti įgyvendinta nacionalinėmis teisinėmis priemonėmis. Direktyvų tiesioginio vertikaliojo veikimo arba netiesioginio veikimo principas nors ir gali pašalinti spragas, atsiradusias įgyvendinant direktyvas, tačiau nepašalina pareigos jas įgyvendinti.
Todėl valstybės narės privalo nustatytais terminais imtis veiksmingo jų įgyvendinimo priemonių. Būtina prisiminti, kad netinkamo ar nesavalaikio direktyvos įgyvendinimo atveju valstybė narė lieka atsakinga už žalą, padarytą privatiems subjektams, kurių teisės būtų apgintos laiku ir tinkamai įgyvendinus direktyvą.
Kaip matyti iš direktyvų teisinės charakteristikos, yra svarbu pasiekti direktyvose numatytą tikslą, o priemonės ir metodai, kaip šis tikslas yra pasiekiamas, paliekami valstybių narių nuožiūrai. Šis tikslas gali būti nustatomas pasinaudojant teisiniais pagrindais, kuriais remiasi direktyva (Steigiamųjų sutarčių nuostatos) bei direktyvos preambulėje išdėstytais jos priėmimo motyvais. Paprastai valstybės narės privalo įgyvendinti visus direktyvoje nustatytus norminio pobūdžio įpareigojimus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad kai kurios direktyvų nuostatos susijusios su tam tikra geografine padėtimi (pvz., kalnų regionai), specifinėmis augalijos, gyvūnijos rūšimis ar kitokio pobūdžio objektyviais ypatumais ir dėl to neturi būti įgyvendinamos visose valstybėse narėse.
Pagal ETT išplėtotą praktiką nacionalinis teisės aktas, įgyvendinantis direktyvą, turi būti teisiškai privalomas ir suteikti direktyvos nuostatoms visišką ir tinkamą teisinę galią. Kai direktyva nustato teises privatiems asmenims, svarbu, kad tokios nuostatos būtų perkeltos į privalomai skelbiamus nacionalinės teisės aktus ir nebūtų keičiamos ar panaikinamos administracinės valdžios nuožiūra. Teisės akto rūšies (įstatymas, Vyriausybės nutarimas ar centrinės valdymo institucijos įsakymas) pasirinkimas išimtinai priklauso nuo valstybės narės, kuri pasirenka vieną ar kitą formą, priklausomai nuo joje esančios teisinės sistemos ir teisės tradicijos bei nuo konkrečios direktyvos turinio.
Įgyvendinimo terminas yra nustatomas direktyvose ir todėl nekyla jokių neaiškumų dėl jo valstybėms narėms. Negali būti jokių priežasčių, pateisinančių direktyvos neįgyvendinimą ar vėlavimą įgyvendinti. Valstybės narės gali naudotis tik vienintele išimtimi - siekti, kad priimant direktyvą joms būtų nustatytas ilgesnis įgyvendinimo ar pereinamasis laikotarpis. Lietuvos Respublikos atveju, sprendžiant direktyvos įgyvendinimo termino klausimą, reikėtų vadovautis Europos (Asociacijos) sutarties nuostatomis bei vienašališkai prisiimtais įsipareigojimais, kurie dažnai yra fiksuoti įvairiose programose ar kituose dokumentuose. Lietuvai tapus ES nare, įgyvendinant direktyvas, atskirais atvejais reikės atsižvelgti ir į derybų metu nustatytus pereinamuosius laikotarpius.
Kadangi valstybė narė pati renkasi direktyvos įgyvendinimo priemones, kurios gali būti labai įvairios ir skirtingos, nėra nustatyta jokių griežtų reikalavimų šių priemonių turiniui: nebūtina laikytis direktyvos struktūros ar pažodžiui atkartoti jos nuostatas. Tačiau akivaizdu, kad nacionalinės valdžios veiksmų laisvė priklauso nuo konkrečios direktyvos tikslumo. Pažymėtina, kad vienos direktyvos būna detalesnės nei kitos; iš tikrųjų kai kurios yra tokios detalios, kad sudaro gana išsamų normų rinkinį, kurio turinį nacionalinė valdžia turi tiesiog perrašyti. Todėl prieš imantis įgyvendinti direktyvą, patartina nustatyti ja siekiamo nacionalinės teisės harmonizavimo lygį. Tai padaryti padeda tiek direktyvos reglamentuojamų santykių srities ir tikslų nustatymas, tiek ir konkrečių direktyvos nuostatų analizė. Tik tuomet galima pasirinkti tinkamiausią jos įgyvendinimo metodą.
