RPT sąvokos Flashcards
(146 cards)
1
Q
212 m. imperatoriaus Karakalos ediktas (constitutio Antoniniana)
A
Šis ediktas Romos pilietybę suteikė didžiajai daliai imperijos gyventojų. Teisininkai, užuot pabrėžę Romos piliečių ir tautų teisės skirtybes (ius civile ir ius gentium), ėmė priešinti senąją ir naująją teisę – ius vetus ir ius novum.
2
Q
Ius publicum (viešoji teisė)
A
Ius publicum (viešoji teisė) - viešoji valstybės, valstybės ir jos reikalų teisė, kuri reglamentavo valstybės santvarką, apibrėžė jos institucijų kompetenciją. Šiai romėnų teisės daliai priskirtina konstitucinė, administracinė, baudžiamoji ir sakralinė teisė. Viešoji senovės Romos teisė niekuomet nepasižymėjo tokia įtaka, kokią jos privatinė teisė turėjo ir tebeturi net ir šiuolaikinės privatinės teisės formavimuisi.
3
Q
Ius privatum (privatinė teisė)
A
Ius privatum (privatinė teisė) - privatinė teisė, kuri reguliavo atskirų asmenų, piliečių asmenines ir turtines teises (pavyzdžiui, nuosavybę, prievolių įgijimą ir atsakomybę už jų neįvykdymą bei žalos kito asmens turtui ar asmenybei padarymą, šeimoje asmens užimamą teisinę padėtį, paveldėjimą).
Romėnų teisės recepcija bei romėnų teisės įtaka Vakarų teisės tradicijos raidai po Romos imperijos žlugimo (tiek viduramžiais, tiek ir naujaisiais laikais) buvo daugiausia ir veik išimtinai susijusi su ius privatum. Didžiausio suklestėjimo romėnų teisės mokslas pasiekė privatinės teisės srityje.
Pagrindiniai privatinės teisės institutai — tai daiktinė teisė, prievolių teisė, šeimos teisė, paveldėjimo teisė. Prie privatinės teisės priskirta ir ieškinių teisė (civilinis procesas, šiandieną dažniausiai priskiriamas viešosios teisės reguliavimo sričiai) bei kai kurios baudžiamosios teisės reguliavimo sritys (pvz., vagystė laikyta delictum privatum).
4
Q
Ius cogens
A
Ius cogens - tokios teisės normos, kurių šalys negali keisti savo susitarimu ir kuriose įtvirtinta elgesio taisyklė yra privaloma šalims. Viešojoje teisėje, kuri grindžiama ius cogens, negalioja principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“, o teisėtu laikomas tik toks elgesys, kuris teisės normos yra leidžiamas.
Ius publicum reiškė absoliučiai privalomas teisės normas (ius cogens), kurių prigimtį atskleidžia Papiniano formuluojamas principas, jog viešoji teisė negali būti keičiama privačių asmenų tarpusavio susitarimais.
5
Q
Ius dispositivum
A
Ius dispositivum - dispozityvinės teisės normos – pagalbinė teisės norma, kuri yra taikoma tuo atveju, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Tarp santykių subjektų nėra pavaldumo. Gali susitarti dėl kitokio elgesio, negu kuris įtvirtintas taisyklėje ir toks elgesys bus teisėtas. Susitarti galime dėl bet ko, nebent toks susitarimas įsakmiai draudžiamas. Principas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama.
Ius privatum, skirtingai nei ius publicum, pripažino šalių, kurios laisvu valios išreiškimu, t. y. sudarydamos sutartis, galėjo formuoti tarpusavio teisinius santykius, autonomiją. Atsižvelgiant į tai ius privatum buvo apibrėžiama kaip ius dispositivum (santykinai privaloma teisė). Kita vertus, šalių autonomija nebuvo neribota. Jos ribas būtent ir apibrėžė imperatyvios teisės normos, kurių turinio šalys negalėjo modifikuoti savo susitarimais. Dispozityvaus teisinio reguliavimo prigimtį aiškiai atskleidžia kontraktinės laisvės (sutarties laisvės) principas, kurio pradmenys pamažu formavosi Romos sutarčių teisėje.
6
Q
Gajaus „Institucijose“ pateikiamas privatinės teisės normų skirstymas
A
„Visa teisė, kuria naudojamės, yra susijusi arba su asmenimis, arba su daiktais, arba su ieškiniais“. Taigi Gajus, greičiausiai pasinaudodamas ankstesniais jurisprudencijos pasiekimais, visą privatinę teisę suskirstė į susijusią su asmenimis (personae), daiktais (res) ir ieškiniais (actiones).
Gajaus sistema plačiai taikyta ir vėliau. Ja remtasi:
- rengiant Justiniano „Institucijas“ (VI a.);
- modifikuota institucine sistema pagrįsti ir didieji XIX a. Europos civiliniai kodeksai: 1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas bei 1811 m. Austrijos civilinis kodeksas. Įtakos ši sistema turėjo ir 1917 m. kanonų teisės kodekso struktūrai. Modifikavimas pasireiškė teisės, susijusios su ieškiniais, išskyrimu į atskirą teisės šaką – civilinio proceso teisę.
7
Q
Pandektinė privatinės teisės sistema
A
Susiformavo XVIII ir XIX a. sandūroje.
Joje skiriama:
- bendroji dalis, kurią sudaro teisinių santykių subjektai, bendroji daikto (res) samprata bei juridiniai veiksmai (sandoriai)
- specialioji dalis, kurią sudaro šeimos, daiktinės, prievolių ir paveldėjimo teisės pošakiai.
Šia sistema pagrįstas 1896 m. Vokietijos civilinis kodeksas. Pandektinės sistemos bruožai būdingi ir 2000 m. redakcijos Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui.
8
Q
Ius commune
A
Ius commune - bendroji teisė; teisė, galiojanti visiems. Universalioji teisė, kuri yra taikoma esant standartinei situacijai. Bendroji teisės norma – taisyklė, kuri yra taikoma visais atvejais, išskyrus išimtis. Taikoma plačiam asmenų ratui, iš esmės visiems teisės subjektams ir visose situacijose. Pvz., berniukas nuo 14 metų, o mergaitė nuo 12 metų gali sudaryti santuoką.
9
Q
Ius singulare
A
Ius singulare - išimtinė teisė, išimtinės teisės normos, kurios buvo taikomos tik apibrėžtai asmenų grupei ar tik egzistuojant specifiniams juridiniams faktams. Pvz., kareiviui draudžiama sudaryti santuoką.
Pagrindinis tikslas – užtikrinti gyvenimo įvairumo galimybę.
Kai kada ius singulare apibūdinama vartojant tokius terminus kaip: privilegium, beneficium arba favor.
Anot Pauliaus: „išimtinė teisė esanti tokia, kurią įstatymų leidėjas, atkreipdamas dėmesį į tam tikrą interesą, nustatė prieštaraudamas teisės normoms“. Išimtinė teisė apėmė teisės normas, kurios buvo bendrojo teisinio reguliavimo išimtys.
Tokios teisės normos (ius singulare) nustatė arba tam tikrų asmenų teisių ribojimus, pavyzdžiui, kariams drausta tuoktis, arba privilegijas, pavyzdžiui, vienas imperatoriaus ediktas pripažino tėvo valdžią nesantuokiniams vaikams, gimusiems iš konkubinato.
Kartais išimtinės teisės normos nustatė specialų tam tikro turto teisinį režimą. Pavyzdžiui, romėnų teisė nepripažino įgyjamosios senaties vogtiems daiktams. Pagaliau buvusios kai kurios išimtinės procedūros taisyklės. Pavyzdžiui, paprastai testamentas sudarytas dalyvaujant liudytojams, bet ši taisyklė turėjo išimčių.
10
Q
Actio exercitoria
A
Actio exercitoria - specialus ieškinys, skirtas situacijai, kuomet kyla vergvaldžio atsakomybė už vergo, paskirto prekinio laivo vadu, sudarytus sandorius. Visiškai atsakė vergvaldys.
11
Q
Actio institoria
A
Actio institoria - specialus ieškinys, skirtas situacijai, kuomet kyla vergvaldžio atsakomybė už vergo, paskirtojo prekybos įmonės, jos filialo valdytoju, sudarytus sandorius. Visiškai atsakė vergvaldys.
12
Q
Actio quod iussu ir actio de in rem verso
A
Actio quod iussu ir actio de in rem verso - bendresnio pobūdžio ieškinių formulės, kuriomis pasinaudojant tapo įmanoma išreikalauti prievolės įvykdymą iš šeimininko visais atvejais, kai sandorį vergas sudarė vykdydamas šeimininko pavedimą arba net jei veikė savo iniciatyva (be šeimininko žinios), tačiau šeimininkas dėl tokio sandorio patyrė turtinės naudos.
13
Q
Ius strictum
A
Ius strictum - griežtoji/rigoristinė teisė; teisė, kuri laikosi „įstatymo raidės“. Rigoristine (griežtąja) teise (ius strictum) laikytos teisės normos, kurios turėjo būti aiškinamos ir taikomos nenukrypstamai laikantis įstatymo paraidžiui ar griežtai ir paraidžiui laikantis šalių sudarytos sutarties teksto .
Ius strictum asocijuojama su senąja, iš prigimties konservatyvia ius civile, pasižymėjusia griežtu formalizmu, kurioje teisės subjektų atliekamų juridinių veiksmų sukeliami teisiniai padariniai neretai priklausė nuo teisės apibrėžtos formos laikymosi (griežtai apibrėžtų lingvistinių formuluočių ar simbolinių gestų).
14
Q
Ius aequum
A
Ius aequum - lygumo teisė; teisė, kuri paklūsta lygiateisiškumo arba ištikimumo ir tikėjimo, humaniškumo principams. Aiškinant ir taikant ius aequum, prioritetas teiktas geros valios (bona fides) ir teisingumo (aequitas, iustitia) principams.
Ius honorarium ir ius gentium, kurios vystėsi plėtojant respublikinių magistratūrų, daugiausia pretorių, praktiką, kur kas artimesni ius aequum formuluojami teisės aiškinimo ir taikymo principai. Nuolatinį teisės atitikties teisingumo (aequitas) ir gėrio (bonum) principams postulatą praktiškai įgyvendinti pretoriai siekė suinteresuotiems asmenims suteikdami atitinkamas teisinės gynybos priemones. Tai, visų pirma, buvo procesinės išlygos (exceptiones), neprocesinės gynybos priemonės bei ryžtingai ir novatoriškai konstruojamos pretorinių ieškinių (actiones praetoriae) formulės. Dėl šių priemonių, pavyzdžiui, atsiranda galimybė nuginčyti sandorius, sudarytus dėl apgaulės, grasinimo (psichinės prievartos), nors juos sudarant ir būtų buvę laikomasi visų sandorio sudarymo formos reikalavimų.
15
Q
Griežtosios teisės ieškiniai (actiones stricti iuris)
A
Griežtosios teisės ieškiniai (actiones stricti iuris) - tokie ieškiniai romėnų civiliniame procese, kuriuos nagrinėjantį teisėją saistė pareiga griežtai (stricte) laikytis procesinėje formulėje pretoriaus suformuluoto nurodymo.
16
Q
Geros valios ieškiniai (actiones bonae fidei)
A
Geros valios ieškiniai (actiones bonae fidei) - tokie ieškiniai romėnų civiliniame procese, kuriuos nagrinėdamas ir priimdamas sprendimą teisėjas atsižvelgdavo ne tik į iš ieškinio turinio kylančias aplinkybes, tačiau taip pat ir į neformalias sutarčių sąlygas bei geros valios ir teisingumo principus.
17
Q
Stipulatio
A
Stipulatio - Romos piliečių teisei būdinga verbalinė sutartis, kuri laikyta griežtosios teisės sandoriu, o galiojimas ir prievolės iš tokios sutarties atsiradimas griežtai priklausė nuo to, ar sutarties šalys preciziškai laikėsi teisės apibrėžtos žodinės sandorio sudarymo formos (jos esmę sudarė tai, kad kreditoriaus klausime ir skolininko atsakyme į jį turėjo būti vartojamas tas pats veiksmažodis).
18
Q
Ius naturale
A
Ius naturale - prigimtinė teisė - tai tam tikra nuolatinė ir nekintama teisinė tvarka.
Tokia Justiniano suformuota ius naturale samprata davė impulsą vėlesnėms prigimtinės teisės teorijoms bei turėjo įtakos viešojoje teisėje reiškiamai nuostatai, jog žmogus turi teisių, tiesiogiai suponuojamų jo prigimties, t. y. tokių, kurios nėra suteiktos nei visuomenės, nei jos sutarties pagrindu susiformavusios valstybės.
Ji laikytina šiuolaikinėje konstitucinėje teisėje įtvirtintos pamatinių žmogaus teisių ir laisvių prigimtinumo koncepcijos pradininke.
19
Q
Ius civile
A
Ius civile - visuma Romos valstybėje galiojančių teisės normų, kurios taikytos išimtinai Romos piliečiams. Taigi, atitinkamai šių teisės normų pagrindu susiklostančių teisinių santykių dalyvis (subjektas) galėjo būti tik Romos pilietis (civis).
Chronologiniu požiūriu seniausia romėnų teisės dalis, kuri iš dalies kyla iš teisinių papročių, o kita vertus, yra kuriama valstybės (pozityvioji teisė).
Ius civile kilmės šaltiniai:
- teisinis paprotys (mos)
- Tautos susirinkimo leidžiami įstatymai (leges)
- plebėjų susirinkimo priimami nutarimai (plebiscita)
- Senato nutarimai (senatus consulta)
- imperatorių leidžiamos konstitucijos
- jurisprudencija.
Ius civile būdingos savybės: formalizmas ir rigorizmas, todėl ius civile normos priskiriamos rigoristinei teisei (ius strictum).
Ius civile sampratą pačioje „Institucijų“ pradžioje Gajus aiškina taip: „teisė, kurią tauta pati sau yra nustačiusi, yra tinkama tik jai pačiai ir vadinama piliečių teise“. Ius civile neretai dar vadinama „kviritų teise“ (ius Quiritium), kadangi kviritais vadinti visateisiai piliečiai.
20
Q
Ius peregrinorum
A
Ius peregrinorum - teisė, taikyta užsieniečiams (ne Romos piliečiams).
