TP Flashcards
(85 cards)
Atidusis skaitymas
dėmesys kalbinei teksto organizacijai ir imanentinei reikšmei (kompozicija, žiūros taškas, kalbos figūros, aliuzijos ir intertekstai, tonas…). Nuodugni analizė – duomenų rinkimas interpretacijai, t. y. teksto reikšmės – ryšių tarp struktūrinių teksto elementų – nustatymui (naujoji kritika, hermeneutika, fenomenologija, formalizmas, naratologija, semiotika).
Kontekstinė kritika
teksto ir konteksto ryšių tyrimas (tradicinis ir naujasis istorizmas, sociokritika).
Konceptualioji kritika
tam tikros disciplinos teorijos taikymas literatūros aiškinimui (sociologija, psichoanalizė, mitokritika, teologija).
Angažuotoji kritika
– literatūros interpretavimas socialinių, politinių, kultūrinių problemų kontekste (marksizmas, feminizmas, poskolonializmas, kultūros studijos).
Intertekstualumas / Tekstų dialogo reiškinys ir teksto skaitymo teorija:
tekstas yra sąveikos su kitais tekstais procesas;
šį procesą pagrindžia socialinė kalbos prigimtis;
kiekvienas tekstas randasi ir sklinda diskurso aplinkoje – tam tikroje bendravimo terpėje, kuri modeliuojama istoriškai susiklosčiusių kalbos vartojimo formų.
Tekstų sąveikos ašis
Generatyvinis intertekstualumas (tarptekstinė sąveika kūrybos procese).
Recepcinis intertekstualumas (tarptekstinė sąveika recepcijos procese)
Intertekstualumas vs įtaka
Literatūrinės įtakos tyrimai (ypač tradicinėje komparatyvistikoje / lyginamosios literatūros tyrimuose) tarptekstines sąveikas traktuoja kaip galios santykius.
Intertekstualumo teorija intertekstinį rašymo pobūdį traktuoja kaip universalų komunikacinį literatūros diskurso pradą.
Tarptekstinis dialogas – teksto reikšmės galimybių plėtra
Tekste aptinkama nuoroda į kitą tekstą išplečia teksto reikšminių elementų tinklą ir tokiu būdu formuoja reikšmių susidarymo lauką.
Intertekstų analizės sąlyga – „svetimo žodžio“, kito teksto pėdsako („hieroglifo“) atpažinimas tekste.
„Svetimas žodis“ – apeliacija į kitą tekstą
tiesioginė citata (su kabutėmis);
nepažymėta citata;
aliuzija:
- tiesioginė (eksplicitinė) nuoroda, arba užuomina;
- netiesioginė nuoroda (žodis, frazė, grafinė struktūra, intonacija…);
- parafrazė.
Hipertekstualumas
Ryšys su tekstu-šaltiniu, grindžiamas ne atskirais „taškiniais“ sąlyčio taškais, o daugybiniais išraiškos ir turinio plotmės ryšiais (hipotekstas – hipertekstas).
Paratekstualumas
Teksto santykis su jo paties marginaliais elementais:
peritekstai (slekstiniai elementai): antraštė, paantraštė, epigrafas, pratarmė, dedikacija, parašymo data ar vieta teksto pabaigoje ir pan.;
epitekstai: autoriaus interviu, asmeniniai laiškai ir kt.
Dvi žanro sampratos:
Analitinis, klasifikacinis konstruktas: žanras yra būdingų teksto bruožų rinkinys, tekstų grupavimo ir analizės priemonė pagal turinio ir formos dėsningumus.
Komunikacinė kalbos (diskurso) kategorija: žanras yra tam tikroje kultūroje nusistovėjusi kalbos vartosenos forma, susijusi su tai visuomenei būdingais bendravimo būdais (J. Frow: „reali istorinė jėga“, organizuojanti kasdienę kalbos vartoseną).
Kalbos kaip diskurso sąvoka numato, kas vartoja kalbą, kaip, kodėl ir kada.
Žanras – kalbėjimo strategija ir taktika, individualiai pasirinkta iš tam tikro raiškos formų repertuaro. Autorinį stilių galime suvokti kaip individualius pasirinkimus.
Žanras plačiąja prasme
kalbinė konvencija, reguliuojanti prasmės kūrimą: jai būdinga orientacija į adresatą (kas – kam), sakymo situaciją (kodėl) ir kontekstą (kada, kokiomis aplinkybėmis), juos atitinkanti temos ir išraiškos forma (ką – kaip).
Literatūros žanras
Literatūros žanras – istoriškai susiklostęs kalbinės meninės kūrybos modelis (architekstas), pasižymintis orientacija į socialinį kontekstą ir į tekstą-prototipą (ar prototipus).
Ši dviguba žanro orientacija motyvuoja kalbėjimo strategiją ir taktiką (kreipimosi į adresatą būdą ir raiškos modelį).
Žanro orientacija į socialinį kontekstą
a) Literatūros žanrai formuojasi ir veikia neatsiejamai nuo gyvosios kalbos žanrų – socialiai įkontekstintų kalbėjimo formų tam tikrose situacijose (pasakojimas, pokalbis, diskusija, pranešimas, vieša kalba, meditacija, malda…).
b) Sinchroniniu požiūriu (kūrinio parašymo / publikacijos metu) žanras nurodo autoriaus bei teksto užsiimamą vietą to meto literatūros lauke (literatūros kūrybą ir sklaidą apibrėžiančioje socialinėje struktūroje).
c) Žanras nurodo į konkrečią diskursyvinę bendruomenę, kuriai yra (at)pažįstama tam tikra kalbinių konvencijų sistema – atsako strategijos tam tikrose pasikartojančiose situacijose.