Paprastai išskiriami trys pagrindiniai direktyvos normų įgyvendinimo metodai: perteikimas, kai nacionalinės teisės aktai perrašomi taip, kad jie perteiktų iš direktyvos kylančių įsipareigojimų esmę; perkėlimas - pats direktyvos tekstas (tapačios direktyvai nuostatos) yra įtraukiamas į nacionalinės teisės aktus; ir nuoroda: nacionaliniame teisės akte daroma nuoroda į direktyvos turinį.
Smulkiau nagrinėjant šiuos būdus, paminėtini šie pagrindiniai jų požymiai.
Perteikimas reiškia, kad direktyvos gali būti įgyvendintos panaudojant tą patį metodą kaip ir įgyvendinant bet kokią tarptautinę sutartį - išleidžiant atitinkamą teisės aktą ar padarant atitinkamus pakeitimus jau galiojančiose teisės aktuose, kad būtų įvykdyti prisiimti įsipareigojimai. Šis metodas yra naudingas tuomet, kai direktyvos palieka nemažai laisvės valstybei narei, t. y. kai direktyva pagal siekiamą teisės suderinamumo lygį priskiriama minimalaus harmonizavimo kategorijai. Visais atvejais turi būti pasiekti direktyvoje numatyti tikslai, todėl reikia išlaikyti, kiek tai įmanoma, vienodą terminologiją, ypač kai perteikiamos direktyvos nuostatos, galinčios turėti tiesioginį veikimą. Pakeitus direktyvą, tokiu pačiu metodu turi būti pakeistas ir nacionalinės teisės aktas.
Perkėlimas - tai tiesioginis direktyvos teksto įtraukimas į nacionalinės teisės aktą. Šis metodas naudojamas tais atvejais, kai direktyva yra labai detali, apima tam tikrus techninius sprendimus, o valstybei narei palikta nedaug laisvės ją įgyvendinant nacionalinėmis priemonėmis. Tačiau tais atvejais, kai direktyvoje yra alternatyvios nuostatos ar kitos nuostatos, kurios priklauso nuo valstybės narės valios, šis metodas netinkamas ir tada reikia galvoti apie dalinį direktyvos normų perkėlimą. Pakeitus tokią direktyvą, keičiama atitinkama nacionalinės teisės akto dalis.
Nuorodų darymas - rečiausiai taikomas metodas, kurį tikslinga naudoti tik tuomet, kai direktyvos yra techninio pobūdžio ir jų nuostatų perkėlimas reikalauja ypatingo tikslumo. Tokiu atveju direktyvos nuostatas galima pridėti kaip priedą prie nacionalinės teisės akto. Kitais atvejais, jei galima pasirinkti vieną iš anksčiau nurodytų metodų, tai daryti nerekomenduojama, kadangi visais atvejais direktyvos yra skirtos valstybėms narėms, kad jos jas įgyvendintų nacionalinėmis priemonėmis.
Komisija, būdama Sutarties “sergėtoja”, prižiūri ir kontroliuoja, kaip valstybės narės inkorporuoja direktyvas. Šiuo tikslu yra reikalaujama, kad valstybės narės Komisijai detaliai nurodytų, kokių jos ėmėsi priemonių. Lietuvos Respublikos atveju apie direktyvų įgyvendinimą informuojama, dažniausiai pateikiant įvairias ataskaitas ES institucijoms.

Sprendimai
Sprendimas yra privalomas subjektui, kuriam jis skirtas. Jei jis skirtas valstybei narei, ji privalo priimti atitinkamus teisės aktus (dažniausiai administracinio pobūdžio) jam įgyvendinti. Jei sprendimas skirtas privačiam asmeniui, valstybės pareiga užtikrinti, kad šis subjektas įgyvendintų sprendimą, ar sudaryti sąlygas, kad jis galėtų pasinaudoti sprendimu suteikiamomis teisėmis. Jei pati ES teisė nenustato sprendimo įgyvendinimą užtikrinančių priemonių, tai turėtų padaryti valstybė.