21
Q
Stipulatio
A
Stipulatio - Romos piliečių teisei būdinga verbalinė sutartis, kuri laikyta griežtosios teisės sandoriu, o jos galiojimas ir prievolės iš tokios sutarties atsiradimas griežtai priklausė nuo to, ar sutarties šalys preciziškai laikėsi teisės apibrėžtos žodinės sandorio sudarymo formos (jos esmę sudarė tai, kad kreditoriaus klausime ir skolininko atsakyme į jį turėjo būti vartojamas tas pats veiksmažodis).
22
Q
Ius naturale
A
Ius naturale - prigimtinė teisė - tai tam tikra nuolatinė ir nekintama teisinė tvarka.
Tokia Justiniano suformuota ius naturale samprata davė impulsą vėlesnėms prigimtinės teisės teorijoms bei turėjo įtakos viešojoje teisėje reiškiamai nuostatai, jog žmogus turi teisių, tiesiogiai suponuojamų jo prigimties, t. y. tokių, kurios nėra suteiktos nei visuomenės, nei jos sutarties pagrindu susiformavusios valstybės.
Ji laikytina šiuolaikinėje konstitucinėje teisėje įtvirtintos pamatinių žmogaus teisių ir laisvių prigimtinumo koncepcijos pradininke.
Kaip teisėkūros principas gali būt iš esmės
Šio termino reikšmė iš esmės skiriasi nuo natura rerum. lus naturale atsiradimą romėnų teisėje lėmė graikų filosofija. Klasikinio laikotarpio Romos teisininkai tikėjo, kad gyvenimo tvarka yra pagrįsta amžinu, nekintamu, protingu ir besąlyginiu sveiko proto (ratio naturalis) kriterijumi. Teisininko užduotis yra rasti ir įtvirtinti ratio naturalis taisykles, kurios yra nekintamos, taigi tinkamos visiems laikams ir visoms tautoms.
23
Q
Ius civile
A
Ius civile - visuma Romos valstybėje galiojančių teisės normų, kurios taikytos išimtinai Romos piliečiams. Taigi, atitinkamai šių teisės normų pagrindu susiklostančių teisinių santykių dalyvis (subjektas) galėjo būti tik Romos pilietis (civis).
Ius civile buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas tiek privatinės, tiek viešosios teisės galiojimo srityje. Ius civile reguliavo net atsakomybę už nusikaltimus.
Chronologiniu požiūriu seniausia romėnų teisės dalis, kuri iš dalies kyla iš teisinių papročių, o kita vertus, yra kuriama valstybės (pozityvioji teisė).
Ius civile kilmės šaltiniai:
- teisinis paprotys (mos)
- Tautos susirinkimo leidžiami įstatymai (leges)
- plebėjų susirinkimo priimami nutarimai (plebiscita)
- Senato nutarimai (senatus consulta)
- imperatorių leidžiamos konstitucijos
- jurisprudencija.
Ius civile būdingos savybės: formalizmas ir rigorizmas, todėl ius civile normos priskiriamos rigoristinei teisei (ius strictum).
Ius civile sampratą pačioje „Institucijų“ pradžioje Gajus aiškina taip: „teisė, kurią tauta pati sau yra nustačiusi, yra tinkama tik jai pačiai ir vadinama piliečių teise“. Ius civile neretai dar vadinama „kviritų teise“ (ius Quiritium), kadangi kviritais vadinti visateisiai piliečiai.
24
Q
Ius peregrinorum
A
Ius peregrinorum - teisė, taikyta užsieniečiams (ne Romos piliečiams). Visa apimanti svetimšalių teisė.
25
Ius gentium
Ius gentium - (tautų teisė) tai teisės normos, kurios, pasak Romos jurisprudencijos, nebuvo originalus romėnų tautos įgyvendinamos teisėkūros rezultatas, bet sutapo su atitinkamomis kitų tautų teisės nuostatomis.
Tautų teisės (ius gentium) koncepcija kilo iš suvokimo, jog esama tokių teisės institutų ir normų, kurios taikytos ne tik Romoje, bet ir kitose piliečių bendruomenėse.
Tautų teisė formavosi prasidėjus dinamiškai Romos ūkio plėtotei, romėnams užvaldant vis didesnes teritorijas bei stiprėjant tarptautinei prekinei-piniginei apyvartai, ir ženklino laipsnišką Romos teisės laisvėjimą iš senojo griežtumo ir formalizmo, todėl ius gentium normos buvo priskiriamos teisingosios teisės (ius aequum) kategorijai.
Ius gentium nuostatos taikytos reguliuojant privatinius teisinius santykius, susiklostančius tarp Romos piliečių ir svetimšalių (peregrini) bei tarp pačių peregrinų, bei Romos teismams sprendžiant tarp jų kylančius privatinius ginčus. Būtent ius gentium dirvoje susiformavo tokie privatinės teisės institutai kaip geros valios prievolės (obligationes bonae fidei), atsirandančios visų konsensualinių ir daugumos realinių kontraktų pagrindu.
Klasikinė teisė skyrė nuosavybės teisės įgijimo būdus pagal Romos piliečių ir tautų teisę. Pastariesiems, pavyzdžiui, priskirtas neformalus daikto perdavimas įgijėjui (traditio) bei bešeimininkio daikto užvaldymas (occupatio).
Ius gentium taikyta visiems Romos gyventojams. Kadangi ji reguliavusi peregrinų tarpusavio, taip pat Romos piliečių ir peregrinų turtinius santykius, ją drąsiai galima vadinti romėnų privatinės teisės atšaka.
Ius gentium turėjo dvejopą prasmę:
1. Ji reguliavo visų Romos gyventojų santykius ir laikyta visiems taikoma teise.
2. Ji buvo suprantama plačiau, filosofine prasme, t.y. kaip bendra visų tautų teisė. Manyta, kad šios teisės pagrindą sudaro normos, atitinkančios žmogaus prigimtį, jo esmę. Tad dar vartotas terminas ius naturale (prigimtinė teisė).
Jau senovės Romoje buvę prigimtinės teisės koncepcijos pradmenų, nes ius gentium pagrindu laikomos prigimtinės teisės.
Ius gentium nebuvusi tokia formali kaip ius civile – ji grįsta šalių pasitikėjimo (fides) ir teisingumo (aequitas) principais.
26
Asmeninis teisės taikymo principas
Asmeninis teisės taikymo principas - šio principo esmę sudarė tai, kad nesvarbu, kokios valstybės teritorijoje būtų asmuo, jis naudojasi piliečių bendruomenės (civitas), kurios narys yra, teise.
Asmeninio teisės taikymo principas lėmė Romos piliečių (ius civile) ir tautų (ius gentium) teisės atribojimą, kuris klasikinei romėnų jurisprudencijai buvo viena iš reikšmingiausių teisės diferenciacijų, savo svarbą ėmusi laipsniškai prarasti imperatoriaus Karakalos ediktu (constitutio Antoniniana) po 212 m. iš esmės išplėtus Romos piliečių ratą.
27
Ius novum -
Ius novum - naujoji teisė.
28
Ius civile vs Ius gentium pagal Gajų
Gajus savo „Institucijose“ santykį tarp tautų ir Romos piliečių teisės atskleidžia priešindamas dvi potestas rūšis: dominica ir patria potestas. Jis nurodo, jog „vergai paklūsta šeimininkų valdžiai. Toji valdžia yra tautų teisės institutas, nes visose tautose galima vienodai pastebėti tai, jog šeimininkams priklauso vergų gyvybės ir mirties teisė, o bet kas, ką įgyja vergas, atitenka šeimininkui“ – dominica potestas. Patria potestas, kurią pater familias įgyvendino palikuonių (vaikų arba vaikaičių) atžvilgiu, priešingai, laikyta specifiniu Romos piliečių teisės institutu: „taip pat mūsų valdžiai paklūsta mūsų vaikai, kurių susilaukėme teisėtoje santuokoje. Šią teisę turi tik Romos piliečiai, nes, ko gera, nėra jokių kitų žmonių, kurie savo vaikams turėtų tokią valdžią“. Žvilgtelėjus į romėniškos patria potestas turinį, o juo labiau mėginant ją gretinti su šiuolaikinei teisei žinomu tėvų valdžios institutu, pirmosios originalumas ir specifika tampa akivaizdūs. Pavyzdžiui, patria potestas pasibaigimas Romoje anaiptol nesietas su vaiko pilnametyste, nes tėvo valdžia trukdavo tol, ko šis būdavęs gyvas.
29
Ius honorarium
Ius honorarium - teisės taikymu užsiimančių magistratų, visų pirma, pretorių ediktuose išdėstytos nuostatos. (bet taip pat kurulinių edilų, provincijų vietininkų ir kvestorių, kurie provincijose įgyvendino pretorių ir edilų funkcijas)
Reikšmingiausią magistratų teisės dalį sudarė pretorių teisė (ius praetorium). Pretorių teisė (ius praetorium) – tai teisė, kurią pretoriai įvedė tikslu padėti, papildyti bei pataisyti civilinę teisę visuomenės naudai.
Pretorių teisės (ius praetorium) funkcijos buvo (3P):
- adiuvare (padėti ius civile reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas)
- supplere (papildyti civilinį teisinį reglamentavimą)
- corrigere (pataisyti civilinį teisinį reglamentavimą, kai kuriais atvejais neatitinkantį bendrųjų teisingumo ir geros valios principų).
Pretoriai neturėjo teisės kurti naujų ar naikinti neaktualias ius civile normas, bet jos turinį veikė per teisės taikymo procesus.
Efektyviausia formalizmu pasižymėjusios ius civile pritaikymo prie besikeičiančių teisės praktikos reikmių priemonė buvo pretoriaus ediktas, kuriame pretoriai galėjo numatyti novatoriškas procesines subjektinių materialinių teisių gynybos priemones (ieškinių formules, atsikirtimus į ieškinius ir kt.).
Ius aedicilium - magistratų teisės dalis. Tačiau kurulinių edilų kompetencija buvo kur kas siauresnė nei pretorių, susijusi su pirkimo-pardavimo sandorių sudarymu, nes edilai prižiūrėjo prekybą vergais ir galvijais Romos prekyvietėse.
Ius honorarium, panašiai kaip ir ius gentium, koegzistavo su ius civile, tačiau neretai jų nuostatos akivaizdžiai išsiskirdavo. Dėl šios priežasties klasikinei romėnų teisei būdingas savotiškas kai kurių privatinės teisės institutų dualizmas. Pavyzdžiui, skirtos dvi nuosavybės teisės rūšys – civilinė, arba kviritinė (dominium ex iure Quiritium), ir pretorinė, arba bonitarinė (bonorum possessio), nuosavybė, paveldėjimas pagal ius civile ir pagal pretorių teisę.
Principato epochoje imperatoriaus Hadriano (II a.) iniciatyva susisteminus pretorių teisę ir parengus salviškąjį ediktą (Edictum Salvianum), magistratų teisė iš esmės nustojo vystytis.
30
Ius novum -
Ius novum - naujoji teisė
31
Ius vetum
Ius vetum - senoji teisė
32
Aequitas (teisingumas)
Šiuo atveju kalbame ne apie konkrečias teisės rūšis, bet apie teisėkūros principus.
Aequitas (teisingumas) - visų asmenų lygybė įstatymui.
Ji reiškė, kad įstatymų leidėjas spręsdamas, kokios turi būti teisės normos, kokius piliečių interesus ir poreikius jos turi ginti, privalo taikyti kriterijus, tinkamus visiems visuomenės nariams, įstatymo leidėjas negali teikti pirmenybės tam tikrų asmenų ar tam tikro luomo interesams.
Pagrindinis vertinamasis aequitas kriterijus - lai visos visuomenės gerovė. Tam tikrų asmenų ar luomų specialiąsias teises taip pat galima grįsti tik visuotinio gėrio argumentais. Kitaip tariant, bet kuri privilegija atitiks principą tik būdama visuotinio gėrio sąlyga.
Iš teisininkų praktikų šis principas reikalauja neiškreipti įstatymo leidėjo idėjų ir minčių, kurias šis suformulavo įstatyme siekdamas įgyvendinti visuotinio gėrio idėją. Praktikai turi stengtis išsiaiškinti šias mintis, o tam privalo vadovautis ne įstatymo raide (arba ne tiek įstatymo raide), o jo prasme.
Aequitas labai aktyviai taikytas ir gyvenimui reikalaujant naujai pažvelgti į tam tikrų santykių reguliavimą. Būtent šis principas neleido romėnų teisei sustabarėti ir padėjo ją pritaikyti (be įstatymų leidėjo pagalbos) vis naujiems ekonominiams, visuomeniniams ir kitokiems santykiams.
33
Aequitas vs humanitas
Romėnų teisės filosofijoje aequitas ir humanitas nebūtinai sutapo. Atvirkščiai, kuri nors norma galėjo atitikti aequitas principą, tačiau kartu būti nehumaniška. Šiuo atveju romėnai paprastai teikė pirmenybę aequitas. Pavyzdžiui, vergovę įteisinančios normos, romėnų požiūriu, akivaizdžiai prieštaravo humanitas, tačiau manyta, kad jos atitinka aequitas. Vergovę romėnai laikė neišvengiamu blogiu, nes neįsivaizdavo kitokios santvarkos. Todėl panaikinti vergovę jiems reiškė sugriauti visą valstybės ir visuomenės struktūrą, o tai prieštaravo visuotinio gėrio, t. y. aequitas principui.
34
Natura rerum
Natura rerum - įprastos dvasinės ir fizinės žmonių savybės, leidžiančios spręsti apie tam tikrų gyvenimo reiškinių normalumą (teisėkūros principas)
Dažnai romėnų teisininkai sprendimus motyvavo tuo, kad pats gyvenimas verčia spręsti tam tikras gyvenimo situacijas. Jeigu įstatymų leidėjas visuomeninius santykius reglamentuos kitaip, nei jie susiklostę praktiškai, teisės normos veiksmingumas bus labai abejotinas. Taigi reiškia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas tam tikrus visuomeninius santykius, privalo atsižvelgti į konkrečias gyvenimo problemas ir paties gyvenimo siūlomus jų sprendimo būdus.