Žanro orientacija į tekstą-prototipą
Žanrinis modelis konkrečiame kūrinyje realizuojamas ne orientuojantis į išbaigtą „taisyklių rinkinį“, bet į konkretų tekstą-prototipą (-us).
Literatūros žanras kaip diachroninė kategorija yra tarsi savita literatūros istorijos santrauka.
Žanras kaip kalbėjimo strategija ir taktika
Žanras – tikrovės konceptualizavimo forma (J. Frow); kolektyvinės orientacijos tikrovėje būdų visuma, linkstanti į išbaigtumą (M. Bachtin).
M. Bachtinas: literatūra praturtina kalbinio tikrovės suvokimo formų repertuarą.
Žanro nuorodos:
Išorinės nuorodos (materialiosios ir paratekstinės – slenkstinės)
Teksto forma, į kurią reaguojame, nusistatydami bendrąjį literatūrinės konvencijos registrą, net nepradėję skaityti (proza, poezija, drama).
Teksto strateginių intencijų signalai (kalbančiojo pozicijos, temos, sakymo būdo / režimo santykis).
Intonacija: teksto kalbos ryšys su gyvaisiais kalbos žanrais.
Kontekstinė literatūros analizė
Imanentinės analizės klausimas – kaip tekstas kuria reikšmes – kontekstinėje analizėje papildomas klausimais – kodėl, kokiomis aplinkybėmis ir kieno jos kuriamos?
Teksto autonomijos ribos peržengiamos, atsižvelgiant į kontekstą (lot. contextus – „sąryšis“) – plačiąja prasme tai teksto aplinka, su kuria yra susijusi teksto reikšmė.
Literatūros kontekstas – kitų tekstų ir kitų kalbos vartojimo sferų apsuptis, literatūros kaip socialinės-kultūrinės institucijos veiksenos sfera.
Literatūros vieta šioje apsuptyje susijusi su literatūros sociokultūrine funkcija – tai „inscenizuotas diskursas“ (Wolfgang Iser), kuriame suteikiama reikšmė žmogaus pasaulio patirčiai ir suvokimui, naudojantis tam tikros bendrijos kultūriniais resursais; išreikšti pasaulio elementai atveriami stebėjimui ir refleksijai. Šiuo požiūriu literatūra yra vienas kultūrinės kūrybos (elgsenos įreikšminimo) būdų.
Kultūros samprata
Kultūra – ilgiausiai istorijoje išliekanti reikšmių, elgesio ir jausenų konsteliacija (V. Kavolis, Kultūros dirbtuvė, 1996).
Kultūra – įsitikinimų ir praktikų (elgsenos modelių) repertuaras, ribų sistema, kuri apibrėžia socialinį žmogaus elgesį. Kultūra suteikia ribas ir impulsus žmogaus judrumui (S. Greenblatt, „Culture“, 1990).
Teksto ir kultūros konteksto santykiai
Hermeneutikos ir fenomenologijos krypties literatūros tyrimai (istoristinė filologija – istorinė poetika, genologija; recepcijos teorija, literatūros fenomenologija);
Sociologijos krypties literatūros tyrimai (marksistinė sociokritika, literatūros sociologija, tarpdalykinės kultūros studijos, pvz., literatūros geografija, geopoetika, ekokritika);
Struktūralizmo krypties literatūros tyrimai (intertekstualumas, mitopoetika, kultūros semiotika).
Sociokultūriniai literatūros tyrimai
Sociokultūriniai literatūros tyrimai (1-2 teorinės kryptys) – į veikėją orientuotos literatūros studijos.
Jei kultūra apibrėžia žmogaus elgsenos ir reikšmės sąsajas, tiriant literatūros teksto ir konteksto santykį, pirmiausia reikia išskirti tos elgsenos subjektą, t. y. veikėją.
Literatūros teksto ir konteksto santykį apibrėžianti veikėjo kategorija sujungia „abi teksto puses“, išplečia tyrimo objektą į literatūros komunikacinę grandinę: autorius–tekstas–skaitytojas.
Autorius – veikėjas: teksto genezės situacija
Autorius yra istorinis asmuo, veikiantis literatūros lauke (Pierre Bourdieu) – literatūros tekstų, rašytojų, skaitytojų, literatūros sklaidos, vertinimo institucijų tinkle, kuris nustato bendrą literatūrinės kūrybos normų repertuarą (literatūros sampratą plačiąja prasme) ir sudaro teksto genezės aplinką.
Teksto genezės situaciją apibrėžia autoriaus elgsena su kitais literatūros lauko veikėjais (autoriais, leidėjais, kritikais bei institucijomis) ir su kitais (literatūros bei kultūros) tekstais.
Autorius ir kiti literatūros lauko veikėjai
Faktinė teksto genezė ir jos aplinka: kada, kur tekstas buvo parašytas, publikuotas, kodėl.
Autoriaus padėtis socialiniame, instituciniame literatūros tinkle ir jos poveikis teksto genezės situacijai. Teksto redagavimo, publikavimo istorija (pereinanti į recepcijos tyrimų sritį, kai atsiskiria nuo autorinio konteksto).