Rekomendacijos
Dažnai rekomendacijos atspindi tam tikras ES teisės plėtojimo tendencijas arba pateikia iškylančių problemų sprendimų būdus. Tai nėra privalomas ES teisės aktas, tačiau reikia atsiminti, kad, jei valstybė ėmėsi įgyvendinti rekomendaciją, ji turi tą padaryti tinkamai. Europos Sąjungoje vyrauja požiūris, kad nacionalinės teisės aktai, skirti rekomendacijoms įgyvendinti, yra aiškinami pagal tokių rekomendacijų prasmę ir tikslus.

2.4. ES kompetencija užsienio santykiuose ir valstybės teisė sudaryti tarptautines sutartis
Nors Bendrija ir yra įgaliota Steigiamosiomis sutartimis jų apibrėžtose srityse sudaryti tarptautinius susitarimus, valstybės narės dėl to nepraranda teisės pačios tapti tarptautinių sutarčių šalimis. Tačiau visuotinai pripažinta, kad srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai, jos privalo to nedaryti arba ši jų teisė yra ribojama būtinybe iš anksto konsultuotis su ES institucijomis. Specifinė problema kyla dėl valstybių (šiuo atveju ir Lietuvos Respublikos) tarptautinių susitarimų, sudarytų prieš EB sutarties įsigaliojimą (arba prieš jai tampant privaloma valstybėms, vėliau stojančioms į ES). Sutarties nuostatos jiems įtakos neturi, tačiau valstybės narės privalo imtis veiksmų, kad būtų pašalinti bet kokie prieštaravimai tarp tokių susitarimų ir ES teisės. Be to, taikydamos tokias sutartis, atitinkamos valstybės narės privalo visą laiką atsižvelgti į Bendriją, jos institucijas ir pranašumus, kuriuos šios suteikia savo narėms (EB sutarties 307 straipsnis).

2.5. Bendrųjų teisės principų laikymosi užtikrinimas
Įgyvendinant ES teisės reikalavimus nacionalinėje teisėje reikia atsižvelgti į bendruosius teisės principus, kurie pripažįstami ES kaip teisės šaltinis. Bendrųjų teisės principų taikymą galima analizuoti dviem aspektais. Pirmasis susijęs su principais, taikomais visai ES teisės sistemai (žr. aukščiau). Vienas iš tokių - solidarumo ir lojalumo principas. Lietuvos atveju jis jau aktualus įgyvendinant Europos (Asociacijos) sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šį principą reikėtų aiškinti taip: jei Lietuvos Respublika prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus ES ir jos valstybių narių atžvilgiu, ji privalo juos tinkamai vykdyti. Neturėtų būti siekiama naudos įsipareigojimų pažeidimo sąskaita. Visos išimtys yra leidžiamos tik pagal šioje sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką. Paminėtina, kad lojalumo principas užtikrina ne tik sutartinių įsipareigojimų ES ir jos valstybėms narėms laikymąsi, tačiau užtikrina ir įgyvendinimą įsipareigojimų suteikti teises, garantuotas šioje sutartyje privatiems subjektams.
Antrasis aspektas - atskirų bendrųjų principų užtikrinimas priimant nacionalinės teisės aktus. Šių principų įgyvendinimas srityse, nepriskirtose ES teisės kompetencijai, taip pat būtų pozityvus reiškinys, visais atvejais užtikrinantis žmogaus teisių apsaugą bei vadinamąją “gerą įstatymų leidimo praktiką”. Be abejo, nereikėtų atskirai kartoti, kad tokie bendrieji teisės principai, kaip lygybės (diskriminacijos draudimas), teisinio tikrumo, proporcingumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, yra neatsiejamas demokratinės ir teisinės valstybės - valstybės, kuri galėtų pretenduoti į narystę ES (ES sutarties 6 ir 49 straipsniai) - požymis.