35
Romėnų teisės periodizacija
Daugiatūkstantmetė romėnų teisės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius.
1. Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr. - III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis.
-pagrindinis teisės šaltinis: paprotys ir religinė tvarka (fas).
-karaliams priklausė teisminė ir įstatymų leidžiamoji valdžia (suformuluotas bendrąsias elgesio taisykles jie skelbė tautos susirinkime, o šis savo ruožtu galėjo joms tik pritarti)
-leges regiae - akceptuoti papročiai
-išvijus karalius (509 m. pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia pateko į dviejų magistratų rankas — konsulų ir senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato.
-Šiuo laikotarpiu Roma tampa respublika.
-Reikšmingiausias šio periodo teisės kūrinys - XII lentelių įstatymai. Jiems komicijos pritarė 449 m. pr. Kr. Būtent jie tapo tolesniu Romos teisinės sistemos raidos pagrindu. Didžiausiu XII lentelių įstatymų nuopelnu laikoma tai, kad jie susistemino daugybę iki tol gyvavusių papročių ir leges regiae. Kita vertus, juose itin mažai naujovių. Priėmus XII lentelių įstatymus
romėnai ieškinius teismuose reiškė vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai negaliojo.
2. Ikiklasikinis laikotarpis (367-17 m. pr. Kr.)
- naujos užkariautos teritorijos lėmė prekybos suklestėjimą, taigi šalyje atsirado daug svetimšalių ir tai lėmė ius gentium susiformavimą.
- romėnų teisės raidos tarpsnis, kadangi romėnų teisės, pritaikomos naujoms sąlygoms, raidą labiausiai veikė pretorių veikla, o šio laikotarpio pabaigoje - ir teisės mokslas, atsiranda naujų sutarčių formų, aktyviai reiškiasi teisės mokslas
- Romos respublika pasiekia savo klestėjimo viršūnę ir žlunga.
- pretoriaus teisių išplėtimas veikė ir aktyvią teisės mokslo raidą. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedama laikyti bendrosiomis taisyklėmis.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.)
- principato laikotarpis, kurį pradeda pilietinio karo, vykusio Romoje, laimėtojas Oktavianas Augustas, o žlunga 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui.
- principato laikotarpiu išnyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas (212 m. imperatoriaus Karakalos ediktas)
- Romos imperijos susiformavimas, jos išsiplėtimas, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas lėmė ir romėnų klasikinės privatinės teisės suklestėjimą. Būtent šios teisės recepcija Europoje ir turima omenyje.
- ypač daug reikšmės teikiama naujiems teisės šaltiniams - senato ir princepso leidžiamiems aktams. Labai suklesti teisės mokslas.
4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid. - 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai).
- irsta vergvaldinė santvarka ir didėja visų Romos imperijos gyvenimo sričių krizė
- ypač stiprėja ir plinta biurokratizmas, vyksta aktyvi valstybės feodalizacija, nuvertinamas asmenybės autonomijos principas
- pablogėja tiek teisinė, tiek kalbinė įstatymų kokybė, jie tampa nesuprantami padidėjusiam magistratų personalui
- itin siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius. Todėl vis daugiau reikšmės teikiama imperatorių (dominus) konstitucijoms.
- visuotinė visuomenės krizė paveikė ir teisės mokslą
36
Romėnų teisės periodizacija
Daugiatūkstantmetė romėnų teisės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius.
1. Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr. - III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis.
-pagrindinis teisės šaltinis: paprotys ir religinė tvarka (fas).
-karaliams priklausė teisminė ir įstatymų leidžiamoji valdžia (suformuluotas bendrąsias elgesio taisykles jie skelbė tautos susirinkime, o šis savo ruožtu galėjo joms tik pritarti)
-leges regiae - akceptuoti papročiai
-išvijus karalius (509 m. pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia pateko į dviejų magistratų rankas — konsulų ir senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato.
-Šiuo laikotarpiu Roma tampa respublika.
-Reikšmingiausias šio periodo teisės kūrinys - XII lentelių įstatymai. Jiems komicijos pritarė 449 m. pr. Kr. Būtent jie tapo tolesniu Romos teisinės sistemos raidos pagrindu. Didžiausiu XII lentelių įstatymų nuopelnu laikoma tai, kad jie susistemino daugybę iki tol gyvavusių papročių ir leges regiae. Kita vertus, juose itin mažai naujovių. Priėmus XII lentelių įstatymus
romėnai ieškinius teismuose reiškė vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai negaliojo.
2. Ikiklasikinis laikotarpis (367-17 m. pr. Kr.)
- naujos užkariautos teritorijos lėmė prekybos suklestėjimą, taigi šalyje atsirado daug svetimšalių ir tai lėmė ius gentium susiformavimą.
- romėnų teisės raidos tarpsnis, kadangi romėnų teisės, pritaikomos naujoms sąlygoms, raidą labiausiai veikė pretorių veikla, o šio laikotarpio pabaigoje - ir teisės mokslas, atsiranda naujų sutarčių formų, aktyviai reiškiasi teisės mokslas
- Romos respublika pasiekia savo klestėjimo viršūnę ir žlunga.
- pretoriaus teisių išplėtimas veikė ir aktyvią teisės mokslo raidą. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedama laikyti bendrosiomis taisyklėmis.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.)
- principato laikotarpis, kurį pradeda pilietinio karo, vykusio Romoje, laimėtojas Oktavianas Augustas, o žlunga 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui.
- principato laikotarpiu išnyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas (212 m. imperatoriaus Karakalos ediktas)
- Romos imperijos susiformavimas, jos išsiplėtimas, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas lėmė ir romėnų klasikinės privatinės teisės suklestėjimą.
- Būtent šios teisės recepcija Europoje ir turima omenyje.
- ypač daug reikšmės teikiama naujiems teisės šaltiniams - senato ir princepso leidžiamiems aktams.
- Labai suklesti teisės mokslas.
4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid. - 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai).
- irsta vergvaldinė santvarka ir didėja visų Romos imperijos gyvenimo sričių krizė
- ypač stiprėja ir plinta biurokratizmas, vyksta aktyvi valstybės feodalizacija, nuvertinamas asmenybės autonomijos principas
- pablogėja tiek teisinė, tiek kalbinė įstatymų kokybė, jie tampa nesuprantami padidėjusiam magistratų personalui
- itin siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius. Todėl vis daugiau reikšmės teikiama imperatorių (dominus) konstitucijoms.
- visuotinė visuomenės krizė paveikė ir teisės mokslą
37
Romėnų teisės šaltinių samprata
Du požiūriai. Pirmuoju atžvilgiu teisės šaltiniai yra kompetentingų valstybės institucijų leidžiami norminiai aktai, teisės papročiai, teismo precedentai ir t.t., antruoju — tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai, išlikusios teismų bylos ir t.t.)
38
Žinių apie romėnų teisę šaltiniai
Pagrindinis mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano VI a. kodifikuota teisė. Labai reikšmingos yra Gajaus Institucijos (II a. vidurys). Svarbių žinių apie archainę romėnų teisę randame epigrafuose - teisės užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalinėse plokštelėse. Žinių apie romėnų teisę galima aptikti ir ne teisės — istorikų, poetų, žymiausių oratorių - veikaluose.
39
Romėnų teisės šaltinių rūšys
1) PAPROČIŲ TEISĖ. Iki XII lentelių įstatymų romėnai jokių rašytinių įstatymų neturėjo. Ūsus, mos maiorum, consuetudo. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, papročių teisės visiškai pakako. Vėliau, maždaug nuo I a., plečiantis valstybės centralizacijai ir teritorijai, papročių teisės reikšmė mažėjo, ją vis labiau iš gyvenimo stūmė rašytiniai teisės šaltiniai. Nerašytoji papročių teisė sudarė sąlygas piktnaudžiauti pareigūnams, kuriems buvo pavesta rūpintis, kad būtų laikomasi teisės reikalavimų. Todėl ilgainiui papročių teisę visur mėginama kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji XII lentelių įstatymai, rinkinys, sudarytas 450 m. pr. Kr. Dvylikos lentelių įstatymuose užrašytos ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės normos. Jie nepanaikino papročių teisės, - papročiai turėjo tokią pačią teisinę galią kaip ir įstatymai.
2) ĮSTATYMAI; (lex (leges), plebiscitum). Pagal Gajų, įstatymas (lex) pasirodė respublikos laikotarpiu. Tada jis reiškė tautos susirinkimo (comitium) priimtą aktą. Visi iki tol išėjusieji, įskaitant ir XII lentelių įstatymus, buvo ne kas kita, kaip užrašyti papročiai. Tautos susirinkimas įstatymą priimdavo magistrato (konsulo arba pretoriaus) siūlymu.
Įstatymą sudarė trys dalys:
1) įžanga (praescriptio)
2) teisiniai reikalavimai (rogatio)
3) sankcija (sanctio).
Ši klasikinė įstatymo struktūra išliko iki šių dienų.
Consilium plebis (plebėjų susirinkimas), kuriam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai vadinami plebiscita. Pradžioj jie galiodavo tik patiems plebėjams, tačiau 286 m. pr. Kr. Lex Hortensia nustatė, kad jie yra privalomi visiems.
3) SENATO NUTARIMAI (senatus consulta); Respublikos laikotarpiu senatą sudarė princepsas. Tada senatas dar neturėjo įstatymų leidžiamosios teisės, tačiau reikšmę ši institucija įstatymų leidyboje turėjo, kadangi tvirtino tautos susirinkimo priimtus įstatymus. Augusto laikais senato nutarimai įgijo teisinę galią. Taip atsitiko todėl, kad tautos susirinkimai trukdė plėstis princepso valdžiai. Įstatymų galios suteikimas senato nutarimams reiškė respublikos demokratinių tradicijų silpnėjimą. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymų iniciatyvos teisę, tačiau sprendžiamąją išvadą dėl įstatymo projekto teikė princepsas. Šitaip jis, prisidengdamas senato autoritetu, įgyvendino savo įstatymų leidžiamąją valdžią. Šis procesas baigėsi tuo, kad principato pabaigoje senatas tik išklausydavo princepso pranešimo apie senato nutarimo projektą, bet dėl jo net nebalsuodavo. Tai lėmė prielaidas atsirasti naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatorių konstitucijoms.
4) IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS - EDMR (ediktai, mandatai, dekretai, reskriptai). Principato laikotarpiu išsiplėtė imperatoriaus įstatymų leidybos teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai vadinti bendru konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi - EDMR:
o Ediktai (edicta) – tai bendrojo pobūdžio imperatoriaus leidžiami norminiai aktai, formos bei turinio forma panašiausi į įstatymus. Pavyzdžiui, 212 m. Imperatoriaus Karakalos ediktu beveik visiems Romos gyventojams buvo suteikta Romos pilietybė.
o Mandatai (mandata)- tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams bei kitiems valdininkams. Mandatai suteikė tam tikrų teisių bei įgaliojimų. Nors mandatas adresuotas konkrečiam valdininkui, nereikėtų laikyti jo individualiu teisės aktu, nes jame išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ne tik mandato adresatui - valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Vadinasi, mandatai buvo teisės šaltiniai.
o Dekretai (decreta) — tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo, sprendimai. Čia buvo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net dėstomos naujos teisinės nuostatos. Šie aiškinimai ir nuostatos teisėjams buvo privalomi.
o Reskriptai (rescripta) — tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar paprastų piliečių teisinius klausimus. Reskriptai laikyti autentiškais galiojančiais teisės aiškinimais. Jie kūrė teismų praktiką.
Kodifikacijos. Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta imperatoriaus (dominus) rankose. Įsigalėjo taisyklė: „Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė." Imperatoriaus leidžiami aktai vadinti leges (įstatymais). Jų buvo išleidžiama vis daugiau, tad reikėjo juos kaip nors surinkti, sutvarkyti ir tam tikru būdu susisteminti. Šitaip atsirado leges rinkiniai - codex. Pirmasis toks rinkinys - Codex Gregorianus — išleistas 295 metais. Apie 314 m. pasirodo Codex Hermogenianus. Tai buvo neoficiali privačių asmenų atlikta kodifikacija. Pirmasis oficialus kodeksas- Codex Theodosianus - paskelbtas 438 m. Rytų Romos imperatoriaus Teodosijaus. Šie darbai neapima visų romėnų teisės šaltinių, o tik jų dalį, vadintą leges.
Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 m., praėjus šimtmečiams po Justiniano mirties. Jis pavadintas Corpus Iuris Civilis, pabrėžiant pasaulietinės teisės skirtumą nuo bažnytinės – Corpus Iuris canonici. Justiniano kodifikuotą teisę (Corpus iuris civilis) sudaro keturios dalys: Kodeksas (Codex), Digestai (Digesta), Institucijos (Institutiones ) ir Novelos ( Novellae). Tai svarbiausias mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis.
Justinianui esant gyvam išleistos pirmosios trys dalys. Kiekvienai sudaryti steigta sisteminimo komisija, į kurią įėjo žymus teisininkas, svarbiausias magistratas ir kvestorius, tvarkęs teismus. Komisija turėjo surinkti ir susisteminti teisės normas pagal išleistas imperatorių konstitucijas ir teisės literatūrą. Todėl Justiniano kodifikacija dažnai vadinama kompiliacija, nes rinkinių sudarytojai naujų teisės normų nekūrė. Tačiau Justinianas, siekdamas išvengti teisės prieštaravimų, taip pat norėdamas, kad senosios teisės konstrukcijos atitiktų pasikeitusias socialines ir ekonomines sąlygas, suteikė kompiliatoriams teisę iš dalies perdirbti tekstus. Tai vadinta interpoliacija. Pavyzdžiui, leista keisti jau neegzistuojančių valstybės institucijų pavadinimus, terminams ir sąvokoms, kurios klasikinėje teisėje turėjo specialią reikšmę (ius singulare) suteikti bendrąjį pobūdį (ius commune), tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vėlesnių teisininkų mintimis ir t.t.
- Codex - tai imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys. Jis baigtas 529 m. (nauja redakcija - 534 m.) ir susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kur chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, o šios dar skirstomos į paragrafus. Šios Kodekso dalys numeruojamos arabiškais skaitmenimis.
Taigi literatūros nuoroda, pavyzdžiui, C.10.20. l, reiškia: C - Codex, 10 - knygos numeris, 20 - knygos skyrius, l - pirmoji skyriaus konstitucija.
Digesta (kartais dar vadinama Pandektomis (Pandectae) dalis sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Tai susistemintos žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos, apie du trečdaliai jų - iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų. Darbas baigtas 530 metais. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, šios skirstomos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.
Pavyzdžiui, D.15.10.115.2; čia: D- Digesta , 15 -knygos numeris, l0 - knygos skyrius, 115 - fragmento (įstatymo) numeris, 2 – fragmento paragrafas.
Institutiones yra romėnų teisės pagrindų rinkinys. Tai tarsi romėnų teisės vadovėlis, nes jam teikta tokia pati teisinė reikšmė kaip ir Kodeksui bei Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis. Jos suskirstytos į keturias knygas, šios - į skyrius ir paragrafus. Pavyzdžiui, nuoroda I.3.9.1 reiškia: I — Institutiones, 3 - trečioji knyga, 9 - trečiosios knygos 9 skyrius, l — devinto skyriaus l paragrafas. Primityvi dalis.
Novellae. Teisė Justiniano baigta kodifikuoti (pirmosios trys dalys) 534 metais. Be abejo, tai nereiškė, kad valstybėje nutrūko teisėkūra. Justinianas ir jo palikuonys leido norminius aktus, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikuojamą teisę, taip pat nustatė naujas teisės normas, kai to reikėjo dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Justinianas ketino novelas kodifikuoti, tačiau oficialiai tai nebuvo padaryta. Šį darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į paskutinį rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelos iki 582 metų. Pompastiniai įstatymai.
5) PRETORIŲ EDIKTAI. Tam tikro rango romėnų magistrai, pavyzdžiui, pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai, pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbė tam tikrą manifestą, kur dėstė valdiniams savo būsimo valdymo programą. Pavadinimas „ediktas" kilo iš žodžio edicere — įsakyti, paskelbti. Iš pradžių ediktai buvo tik bendrojo pobūdžio proklamacijos. Dažniausiai jais siekta užpildyti teisės spragas. Tačiau senosios ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ekonominių santykių plėtrą. Reikėjo rasti būdą taikyti teisę prie naujų gyvenimo keliamų reikalavimų.
Todėl apie II a. pr. Kr išleistas lex Aebutia suteikė pretoriui teisę netenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet kurias tenkinti naujomis sąlygomis yra neteisinga, ir tenkinti tokias pretenzijas, kurios nors ir ne pagrįstos įstatymu, tačiau kyla iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas suteikti ieškovui tam tikrą formulę.
Edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kuriomis tenkins arba atmes prašymus. Pretorius, pavyzdžiui, skelbė, kad nors, pagal ius civile, ir galioja pasižadėjimas, išgautas apgaule (dolus), jis padės apgautajam, įterpdamas į formulę išlygą, jog teisėjas gali priteisti, jeigu apgaulė neesminė, nedidelė. Pagal ius civile, apvogtasis galėjo reikalauti iš vagies baudos tik jei šie buvo piliečiai, tačiau pretorius suteikė nukentėjusiajam teisę pareikšti ieškinį, įsakydamas teisėjui piliečiais laikyti abu (actio praetoria ficta).
Šie įvairių pretorių dėsniai sudarė pretorių teisę. Pasak romėnų (Papiano), ši teisė skirta papildyti, paaiškinti ir pataisyti civilinę teisę. Teisinį pretorių ediktų pagrindą II a. sukūrė imperatoriaus Hadriano kvestorius Salvijus Julijonas, susisteminęs pretorių teisę. Jis parengė bendrą edictum perpetuum formulę (senatas ją patvirtino) ir uždraudė keisti.
Pretorių teisė aktyviai veikė ir ius civile. Susidarė net savarankiški pretorių teisės institutai, pavyzdžiui, greta kviritinės nuosavybės – bonitarinė. Pretorių teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinius piniginius santykius. Julijonui ėmus sisteminti teisę, prasidėjo šių dviejų sistemų susiliejimas, kurio rezultatas – Justiniano kodifikuota teisė.
6) TEISĖS MOKSLAS (iurisprudentia). Teisės mokslo raida Romoje prasidėjo labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai – pontifikai (aukštosios žynių kolegijos nariai), buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais.
Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems Romos teisininkams buvo leista oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondendi.
Ius respondendi - teisės mokslo autoritetams suteikta privilegija/teisė aiškinti oficialiai teisę, atsakyti į probleminiuis teisės klausimus, ir atsakymai buvo privalomi magistratams. Teisėjai privalėjo jais vadovautis. Tik kai teisės autoritetų nuomonės skyrėsi, teisėjas galėjo rinktis. Vadinasi, teisininkų darbams suteiktas tiesioginio teisės šaltinio statusas. Tokios reikšmės teisės mokslas neturėjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teisės sistemoje.
I a. išsiskyrė dvi teisės mokyklos: prokuliečių ir sabiniečių. Pirmosios mokyklos pradininku laikomas žymus teisininkas, respublikos šalininkas Labeonas (Labeo), o antrosios — vienvaldystės Šalininkas Kapitonas (Capito). Tačiau šios mokyklos pavadintos garsių sekėjų Sabino (Sabinus) ir Prokulo (Proculus) vardais. Joms priklausė garsiausi Romos teisininkai: Celsas, Julijonas, Pomponijus, Gajus ir kiti.
426 m. išleista garsioji Valentiniano III konstitucija, dar vadinama „Įstatymu apie citavimą". Šis įstatymas leido teismams „cituoti", t. y. remtis tik penkių garsiausių klasikinio laikotarpio teisininkų darbais (GPPUM):
1) Gajaus
2) Papiniano
3) Pauliaus
4) Ulpiano
5) Modestino.
Vyriausiuoju iš jų buvo pripažintas Papinianas: kitų autoritetų nuomonėms pasiskirsčius po lygiai, lėmė Papiniano nuomonė. Kitais teisininkais remtis leista tik jų nuomonę paminėjus bent vienam iš penkių teisės autoritetų. Kadangi žymiausių teisininkų veikalams suteiktas teisės šaltinių statusas, daug mėginta juos susisteminti. Tačiau tai pavyko tik Justinianui, Corpus Iuris Civilis dalis Digestai - tai susistemintos žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos, apie du trečdaliai jų - iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų. Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas, kad labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę jie sugebėjo taip susisteminti, jog ši tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kokios nerasime jokioje kitoje antikos valstybėje. Genialūs Romos teisininkai suformulavo daug teisės terminų, teisės principų ir juos sėkmingai taikome iki šiol.
40
Romėnų teisės šaltinių rūšys
1) PAPROČIŲ TEISĖ. Iki XII lentelių įstatymų romėnai jokių rašytinių įstatymų neturėjo. Ūsus, mos maiorum, consuetudo. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, papročių teisės visiškai pakako. Vėliau, maždaug nuo I a., plečiantis valstybės centralizacijai ir teritorijai, papročių teisės reikšmė mažėjo, ją vis labiau iš gyvenimo stūmė rašytiniai teisės šaltiniai. Nerašytoji papročių teisė sudarė sąlygas piktnaudžiauti pareigūnams, kuriems buvo pavesta rūpintis, kad būtų laikomasi teisės reikalavimų. Todėl ilgainiui papročių teisę visur mėginama kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji XII lentelių įstatymai, rinkinys, sudarytas 450 m. pr. Kr. Dvylikos lentelių įstatymuose užrašytos ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės normos. Jie nepanaikino papročių teisės, - papročiai turėjo tokią pačią teisinę galią kaip ir įstatymai.
Papročių teisė (usus) – seniausias teisės šaltinis, tai yra tyli tautos valios išraiška. Papročių susiformavimo šaltinis – esant tipinei situacijai nevienkartinis elgesio taikymas, kol toks elgesys tampa įprastu ir tipiniu.
2) ĮSTATYMAI; (lex (leges), plebiscitum). Pagal Gajų, įstatymas (lex) pasirodė respublikos laikotarpiu. Tada jis reiškė tautos susirinkimo (comitium) priimtą aktą. Visi iki tol išėjusieji, įskaitant ir XII lentelių įstatymus, buvo ne kas kita, kaip užrašyti papročiai. Tautos susirinkimas įstatymą priimdavo magistrato (konsulo arba pretoriaus) siūlymu.
Įstatymą sudarė trys dalys:
1) įžanga (praescriptio) - nurodomas įstatymo iniciatoriaus vardas, balsavimo vieta ir laikas, tam tikros elgesio taisyklės;
2) teisiniai reikalavimai (rogatio) - įstatymo tekstas.
3) sankcija (sanctio) - priemonės, užtikrinančios įstatymo vykdymą.
Ši klasikinė įstatymo struktūra išliko iki šių dienų.
Consilium plebis (plebėjų susirinkimas), kuriam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai vadinami plebiscita. Pradžioj jie galiodavo tik patiems plebėjams, tačiau 286 m. pr. Kr. Lex Hortensia nustatė, kad jie yra privalomi visiems.
Rūšys (pagal Ulpijų):
- leges perfectae (tobulieji įstatymai). Jų nesilaikymas reikšdavo atliktų juridinių veiksmų (pavyzdžiui, pažeidžiant įstatymo reikalavimus sudaryto sandorio) negaliojimas;
- leges minus quam perfectae (ne tokie tobuli įstatymai). Jų nesilaikymas nereikšdavo atliktų juridinių veiksmų negaliojimo, tačiau užtraukdavo pažeidėjui šalutines neigiamas teisines pasekmes.
- leges imperfectae (netobuli įstatymai). Jais buvo formuluojamas tam tikras draudimas, tačiau jų nesilaikymas nenulemdavo juridinių veiksmų negaliojimo ir neužtraukdavo pažeidėjui kokios nors baudos.
3) SENATO NUTARIMAI (senatus consulta); Respublikos laikotarpiu senatą sudarė princepsas. Tada senatas dar neturėjo įstatymų leidžiamosios teisės, tačiau reikšmę ši institucija įstatymų leidyboje turėjo, kadangi tvirtino tautos susirinkimo priimtus įstatymus. Augusto laikais senato nutarimai įgijo teisinę galią. Taip atsitiko todėl, kad tautos susirinkimai trukdė plėstis princepso valdžiai. Įstatymų galios suteikimas senato nutarimams reiškė respublikos demokratinių tradicijų silpnėjimą. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymų iniciatyvos teisę, tačiau sprendžiamąją išvadą dėl įstatymo projekto teikė princepsas. Šitaip jis, prisidengdamas senato autoritetu, įgyvendino savo įstatymų leidžiamąją valdžią. Šis procesas baigėsi tuo, kad principato pabaigoje senatas tik išklausydavo princepso pranešimo apie senato nutarimo projektą, bet dėl jo net nebalsuodavo. Tai lėmė prielaidas atsirasti naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatorių konstitucijoms.
4) IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS - EDMR (ediktai, mandatai, dekretai, reskriptai). Principato laikotarpiu išsiplėtė imperatoriaus įstatymų leidybos teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai vadinti bendru konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi - EDMR:
o Ediktai (edicta) – tai bendrojo pobūdžio imperatoriaus leidžiami norminiai aktai, formos bei turinio forma panašiausi į įstatymus. Pavyzdžiui, 212 m. Imperatoriaus Karakalos ediktu beveik visiems Romos gyventojams buvo suteikta Romos pilietybė.
o Mandatai (mandata)- tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams bei kitiems valdininkams. Mandatai suteikė tam tikrų teisių bei įgaliojimų. Nors mandatas adresuotas konkrečiam valdininkui, nereikėtų laikyti jo individualiu teisės aktu, nes jame išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ne tik mandato adresatui - valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Vadinasi, mandatai buvo teisės šaltiniai.
o Dekretai (decreta) — tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo, sprendimai. Čia buvo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net dėstomos naujos teisinės nuostatos. Šie aiškinimai ir nuostatos teisėjams buvo privalomi.
o Reskriptai (rescripta) — tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar paprastų piliečių teisinius klausimus. Reskriptai laikyti autentiškais galiojančiais teisės aiškinimais. Jie kūrė teismų praktiką.
- pragmatinės sankcijos (bendrojo pobūdžio potvarkiai, ne tokie formalūs kaip ediktai; buvo laiško forma).
Kodifikacijos. Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta imperatoriaus (dominus) rankose. Įsigalėjo taisyklė: „Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė." Imperatoriaus leidžiami aktai vadinti leges (įstatymais). Jų buvo išleidžiama vis daugiau, tad reikėjo juos kaip nors surinkti, sutvarkyti ir tam tikru būdu susisteminti. Šitaip atsirado leges rinkiniai - codex. Pirmasis toks rinkinys - Codex Gregorianus — išleistas 295 metais. Apie 314 m. pasirodo Codex Hermogenianus. Tai buvo neoficiali privačių asmenų atlikta kodifikacija. Pirmasis oficialus kodeksas- Codex Theodosianus - paskelbtas 438 m. Rytų Romos imperatoriaus Teodosijaus. Šie darbai neapima visų romėnų teisės šaltinių, o tik jų dalį, vadintą leges.
Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 m., praėjus šimtmečiams po Justiniano mirties. Jis pavadintas Corpus Iuris Civilis, pabrėžiant pasaulietinės teisės skirtumą nuo bažnytinės – Corpus Iuris canonici. Justiniano kodifikuotą teisę (Corpus iuris civilis) sudaro keturios dalys: Kodeksas (Codex), Digestai (Digesta), Institucijos (Institutiones ) ir Novelos ( Novellae). Tai svarbiausias mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis.
Justinianui esant gyvam išleistos pirmosios trys dalys. Kiekvienai sudaryti steigta sisteminimo komisija, į kurią įėjo žymus teisininkas, svarbiausias magistratas ir kvestorius, tvarkęs teismus. Komisija turėjo surinkti ir susisteminti teisės normas pagal išleistas imperatorių konstitucijas ir teisės literatūrą. Todėl Justiniano kodifikacija dažnai vadinama kompiliacija, nes rinkinių sudarytojai naujų teisės normų nekūrė. Tačiau Justinianas, siekdamas išvengti teisės prieštaravimų, taip pat norėdamas, kad senosios teisės konstrukcijos atitiktų pasikeitusias socialines ir ekonomines sąlygas, suteikė kompiliatoriams teisę iš dalies perdirbti tekstus. Tai vadinta interpoliacija. Pavyzdžiui, leista keisti jau neegzistuojančių valstybės institucijų pavadinimus, terminams ir sąvokoms, kurios klasikinėje teisėje turėjo specialią reikšmę (ius singulare) suteikti bendrąjį pobūdį (ius commune), tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vėlesnių teisininkų mintimis ir t.t.
- Codex - tai imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys. Jis baigtas 529 m. (nauja redakcija - 534 m.) ir susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kur chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, o šios dar skirstomos į paragrafus. Šios Kodekso dalys numeruojamos arabiškais skaitmenimis.
Taigi literatūros nuoroda, pavyzdžiui, C.10.20. l, reiškia: C - Codex, 10 - knygos numeris, 20 - knygos skyrius, l - pirmoji skyriaus konstitucija.
Digesta (kartais dar vadinama Pandektomis (Pandectae) dalis sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Tai susistemintos žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos, apie du trečdaliai jų - iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų. Oficialus, daugiausiai klasikinio laikotarpio teisininkų darbų ištraukas apimantis rinkinys, kuriam suteikta įstatymo galia
Darbas baigtas 530 metais. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, šios skirstomos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.
Pavyzdžiui, D.15.10.115.2; čia: D- Digesta , 15 -knygos numeris, l0 - knygos skyrius, 115 - fragmento (įstatymo) numeris, 2 – fragmento paragrafas.
Institutiones yra romėnų teisės pagrindų rinkinys. Tai tarsi romėnų teisės vadovėlis, nes jam teikta tokia pati teisinė reikšmė kaip ir Kodeksui bei Digestams (suteikta įstatymo galia). Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis. Jos suskirstytos į keturias knygas, šios - į skyrius ir paragrafus. Pavyzdžiui, nuoroda I.3.9.1 reiškia: I — Institutiones, 3 - trečioji knyga, 9 - trečiosios knygos 9 skyrius, l — devinto skyriaus l paragrafas. Primityvi dalis.
Novellae - nauji įstatymai, papildantys teisę. Teisė Justiniano baigta kodifikuoti (pirmosios trys dalys) 534 metais. Be abejo, tai nereiškė, kad valstybėje nutrūko teisėkūra. Justinianas ir jo palikuonys leido norminius aktus, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikuojamą teisę, taip pat nustatė naujas teisės normas, kai to reikėjo dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Justinianas ketino novelas kodifikuoti, tačiau oficialiai tai nebuvo padaryta. Šį darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į paskutinį rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelos iki 582 metų. Pompastiniai įstatymai.
Kompiliacija – teisės normų surinkimas į vieną, nekuriant naujų (būdinga kalbant apie Justiniano kodifikaciją).
Interpoliacija – kodifikacija, iš dalies kompiliatoriams leidžiant perdirbti tekstus, jog būtų išleista aktuali redakcija.
5) PRETORIŲ EDIKTAI. Tam tikro rango romėnų magistrai, pavyzdžiui, pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai, pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbė tam tikrą manifestą, kur dėstė valdiniams savo būsimo valdymo programą. Pavadinimas „ediktas" kilo iš žodžio edicere — įsakyti, paskelbti. Iš pradžių ediktai buvo tik bendrojo pobūdžio proklamacijos. Dažniausiai jais siekta užpildyti teisės spragas. Tačiau senosios ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ekonominių santykių plėtrą. Reikėjo rasti būdą taikyti teisę prie naujų gyvenimo keliamų reikalavimų.
Todėl apie II a. pr. Kr išleistas lex Aebutia suteikė pretoriui teisę netenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet kurias tenkinti naujomis sąlygomis yra neteisinga, ir tenkinti tokias pretenzijas, kurios nors ir ne pagrįstos įstatymu, tačiau kyla iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas suteikti ieškovui tam tikrą formulę.
Edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kuriomis tenkins arba atmes prašymus. Pretorius, pavyzdžiui, skelbė, kad nors, pagal ius civile, ir galioja pasižadėjimas, išgautas apgaule (dolus), jis padės apgautajam, įterpdamas į formulę išlygą, jog teisėjas gali priteisti, jeigu apgaulė neesminė, nedidelė. Pagal ius civile, apvogtasis galėjo reikalauti iš vagies baudos tik jei šie buvo piliečiai, tačiau pretorius suteikė nukentėjusiajam teisę pareikšti ieškinį, įsakydamas teisėjui piliečiais laikyti abu (actio praetoria ficta).
Šie įvairių pretorių dėsniai sudarė pretorių teisę. Pasak romėnų (Papiano), ši teisė skirta papildyti, paaiškinti ir pataisyti civilinę teisę. Teisinį pretorių ediktų pagrindą II a. sukūrė imperatoriaus Hadriano kvestorius Salvijus Julijonas, susisteminęs pretorių teisę. Jis parengė bendrą edictum perpetuum formulę (senatas ją patvirtino) ir uždraudė keisti.
Pretorių teisė aktyviai veikė ir ius civile. Susidarė net savarankiški pretorių teisės institutai, pavyzdžiui, greta kviritinės nuosavybės – bonitarinė. Pretorių teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinius piniginius santykius. Julijonui ėmus sisteminti teisę, prasidėjo šių dviejų sistemų susiliejimas, kurio rezultatas – Justiniano kodifikuota teisė.
6) TEISĖS MOKSLAS (iurisprudentia). Teisės mokslo raida Romoje prasidėjo labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai – pontifikai (aukštosios žynių kolegijos nariai), buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais.
Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems Romos teisininkams buvo leista oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondendi.
Ius respondendi - teisės mokslo autoritetams suteikta privilegija/teisė aiškinti oficialiai teisę, atsakyti į probleminiuis teisės klausimus, ir atsakymai buvo privalomi magistratams. Teisėjai privalėjo jais vadovautis. Tik kai teisės autoritetų nuomonės skyrėsi, teisėjas galėjo rinktis. Vadinasi, teisininkų darbams suteiktas tiesioginio teisės šaltinio statusas. Tokios reikšmės teisės mokslas neturėjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teisės sistemoje.
Jurisprudencija gali būti dalinama į tris dalis kiekvienam amžiui: ankstyvojo, išvystytojo ir vėlyvojo klasikinio laikotarpio jurisprudencijos:
Ankstyvoji: egzistavo dvi mokyklos: prokuliečiai ir sabiniečiai;
Išvystytoji: sukuriamas amžinasis ediktas, vienas žymiausių atstovų Julianas, pats svarbiausias – Gajus. Apie jį nėra jokių žinių, tik jis savo laikotarpio nepripažintas genijus. Gajaus „Institucijos“ – elementorius apie Romėnų teisę, 4 tomų veikalas, parašytas apie 160 m., pilnas tekstas yra išlikęs;
Vėlyvoji: Papinianas, Ulpijus, Modestinas, Paulius.
I a. išsiskyrė dvi teisės mokyklos: prokuliečių ir sabiniečių. Pirmosios mokyklos pradininku laikomas žymus teisininkas, respublikos šalininkas Labeonas (Labeo), o antrosios — vienvaldystės Šalininkas Kapitonas (Capito). Tačiau šios mokyklos pavadintos garsių sekėjų Sabino (Sabinus) ir Prokulo (Proculus) vardais. Joms priklausė garsiausi Romos teisininkai: Celsas, Julijonas, Pomponijus, Gajus ir kiti.
426 m. išleista garsioji Valentiniano III konstitucija, dar vadinama „Įstatymu apie citavimą". Šis įstatymas leido teismams „cituoti", t. y. remtis tik penkių garsiausių klasikinio laikotarpio teisininkų darbais (GPPUM):
1) Gajaus
2) Papiniano
3) Pauliaus
4) Ulpiano
5) Modestino.
Vyriausiuoju iš jų buvo pripažintas Papinianas: kitų autoritetų nuomonėms pasiskirsčius po lygiai, lėmė Papiniano nuomonė. Kitais teisininkais remtis leista tik jų nuomonę paminėjus bent vienam iš penkių teisės autoritetų. Kadangi žymiausių teisininkų veikalams suteiktas teisės šaltinių statusas, daug mėginta juos susisteminti. Tačiau tai pavyko tik Justinianui, Corpus Iuris Civilis dalis Digestai - tai susistemintos žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos, apie du trečdaliai jų - iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų. Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas, kad labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę jie sugebėjo taip susisteminti, jog ši tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kokios nerasime jokioje kitoje antikos valstybėje. Genialūs Romos teisininkai suformulavo daug teisės terminų, teisės principų ir juos sėkmingai taikome iki šiol.
41
Bazilikos (Basilica - karalių įstatymai)
Bazilikos (Basilica - karalių įstatymai) - IX a. išleistas vientisas įstatymų rinkinys, kur sujungtos dvi Justiniano kodifikuotos teisės dalys: Kodeksas ir Digestai, papildytos aktualiomis Novelų nuostatomis.
42
Šešiaknygis (Hezabiblos)
Šešiaknygis (Hezabiblos) - 1345 m. Salonikų teisėjo
Armenopulo parengta kompiliacija. Apimdamas visą galiojančią Bizantijos teisę, Šešiaknygis suvaidino didžiulį vaidmenį visos Rytų Europos teisės istorijoje. Šis įstatymų rinkinys, žlugus Bizantijai, galiojo buvusiose jos dalyse. 1835 m. jis oficialiai pripažintas galiojančia Graikijos teise ir toks liko net iki 1946 m., kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas. Besarabijoje Šešiaknygis galiojo iki 1917 m.
Šešiaknygis (Hexabiblos) - iš šešių knygų susidedanti Justiniano rinkinio santrauka, kurią 1345 m. parengė Salonikų teisėjas Konstantinas Harmenopulas. Nors šis rinkinys buvo paprasta kompiliacija, būtent nedidelė rinkinio apimtis ir nesudėtingas jo pobūdis lėmė nepaprastą populiarumą. „Šešiaknygis“ pergyveno Bizantijos žlugimą ir plačiai taikytas Balkanų valstybėse. Praėjus 500 metų po jo parengimo, Hexabiblos paskelbtas galiojančia Graikijos teise ir
tokia išliko iki Graikijos civilinio kodekso paskelbimo 1946 m. Iki Spalio revoliucijos „Šešiaknygis“ buvo ir oficiali bei privaloma Besarabijos (kaip tuomet vadinta dabartinės Moldovos teritorija) teisė. Per Bizantijos teisės paminklus romėnų teisė netiesiogiai veikė Pietų ir Rytų Europos valstybių teisę. Tam tikra bizantiškosios, o per ją ir originaliosios romėnų teisės įtaka pastebima Lietuvos Statutuose.
43
Romėnų teisės recepcija
Romėnų teisės recepcija - daug šimtmečių trukęs procesas, kuomet žlugusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę, jau neegzistuojančios valstybės teisę.
44
Romėnų teisės recepcija
Romėnų teisės recepcija - daug šimtmečių trukęs procesas, kuomet žlugusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę, jau neegzistuojančios valstybės teisę.
Justiniano kodifikacijoje įtvirtinta teisė buvo tobulinta glosatorių ir komentatorių tapo privaloma daugelyje Europos valstybių, šis procesas gana ilgas, vadinamas dar ir praktine ekspansija. Vyko visomis kryptimis, bet skirtingomis apimtimis. Kadangi ta teisė buvo sukurta vienvaldystei, ji buvo puikiai pritaikyta absoliučiosios monarchijos sąlygoms. Svarbiausia recepcija – Vokietijoje, nuo XVI a. Vadinama Šv. Romos imperija ne be reikalo. Jų universitetuose privalomas ir ilgai dėstytas dalykas buvo romėnų teisė. Sukurtas bendrasis imperijos teismas buvo lūžis, kada jo teisėjais tapo būtent romėnų teisės studentai.
45
Florentina
Digesta teksto rankraščių išlikę nemažai. Seniausias (nedaug vėlesnis už originalą, nes surašytas VI a. pabaigoje – VII a. pradžioje) 1050 m. rastas Pizoje, o nuo 1406 m. saugomas Florencijoje. Šis rankraštis, vadinamas Littera Pisana (pagal radimo vietą) arba Littera Florentina (pagal saugojimo vietą), apima visą „Digestų“ tekstą.
46
Glosatoriai
Glosatoriai - romėnų teisės tyrinėtojai, kurie apsiribojo trumpais tam tikrų nuostatų aiškinimais arba komentarais. Šios trumpos pastabos, vadinamos glosomis, rašytos arba tarp rankraščių eilučių, arba paraštėse. Glosatoriai labiau domėjosi dogma, o ne praktiniais reikalais.
47
Postglosatoriai
Postglosatoriai - teisės mokslo, kaip atskiros žmonijos žinių srities, pradininkai, kadangi pradėjo daugiau dėmesio skirti praktiniams klausimams, taip pat pirmieji pradėjo formuluoti tam tikrus teisės principus ir nuostatas ne tik remdamiesi teisės normomis, bet ir analizuodami susidariusią socialinę sanklodą. Papildė romėnų teisę kanonų teisės ir Italijos miestų teisės elementais, tad ši tapo universalia naujojo pasaulio teise - lexgeneralis.
48
Lexgeneralis
Lexgeneralis - universalo naujojo pasaulio teisė, kurią suformavo postglosatoriai, papildydami romėnų teisę kanonų teisės ir Italijos miestų teisės elementais.
49
1495 m. įsteigtas Imperijos Rūmų teismas (Reichskammergericht)
Ypač svarbų vaidmenį čia suvaidino 1495 m. įsteigtas Imperijos Rūmų teismas (Reichskammergericht) - aukščiausioji teisminė instancija, nagrinėjanti civilines bylas. Jis sukūrė teismų praktiką, kad romėnų teisė teismuose taikoma subsidiariai, t. y. teismai civilinius ginčus sprendė vadovaudamiesi vietos (krašto, miesto, kunigaikštystės) teise, tačiau jeigu tam tikro klausimo nereguliavo vietos teisė, teismas privalėjo vadovautis romėnų teise. Kadangi vietos teisė buvo papročių, nerašytinė, suinteresuota šalis turėjo įrodyti tikrai esant tam tikrą papročių normą. Tai padaryti buvę sunku, todėl ginčai dažniausiai spręsti remiantis romėnų teisės normomis. Tokia padėtis Vokietijoje išliko iki 1899 m. pabaigos, kai buvo parengtas Vokietijos imperijos civilinis kodeksas (BGB). Pridurtina, kad Vokietijoje recepuota ne originalioji romėnų teisė, kodifikuota Justiniano, o suformuluota komentatorių (glosatorių, postglosatorių, legistų) veikaluose. Galiojo principas: „Ko nepripažįsta glosos, nepripažįsta ir teismas."
Justiniano rinkinyje įtvirtinta ir universitetuose glosatorių bei postglosatorių išplėtota romėnų teisė tapo galiojančia teise daugelyje Europos valstybių. Šis keletą šimtmečių trukęs procesas literatūroje yra įvardijamas kaip romėnų teisės recepcija arba praktinė romėnų teisės ekspansija. Šių procesų mastas skirtingose Europos valstybėse nebuvo vienodas. Plačiu mastu romėnų teisės recepcija vyko Italijoje, pietinėje Prancūzijoje bei Ispanijoje, o palyginti silpnesnė ji buvo Anglijoje. Plačiausią mastą šis reiškinys įgavo Vokietijoje nuo XVI iki XIX a. Lemiamos reikšmės recepcijai turėjo 1495 m. išleistas Imperijos Rūmų teismo (Reichskammergericht) įstatymas, nustatęs, jog šis teismas privalo spręsti bylas remdamasis romėnų arba vietinės teisės normomis. Romėnų teisė buvo pripažinta galiojančia ir privaloma teise. Imperijos Rūmų teismo pavyzdžiu buvo reformuoti ir kiti teismai. Taip XVI a. Vokietijoje romėnų privatinė teisė buvo recepuota ir tapo praktikoje subsidiariai taikoma teise. Toks reiškinys, kai romėnų teisė skelbiama galiojančia ir subsidiariai taikoma teise, kai kada vadinamas romėnų teisės recepcija siaurąja, arba griežtąja, prasme (sensu stricto).
50
Komentatoriai
Komentatoriai - romėnų teisės pildytojai.
51
Romėnų teisės atgimimas
Romėnų teisės atgimimas – prasidėjo XI a., Vokietijos žemėse, kur ji pripažinta galiojančia teise.
52
Legistai
Legistai - Viduramžių teisėtyrininkai, studijavę teisinius romėnų (įstatymų) tekstus. Taikė adminsitracinėje ir teisminėje tarnyboje.
53
Trečiasis romėnų teisės atgimimas
Trečiasis romėnų teisės atgimimas – XVII – XVIII a., Naujųjų civilinių kodeksų (Austrijos, Napaelono ir kt.) nors formaliai skelbę, kad romėnų teisė negalioja, patys buvo jos sistemos produktas. Pandektinė teisė.
54
Sąvokėlės
Mos – teisinis paprotys.
Usus – paprotinė teisė.
Fas – religinė (sakralinė) teisė.
Comitia –piliečių susirinkimas.
55
Gajaus "Institucijos"
Gajaus „Institucijos“ – klasikinės romėnų teisės veikalas, teisės pagrindų vadovėlis. Apimantis visus esminius romėnų privatinės teisės klausimus. Keturios knygos: 1) asmenų teisė; 2 ir 3) teisė, susijusi su daiktais; 4) prievolės, kylančios iš sutarčių ir deliktų, apima ir proceso teisę.
56
Seniausias, archainis laikotarpis - teisinis paprotys
Justinianas ir Gajus kalba apie šį šaltinį. Nerašytinė teisė, tautos valia, bet neužrašyta, vadinasi teisinis paprotys. Papročių susiformavimo šaltinis – esant tipinei situacijai nevienkartinis elgesio taikymas, kol toks elgesys tampa įprastu ir tipiniu. Tai yra neabejotinai pirmasis ir seniausias teisės šaltinis. Jis neturėjo vieningo pavadinimo. Pradžia – karalių laikotarpis. Pagal romėnų koncepcija, papročiai yra tyli tautos valios išraiška, kai tuo tarpu įstatymuose ta pati tautos valia yra išreiškiama aiškiai.
Kai nuo vien žemdirbystės pereita prie užkariavimų ir valstybės plėtimo, papročių reikšmė ėmė menkti. Kodėl:
1. Didelė teritorija ir skirtingos kultūros, beveik neįmanoma užtikrinti, kad paplistų vienodas paprotys – ta pati problema sprendžiama skirtingai.
2. Papročio susiformavimo laikas yra pakankamai ilgas, reikia greitos reakcijos teisės.
3. Kol nėra užrašytos teisės, jos interpretatoriai gali imti piktnaudžiauti savo valdžia ir taikyti teisę neteisingai.
Pirmas reikšmingas rašytinis teisės aktas (kodifikuotas ir išsamus, sisteminis) – XII lentelių įstatymai.
XII lentelių įstatymuose nėra nieko naujo, ten užrašyti papročiai, tačiau jos sprendžia vienodo taikymo, piktnaudžiavimo problemas. Papročiai išlieka lygiaverčiais su įstatymais. Tai yra teisinės sistemos pagrindas. Tai vienintelis teisės aktas, kuris per maždaug 2000 m. nebuvo pakeistas ir turėjo aukščiausią galią.
Atsiradimo priežastis: patricijų ir plebėjų kova. Plebėjų kova dėl politinių teisių ir lygybės su patricijais.
Pirmąsias 10 lentelių parašė patricijai, teisės mokslininkai ir teisėjai. 462 m. pr. Kr. idėja, 451 m. pr. Kr. Sudaroma komisija įgyvendinti. Vėliau sudaroma mišri komisija, kuri sudaro dar dvi lenteles.
Apima visas teisės šakas. Pilno teksto neišliko, 1613 m. Jokūbas kažkoks bandė rekonstruoti, bet nepavyko.
Kitas svarbus rašytinis šaltinis – romėnų teisės mokslas.
Visa archainė teisė buvo griežtoji. Padarius mažiausią klaidą, procesas pralaimimas, todėl žinoti įstatymo raidę buvo itin svarbu. Tai didžiąja dalimi buvo religinė teisė, todėl pirmaisiais teisės mokslininkais buvo pontifikai – ilgą laiką išliko vieninteliais subjektais, galinčiais normaliai pasidalinti bylinėjimosi žiniomis. Tik jie aiškino paprotinę teisę ir tam tikras formas, teismų grafikus ir kt. dėl didelio plebėjų nepasitenkinimo, šis pontifikų monopolis buvo laužomas ir apie 300 m. pr. Kr. Teisės mokslas ima vystytis nepriklausomai – atsiskiria nuo pontifikų. Vienas iš pontifikų mokinių pavagia rinkinius ir pabėga dalinti pats – taip ir atsiskiria. Kiek vėliau atsiranda pirmasis plebėjus teisės mokslininkas – Forunkanijus – savo mokiniams reiškia nuomonę teisės klausimais – tai yra riba, kada teisė tampa atskira nuo religijos.
Įstatymai kaip teisės šaltiniai
Leges – pagrindinė teisėkūros priemonė ankstyvuoju laikotarpiu, priimami komicijose – tautos susirinkimuose, kur rinkosi piliečiai ir tik vyrai. Trijų rūšių: kurijų susirinkimai, centurijų susirinkimai, tribų susirinkimai. Gajus įstatymus apibūdina kaip tai, ką tauta liepia ir nusprendžia.
Priėmimo tvarka: magistratas kreipdavosi į tautą su pasiūlymu 24 dienos prieš susirinkimą, piliečiai diskutuodavo ir konsultuodavosi, o tautos susirinkimo metu tik balsuojama. Juos turėdavo dar papildomai patvirtinti senatas, bet vėliau šios praktikos atsisakyta.
XII lentelių įstatymuose nustatoma įstatymo forma: įžanga, turinys, poveikio priemonės už įstatymo nesilaikymą.
Dar vienas teisės šaltinis – plebiscitai.
Tai yra plebėjų susirinkimo nutarimai, iš pradžių jie buvo privalomi tik plebėjams, bet 286 m. pr. Kr. Tampa privalomais ir patricijams, tuo pačiu sulyginami plebiscitai įstatymams.
57
Teisės šaltiniai ikiklasikiniame laikotarpyje (pretorių ediktai ir teisės mokslas)
Svarbiu teisės šaltiniu tampa pretorinė teisė, kuri buvo skelbiama pretorių ediktuose, realizuojama per bylų nagrinėjimą, realią veiklą. Žyniai praranda savo monopolį ir teisės mokslu užsiima mokslininkai pasauliečiai. Toliau plėtojasi tautos susirinkimas ir senato veikla.
Čia pirmoje vietoje atsiranda pretorinė teisė. Tai yra respublikinių magistratų skelbiami pertvarkymai. Tokią teisę turėjo romėnų tautos valdininkai – miesto pretoriai ir peregrinų pretoriai.
Žymiausia pretorių byla: Kristaus nuteisimas.
Pretoriai ir ediktai:
367 m. pr. Kr. Įsteigiama miesto pretoriaus pareigybė, jo funkcija – ginčų, kylančių tarp Romos piliečių, nagrinėjimas.
242 m. pr. Kr. Įsteigiama antro pretoriaus pareigybė, pretorius užsieniečių reikalams – ginčai tarp piliečių ir peregrinų arba tik peregrinų.
Panašiai kaip ir kitos magistrantūros, pretoriai turėjo teisę leisti savo ediktus ir valdyti tautą. Papildymai daromi išleidžiant trumpuosius ediktus. Maždaug apie I a. įsitvirtina pretorių ediktai, kurie perimami keičiantis pretoriams išlaiko stabilumą ir tam tikri ginčai turi savo sprendimo būdą. Tai buvo tik tam tikrų principų rinkinys iš pradžių, o kasmetinė edikto peržiūra garantavo tam tikrą plėtrą ir teisingumą, kad būtų užtikrintos ekonominės ir kitos socialinės plėtros galimybės. Tačiau konservatyvizmas stabdo visa tai ir su laiku ediktas keičiasi, prie ko prisideda formuliarinio proceso įvedimas. Šiame procese pretorius įgauna galimybę pasakyti, kad netaikys teisminės gynybos kam nors, jeigu ir įstatymas sako kitaip, nes toks gynybos taikymas yra neteisingas.
Iškyla reikalas užtikrinti stabilumą (pretoriai nestabilūs gali būti) – susiformuoja pastovioji edikto dalis – Juliano ediktai, kurie suformuoja nekintamą edikto dalį, kad užtikrintų pretorinės teisės stabilumą ir raidą.
Teisės mokslas kaip teisės šaltinis:
ima užsiimti pasauliečiai, aukšta jų padėtis ir gerbiami visuomenėje. Jų veikla – jurisprudencija, apėmė tris kryptis:
1. Respondere – savo nuomonės ir atsakymo ginčytinais teisės klausimais, teikimas;
2. Cavere – praktinės pagalbos, sudarant sandėrius, teikimas;
3. Agere – konsultacijų teikimas
Taip pat užsiėmė ir didaktine veikla – mokymu. Teisininkus rengdavo žinomi ir pripažinti mokslininkai – praktikai. Mokymas vykdavo mažose grupelėse ir orientuotas į praktinius įgūdžius. Tai nebuvo jų pagrindinė veikla. Rimtesnė veikla prasideda pirmame amžiuje prieš Kristų, kada pasirodo pirmieji jų veikalai. Būtent tada sukuriama pirmoji loginė ius civile ir ius honorarium sistema ir padedamas rimtas pagrindas vėlesniam teisės mokslo suklestėjimui. Scevola vienas žymiausių, kuris parašė 18 knygų apie civilinę teisę.
58
Klasikinis laikotarpis (imperatorių konstitucijos, teisės mokslas)
Pradžia siejama su imperatoriaus Augusto įvedamu principatu ir tuo, kad valdžia palaipsniui perduodama senatui. Būtent šiame laikotarpyje Romėnų teisė pasiekia aukščiausią išsivystymo lygį ir kaip naujas šaltinis iškyla imperatorių konstitucijos (visi imperatorių leidžiami teisės aktai).
Įstatymai ir senato konsulai:
tautos susirinkimai dar vykdavo, nes buvo stengiamasi išlaikyti respublikos įstatymus. Pagrindiniai įstatymai susiję su šeima – skatinamas santuokos sudarymas ir vaikų gimdymas, vergų išlaisvinimo piktnaudžiavimas.
Būtent Augusto laikotarpiu įvykdoma procesinė reforma – formuliarinis procesas. Tautos susirinkimai šaukiami retai, valdžią perima senatas. Po Imperatoriaus Adriano įstatymų leidžiamoji valdžia susiformuoja galutinai ir senato nutarimai turi įstatymo galią. Senate iniciavo įstatymus imperatorius, kol galiausiai senatas galėjo tik pritarti – tapo notaru imperatoriaus. Visiškai stabilizuojamas edikto turinys (Adriano pasiūlymu). Suredaguoja taip, kad ji tampa privaloma visiems pretoriams ateities, apskritai jį keisti galėjo tik imperatorius.
Imperatorių konstitucijos:
Gauna daugiau galių, leidžia aktus, tai pagrindinės rūšys:
1) ediktai (labiausiai artimi leges);
2) mandatai (instrukcijos, kurias teikdavo valdininkams). Imperatorius buvo vykdomosios valdžios aukščiausias valdininkas; ir nors nuostatos buvo privalomos tik konkrečiam valdininkui, jos tuo pačiu tapdavo privalomos ir visiems gyventojams. Be to, atsakius į tam tikrą klausimą vienam valdininkui, atsakoma ir kitam į tą patį. Mandatų nuostatos galiojo tol, kol valdė tas pats Imperatorius, tačiau buvo sukurtas pastovus, visiems valdininkams privalomas, kurį perimdavo kiekvienas naujas imperatorius;
3) dekretai (aukščiausiai imperatoriaus sprendimai);
4) reskriptai (imperatoriaus atsakymai į pretorių klausimus).
Teisės mokslas:
jurisprudencija gali būti dalinama į tris dalis kiekvienam amžiui: ankstyvojo, išvystytojo ir vėlyvojo klasikinio laikotarpio jurisprudencijos.
Ankstyvoji: egzistavo dvi mokyklos: prokuliečiai saviniečiai
Išvystytoji: sukuriamas amžinasis ediktas, vienas žymiausių atstovų Julianas, pats svarbiausias – Gajus. Apie jį nėra jokių žinių, tik jis savo laikotarpio nepripažintas genijus. Gajaus „Institucijos“ – elementorius apie Romėnų teisę, 4 tomų veikalas, parašytas apie 160 m., pilnas tekstas yra išlikęs.
Vėlyvoji: Papinianas, Ulpijus, Modestinas, Paulius.
Labai stipriai teisės mokslo svarba išauga įvedus Imperatoriaus suteikiama teisę mokslininkui oficialiai aiškinti teisę (ius respondendi ?). Aiškino imperatoriaus vardu. Responsa – aktas, kuriuo aiškinama teisė. Iuris consuli – tie teisės oficialūs aiškintojai.
59
Postklasikinis laikotarpis (pgr. šaltinis - imperatorių konstitucijos)
Siejama su Severų valdymu, truko iki Justiniano mirties (235-565 m.)
Įsigalėjo visiška imperatoriaus valdžia, tai pagrindinis šaltinis – imperatorių konstitucijos.
Krito jurisprudencijos reikšmė, plėtra vyko vieningai, link vienos teisės sistemos sukūrimo. Čia susikūrusi teisė priskiriama ius novum.
Reikšmė teikiama klasikinės teisės nagrinėjimui, susikūrė mokyklos teisės kaip institucijos – veikė Konstantinopolyje ir Beirute, vienas iš veiklos rezultatų – Justiniano Iuris corpus civilis.
Leges rinkiniai – kodeksai, vienas pirmųjų – codex Gregorianus. Rėmėsi neoficialiais darbais, privačių asmenų iniciatyva.
Postklasinio laikotarpio jurisprudencija: jo reikšmė krito, tai nutiko dėl imperatorių požiūrio, jie įgijo absoliučią valdžią ir nebekreipė dėmesio į mokslininkų ir teisėjų veiklą (suvaržė jų laisvę). Nuo III a. paplito papročiai, Valentiniano III įstatymas įteisino 5 teisės mokslininkų darbus – leido cituoti juos teismo sprendimuose (Gajus, Papinianas, Modestinas, Paulius, Ulpijus).
Corpus iuris civilis – tai svarbiausias šaltinis apie romėnų teisę. Sudarytas tikslu suvienyti Romos imperiją suskilusią, sukuriant bendrą teisės sistemą. Reikėjo tiesiog supaprastinti galiojančią teisę ir apibendrinti. Jame buvo tiek naujoji tiek senoji teisė, tai turėjo būti pritaikyta tuometinei visuomenei. Kodeksai (imperatorių konstitucijos), Digestai (teisės mokslininkų reikšmingiausių darbų ištraukos), Institucijos (teisės pagrindai – vadovėlis) ir Novelos (po Justiniano išleisti nauji teisės aktai).
60
Viduramžiai ir naujieji laikai
Taisyta ir pritaikyta Bizantijos visuomenei.
Teofilijaus parafrazė – Ekloga ir Bazilika – žymiausi pataisymai.
Ekloga yra supaprastintas Justiniano kodifikacijos darinys, parašytas graikų kalba.
Bazilikos – karališkieji įstatymai, išsamiausias rinkinys, Justiniano pagrindu. Iniciatorius buvo imperatorius Bazilijus I, krito teisės mokslo lygis po to.
Hexabiblos – šešiaknygė, sudaryta teisėjo, galiojo Graikijoje iki 1946 m. perdarinėjama romėnų teisė prarado savo lygį, nes buvo keičiama pritaikant prie visuomenės.
Glosatoriai – mokykla, veiklą tęsė iki XIII a., aiškiai atskyrė teisės mokslą nuo praktikos. Pradedami sąvokų aiškinimai. Apie teisę mąstė: 1) etikos dalis, nes susijusi su žmonių elgesiu; 2) logikos dalis, kalbant apie teisės aiškinimą, ne tik normų turinį. Corpus iuris civilis laikė tobulu rinkiniu, neturinčiu spragų.
Glosos – vėlesnių romėnų teisės tyrinėtojų pastabos, ne pirminio autoriaus mintys.
Florentina – vienas seniausių ir geriausių Digestų rankraščių, jame nėra praleistų dalių ar didelių klaidų.
Pandektistika – pritaikyta naudoti XIX a. visuomenės poreikiams, taikyta Vokietijoje. Mokslininkai tai apibūdina kaip Vokiečių privatinę teisę, receptuotą iš romėnų ne tik teorijos, bet ir praktikos keliu. Jos turinys buvo įtakotas kanonų teisės, leidžiamų įstatymų ir papročių.
61
Teisnumas (caput)
Teisnumas (caput) - gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų, susidedantis iš trijų elementų: laisvės (status libertatis), pilietybės (status civitatis) ir šeimos galvos padėties (status familiae). (žmogus šiuolaikinėje visuomenėje teisnumą įgyja gimdamas). Ši teisinė kategorija turi esminę reikšmę civilinės teisės subjekto sampratai.
62
Persona (asmuo)
Kad Romoje būtų asmuo (persona), t. y. teisės subjektas, žmogus privalėjo turėti caput (teisnumą), priklausantį nuo trijų elementų: laisvės, pilietybės ir šeimos galvos padėties. Kad būtum asmuo, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti: laisvu žmogumi, o ne vergu, piliečiu, o ne lotynu ar peregrinu, šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu. Romos valstybės gyventojai, turintys status libertatis, status civitatis ir status familiae, turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo personae.
63
Status libertatis (laisvės prielaida)
Status libertatis (laisvės prielaida) - pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu. Status libertatis turėjo visi, nesantys vergai. Įrodyti status libertatis pakako nurodyti, kad žmogus nėra vergas.
64
Contubernium
Contubernium - santuoka tarp vergų arba tarp laisvo žmogaus ir vergo. Vergo šeimyninis gyvenimas.
65
Servus sine domino
Servus sine domino - vergas be šeimininko, kurį bet kas galėjo pasisavinti.
66
Lex Aquilia
III a. pr. Kr. pabaigoje lex Aquilia aiškiai prilygino vergą daiktui (gyvuliui). Šio įstatymo pirmojo skyriaus nuostata skelbia, kad iš neteisėtai užmušusiojo svetimą vergą arba keturkojį gyvulį savininkui turės būti priteista didžiausia tų metų užmuštojo kaina.
67
Trans Tiberim
Trans Tiberim - laisvieji romėnai (gimę laisvi) iki imperijos periodo negalėjo būti vergai savo valstybės teritorijoje, todėl buvo parduodami į užsienį .
68
Vergui, nors ir beteisiam, suteikiama kai kurių teisinių garantijų:
vergui, turėjusiam būti išlaisvintam įvykdžius tam tikrą sąlygą, tačiau tam kliudyta, vis tiek suteikiama laisvė, nors sąlyga ir neįvykdyta.
testamentą, kur numatyta suteikti vergui laisvę, pripažinus negaliojančiu, vergas turėjo būti išlaisvintas.
69
Persona dominii
Ius civile leido vergams atlikti tam tikrus teisinius veiksmus vietoj savo šeimininko (persona dominii).
70
Actio de paupeie
Senasis šeimininkas nuo šio momento jau neatsakė už vergo padarytą žalą. Šiuo atveju vergas dar nesiskyrė nuo gyvulio, nes tokios pat taisyklės galiojo ir atlyginant žalą, kurią padarė šeimininko gyvulys.
71
Obligatio naturalis
Vergas, savo noru sumokėjęs tai, kas priklausė mokėti pagal prievolę, nors ir neprivalėjęs to daryti, negalėjo atsiimti sumokėtos sumos (prigimtinė prievolė). Tokių prievolių atsiradimą lėmė išsiplėtusi ūkinė veikla, platesnis vergų galimybių atlikti teisinius veiksmus šeimininko naudai panaudojimas ir vergų atsakomybės už atliktų teisinių veiksmų padarinius nebuvimas.
72
Kontrahentas
Kontrahentas - asmuo, su kuriuo vergas sudarė sandorį/sutartį.
73
Actiones adiecticiae qualitatis
Actiones adiecticiae qualitatis - tokie ieškiniai, kurie atitinka pretoriaus edikte numatytus daugybę atvejų, kai galima pareikšti ieškinį vergvaldžiui dėl prievolių, kylančių iš vergo, tiesiogiai dalyvavusio komercinėje veikloje, sudarytų sandorių.
Pavadinimas toks, kadangi prie minėtos vergo prigimtinės prievolės buvo prijungiama adicitur - ieškiniu užtikrinama jo šeimininko atsakomybė.
Pavyzdžia: actio institoria, actio exercitoria. Abiem atvejais visiškai atsakė vergvaldys.
74
Iusus domini
Iusus domini - vergo sudarytas sandoris išankstinio vergvaldžio susitarimo su kontrahentu pagrindu.
75
Actio quod iussus
Actio quod iussus - vergo šeimininkui pateikiamas ieškinys, dėl to, kad jis nevykdo prievolių, kylančių iš iusis domini (vergo sudaryto sandorio išankstinio vergvaldžio susitarimo su kontrahentu pagrindu).
76
In rem domini versum est
In rem domini versum est - vergo šeimininko atsakomybė už prievoles, atsirandančias iš sandorių, vergo sudarytų savo paties iniciatyva, bet ginant šeimininko interesus, jeigu dėl tokio sandorio daiktas ar pinigų suma atiteko jo šeimininkui.
77
Actio de in rem verso
Actio de in rem verso - ieškinys, kurį pretorius leidžia teikti tokiu atveju, kai vergo šeimininkas nevykdo prievolių, kylančių iš sandorių, vergo sudarytų savo paties iniciatyva, bet ginant šeimininko interesus, jeigu dėl tokio sandorio daiktas ar pinigų suma atiteko jo šeimininkui (in rem domini versum est). Skirtingai nuo jau minėtų ieškinių, šeimininko atsakomybė pagal šį ieškinį priklausė nuo atitekusio jam pagal sandorį turto vertės ar pinigų sumos. Šiuo atveju šeimininkas galėjo atsakyti visiškai, jeigu viskas, kas gauta pagal sandorį, atiteko jam, ir iš dalies, jeigu pagal sandorį jam teko tik įgyto turto dalis.
78
Peculium institutas
Peculium institutas - šeimininko vergui savarankiškai ūkininkauti skiriamas turtas. Turėjo didelės reikšmės vergo turtinėms teisėms bei parodė, jog vergas, nors ir nėra privatinės teisės subjektas, tačiau neprilygsta kitiems objektams. Tai galėjo būti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas ir net vergai (servi vicarii). Pretorių teisė suteikė pekulijaus institutui savarankišką teisinę formą. Vergui išskirtas turtas teisiškai visada likdavo vergvaldžio nuosavybė.
79
Actio de peculio
Actio de peculio - tiesioginis ieškinys, kurį pretorius leidžia teikti tretiesiems asmenims vergo šeimininkui, kai šis nevykdo prievolių, kylančių iš vergo (valdančio pekulijų) ir šių trečiųjų asmenų sudarytų sandorių.
Šieimininko atsakomybė pagal actio de peculio negalėjo būti didesnė už pekulijų.
Esant vergo pekulijui, susiklostė tam tikri šeimininko ir vergo santykiai ir šiuos taip pat reguliavo teisė. Kai pekulijus buvo prekybinis, mokestiniai šeimininko reikalavimai vergui buvo vienoje eilėje su kitų kreditorių mokestiniais reikalavimais ir vergas bankroto atveju visus juos turėjo tenkinti proporcingai.
80
Actio tributoria
Actio tributoria - ieškinys teikiamas tuo atveju, kai kyla vergo, turinčio pekulijų, ir šeiminko nesutarimų dėl atsiskaitymų su šeimininku.
81
Manumissio
Manumissio - įprastas vergovės pasibaigimo būdas Romoje, kai vergui laisvę suteikė jo šeimininkas.
Nebuvo vien privatus aktas — čia pastebime ir aktyvų viešosios valdžios dalyvavimą.
Žinomos trys manumissio formos:
1) manumissio testamento - seniausia manumissio forma, laisvės vergui suteikimas pagal jo šeimininko mirus paliktą testamentą. Mirus testatoriui, vergas tapdavo laisvas ipso iure. Testatorius galėjo suteikti vergui laisvę tiesiogiai nenurodydamas to testamente, bet įpareigodamas tai padaryti įpėdinį. Šiuo atveju dar turėjo būti laisvės vergui suteikimo procedūra (aktas) ir šią jau atliko įpėdinis. Pagal testamentą vergui galėjo būti suteikta laisvė ir su jam privaloma įvykdyti sąlyga. Jos neįvykdęs, jis nebuvo laisvas, o jo padėtis buvusi tarytum tarpinė tarp vergijos ir laisvės ir vadinosi statu liber.
2) manumissio vindicta - tai dirbtinė laisvės suteikimo vergui procedūra, kai šis tampa laisvas taikant tariamą laisvės suteikimo procesą. Vergvaldys kartu su vergu ir specialiai kviestu trečiuoju asmeniu (assertor in libertatem) kreipiasi į magistratą (konsulą, pretorių). Asertorius atlieka ieškovo vaidmenį. Jis uždeda vergui laisvės lazdelę (vindicta) ir taria tam tikrus žodžius (hune hominem ex iure Quiritium liberum esse aio). Į šį pareiškimą vergvaldys arba nieko neatsako, arba sutinka suteikti vergui laisvę. Paskui magistratas paskelbia vergą esant laisvą. Vėliau ši procedūra supaprastinta. Pakako magistratui paprastai paskelbti suteikiant laisvę ir tai buvo įrašoma į protokolą.
3) manumissio censu - laisvės vergui suteikimo forma, kai po šeimininko pareiškimo cenzorius (specialus magistratas) įrašydavo vergą į piliečių sąrašą ir šis tapdavo laisvas. Tačiau šį būdą buvo galima taikyti tik sąrašų sudarymo laikotarpiu. Vėliau, išnykus cenzui, išnyko ir toks vergų paleidimo laisvėn būdas.
Šie trys būdai formalūs.
Atsirado ir neformalių:
4) manumissio inter amicos—paleidimas į laisvę dalyvaujant liudytojams.
5) manumissio per epistolam - įteikiant paleidimo į laisvę raštą.
Tokiu būdu išlaisvintas vergas, pagal senąją ius civile, netapdavo laisvas, bet jo laisvę gynė pretorius savo imperium (valdžios) galia. Vergas įgydavo specialų pretoriaus suteiktos laisvės statusą, kuris vadinosi in libertate morari.
Teisiniu požiūriu toks paleidimas į laisvę nesuteikė vergui laisvės. Vergas įgydavo tik faktinę laisvę, priklausomą nuo šeimininko valios, o šią jis bet kuriuo metu galėjo pakeisti. Tačiau pretorius gana anksti pradėjo reguliuoti šį reiškinį. Savo edikte jis skelbė nesilaikantiems žodžio šeimininkams neduosiąs vindicatio in servitutem (teisės susigrąžinti atleistinį į vergiją), kaip kad neduoda vindicatio in libertatem tam, kuris pasidavė į vergiją, kad gautų pinigų. Šio reiškinio esmė ta, kad faktiškai žmogus buvo laisvas, tačiau teisiškai -vergas. Ką nors įgyti jis galėjo tik per savo šeimininką; moteris, turėdama tokį statusą, ir toliau gimdė vergus. Šiai padėčiai reguliuoti lex Iunia įstatyme buvo nuostatų, gerinančių vergų padėtį. Lex Iunia nustatė, kad šitaip (nesilaikant formalių būdų) paleisti į laisvę vergai yra laisvi, bet jų laisvė savita (propria libertas). Šios laisvės esmę ir apibūdino lex Iunia, pavadinus tokius atleistinius Latini Iuniani.
Šias formas įteisino Justinianas, leisdamas atleistiesiems suteikti Romos piliečio statusą, jeigu tik paleidžiant į laisvę paskelbiamas arba paleidimo į laisvę raštas įteikiamas dalyvaujant ne mažiau kaip penkiems liudytojams.
6) manumissio in ecclesia - Imperatoriaus Konstantino laikais atsiradusi vergo paleidimo į laisvę forma.
82
lex Iunia Norbana
Priimtas apie 19 m. Lex Iunia Norbana in libertate morari transformavo į lotynų teisę. Paleistieji į laisvę manumissio inter amicos ir manumissio per epistolam užėmė Latini teisinę padėtį ir vadinosi Latini Iuniani.
Lex Iunia nustatė, kad šitaip (nesilaikant formalių būdų) paleisti į laisvę vergai yra laisvi, bet jų laisvė savita (propria libertas). Šios laisvės esmę ir apibūdino lex Iunia, pavadinus tokius atleistinius Latini Iuniani.
Lex Iunia nustatė, kad Latini Iuniani, skirtingai nuo kitų lotynų, galėjo būti liudytojai sudarant testamentą ir testamentu jiems buvo galima užrašyti turtą (factio testamenti passiva). Šį jie galėjo priimti tik su sąlyga, kad per tam tikrą laiką po testatoriaus mirties taps piliečiais.
83
Lex Aelia Sentia ir lex Fufia Caninia
Imperatoriaus Augusto valdymo metais išleisti lex Aelia Sentia ir lex Fufia Caninia labai suvaržė vergų paleidimą į laisvę.
Įkurta speciali komisija, kuriai reikėjo įrodyti paleidimo į laisvę priežastį - de causis libertatis, jeigu vergui laisvę suteikdavo šeimininkas, neturintis 20 metų, arba paleidžiamas į laisvę vergas neturi 30 metų.
Niekiniu laikytas paleidimas į laisvę in fraudem creditorum, žalingas kreditoriams, o paleidžiami į laisvę vergai, bausti už sunkius nusikaltimus, netapdavo Romos piliečiais, bet įgydavo peregnni dediticii status ir buvo išsiunčiami iš Romos.
Pagal lex Aelia Sentia, Latini Iuniani tapdavo jaunesni negu 30 metų amžiaus vergai, kurie nebuvo paleisti į laisvę per vindictam, taip pat pagal Klaudijaus ediktą gavę laisvę tuo pagrindu, kad senatvėje ir ligos atveju juos apleido šeimininkas.
Nustatytas ir skaičius vergų, kuriems šeimininkas galėjo suteikti laisvę vienu metu.
Justinianas lex Fufia Caninia panaikino, o iš lex Aelia Sentia numatytų ribojimų paliko tik du - draudimą paleisti į laisvę vergus šeimininkui, kuris neturi 20 metų, ir draudimą suteikti jiems laisvę, kai tai žalinga kreditoriams.
84
Lex edicto Claudiano
Numatė, kad vergui galima suteikti laisvę, jeigu šeimininkas jį sergantį palieka likimo valiai
85
Ingenui
Ingenui - laisvieji žmonės.
86
Libertini
Libertini - paleisti į laisvę šeimininko valia vergai tapdavo Romos piliečiais, tačiau turimų teisių atžvilgiu neprilygo ingeui — laisviesiems.
87
Status civitatis (pilietybės statusas)
Status civitatis (pilietybės statutas) –vienas iš sudedamųjų teisinio subjektiškumo/teisnumo (caput, persona) elementų. Tik civis Romanus galėjo būti romėnų visuomenės narys ir teisės subjektas. Neturėti pilietybės yra tolygu neturėti laisvės.
88
Hostis (priešas, daiktas)
Hostis (priešas, daiktas) - kiekvienas neturintis pilietybės bei esantis už Romos įstatymų ribų. Jį romėnai galėjo paimti į nelaisvą ir paversti savo vergu.
89
Laisvųjų Romos gyventojų skirstymas status civitatis požiūriu
1) ROMOS PILIEČIAI, LAISVIEJI (INGENUI)
- asmenys, gimę laisvi ir niekada nesiliovę tokie būti (tuo jie skyrėsi nuo atleistinių).
- Laisvųjų Romos piliečių (ingenui) abu tėvai buvo laisvi arba atleistiniai. Atleistinių palikuonys laisvaisiais laikyti todėl, kad nepaveldėdavo savo tėvų (atleistinių) teisinio statuso.
- laisvasis nelaikytas laisvuoju, jeigu gimęs prarasdavo laisvės statusą, nors vėliau ir buvo paleidžiamas į laisvę.
- Ši taisyklė romėnų teisėje turėjo vieną labai svarbią išimtį, grindžiamą postliminium teorija (teisių atgavimas grįžus į Romos valstybės teritoriją). Asmuo, buvęs vergas svetimoje valstybėje, išvaduotas iš vergijos, atgaudavo laisvojo statusą, nes manyta, kad taisyklė, jog kartą praradus laisvę galima įgyti tik atleistinio statusą, galiojo tik Romos valstybėje.
- Romėnai, tapę vergais kitose valstybėse, teisiškai tokiais nelaikyti (in iusta servitute).
Kategorijos:
- patriciai
- klientai
- plebėjai
- cenzoriai ir raiteliai
2) LOTYNAI
- Lacijaus gyventojai ir jų palikuonys, privilegijuota gyventojų kategorija, neturėjo Romos pilietybės, tačiau turėjo beveik visas turtines teises.
- Lotynų kategorija kartais taikyta ir Romos gyventojams, kurie, siekdami gauti žemės, buvo atsisakę romėnų pilietybės ir išvykę į kolonijas. Lotynais laikyti pavieniai individai ir kolektyvai, kuriems tokį statusą suteikdavo imperatoriai. Lacijaus gyventojai vadinti Lotini veteres, Latini prisci. Šiuo vardu taip pat buvo vadinami Romos ir kolonijų, iki 486 m. priklausiusių Lotynų sąjungai, nariai. Tie, kuriems nuo 486 m. taikytas lotyno statusas, vadinti Latini coloniarii.
- Lotynų teisinė padėtis tiek viešosios, tiek privatinės teisės atžvilgiu, palyginti su piliečių, buvo blogesnė. Visi Latini veteres turėjo ius conubii cum Romanis (teisę tuoktis su romėnais). Kiti lotynai šios teisės neturėjo. Jie neturėjo ir paveldėjimo teisės mirus romėnui. Jų šeimos santykius reguliavo ius gentium normos. Latini coloniarii turėjo ius commercii. Jų teisiniai santykiai — tiek su romėnais, tiek tarpusavio, reguliuoti visais romėnų civilinei teisei žinomais būdais: mancipatio, in iure cessio, nexum. Sudarant testamentus jie galėjo būti testatoriai, liudytojai, įpėdiniai. Jie turėjo teisę savo interesus ginti romėnų teismuose ir magistratūrose
- Lotynai tapdavo piliečiais pagal įstatymą arba natūralizacijos būdu. Latini veteres galėjo tapti piliečiais, persikėlę gyventi į Romą.
3) PEREGRINAI
- Romos piliečių statusas jiems nepripažintas.
- Peregrinai, kurių valstybės nebuvo sudariusios su Roma sutarčių, Romoje buvo beteisiai.
- Patronato sutartys, tačiau tokios priemonės nesuteikė peregrinams lygių teisių su Romos piliečiais. Peregrinų teisinė ir ekonominė padėtis buvo kur kas blogesnė. Dar Ciceronas nurodė, kad Dvylikos lentelių įstatymų laikotarpiu teisės reikšti svetimšaliams pretenzijas neribojo jokia senatis - ši teisė buvusi amžina. Vėliau, aktyvėjant senajai jurisprudencijai, peregrinams sukurta teisinė priemonė - fiktyvi mancipacija. Ji padėjo peregrinui patekti romėno valdžion ir gauti formalų šio pažadą vėliau būti emancipuotam.
- Išsiplėtę romėnų santykiai su svetimšaliais lėmė specialios aukštosios magistratūros (242 m. pr. Kr.) peregrinų reikalams įkūrimą. Nuo to laiko peregrinų teisinė padėtis pradėjo gerėti, darėsi stabilesnė. Vis dėlto net suteikus teisinį pagrindą peregrinų veiklai, jų teisės Romos piliečių teisėms neprilygo. Peregrinai, nebūdami Romos polių nariai, neturėjo politinių teisių.
- Privatinės teisės atžvilgiu jie nebuvo visiškai teisnūs. Peregrinai negalėjo naudotis visomis kviritinės teisės priemonėmis. Tai reiškia, kad jie negalėjo sudaryti santuokos su romėnais, naudotis mancipacijos institutu, įgyti nuosavybės teisės į res mancipi. Jie negalėjo dalyvauti legisakcioniniame procese, vindikuoti daikto. Peregrinai neturėjo beveik jokių romėnams priklausančių teisių.
- Peregrinų tarpusavio santykius, taip pat jų santykius su romėnais, ypač privatinės teisės atžvilgiu, reguliavo ius gentium normos. Šie įstatymai taikyti tokia apimtimi, kokią nustatė provincijos statusas aneksuojant.
- Peregrinai, remdamiesi tam tikromis sutartimis, galėjo kreiptis ir į romėnų teismus legis actio būdu. Formuliarinio proceso metu peregrinai galėjo apsaugoti savo teises gaunamomis formulėmis. Ekstraordinarinio proceso laikotarpiu peregrinų teisė kreiptis į teismą buvo prilyginta Romos piliečių teisei.
- Peregrinai piliečio statusą įgydavo pagal įstatymą arba natūralizacijos būdu. Laisvi gimę peregrinai pilietybę galėjo įgyti tais pačiais būdais kaip ir atleistiniai lotynai. Natūralizacija, kaip pilietybės suteikimo būdas, tvirtinta valdžios aktu ir taikyta labai dažnai. Ji galėjo suteikti visas arba tik kai kurias piliečių teises. Paprastai natūralizacija buvo visiška, t. y. suteiktos ir politinės, ir civilinės teisės. Natūralizuotas peregrinas prirašytas prie tam tikros tribos. Iš esmės natūralizacija buvo įstatymo leidybos aktas, priklausomas nuo tautos susirinkimo.
- Paskelbus 212 m. Karakalos ediktą, pripažįstantį Romos piliečiais visus jos pavaldinius, peregrinais buvo laikomi tik svetimšaliai, nesantys Romos pavaldiniai. Tačiau tuo laikotarpiu dėl ius civile ir ius gentium susiliejimo romėnų ir užsieniečių skirtumas privatinės teisės atžvilgiu praktiškai išnyko.
4) ATLEISTINIAI
- vergas, kuriam buvo suteikiama laisvė, įgydavo savo šeimininko teisinį statusą. Toks paleistas į laisvę vergas tapdavo libertinu.
- Magistrato akimis, tai laisvę gavęs asmuo, atleistinis, bet ne laisvas iš prigimties (ingenuus).
- Atleistinės vaikai, gimę prieš paleidžiant ją į laisvę, laikyti vergais.
- Atleistinis ypač priklausė nuo suteikusio jam laisvę asmens asmeninių ir turtinių santykių atžvilgiu. Čia susiklostė vadinamieji patronato santykiai, pereinantys net atleistinio descendentams.
- Patronato esmę sudarė tai, kad susiklostydavo atleistinio ir jam laisvę suteikusio asmens pseudogiminystės ryšiai. Jie prilygo maždaug tėvo ir sūnaus ryšiams. Tai liudijo net atleistinio vardas. Atleistinis gaudavo šeimininko pavardę, o pabaigoje buvo pridedamas patrono prievardis. Jo, kaip vergo, vardas ėjo pačiame gale. Asmeninių ir turtinių santykių atžvilgiu atleistinis savo patronui išsaugojo tris pagrindines pareigas: obsequium, operae ir bona:
Obsequium reiškė, kad atleistinis visada privalėjo gerbti savo išlaisvintoją ir jo ascendentus (gimines) taip, kaip sūnus gerbia tėvą.
Operae - tai pareiga patarnauti savo patronui. Ji, kaip ir pareiga reikšti jam pagarbą, buvo moralinė ir ją vykdyti negalima buvo reikalauti per teismą. Tačiau iš tikrųjų atleistinis patronui dažnai turėjo garantuoti ne tik paprastas buitines, bet ir kitas paslaugas. Operae pareigą nusakė tam tikras aiškiai suformuluotas susitarimas, kuris, nevykdomas, ateityje galėjo būti pagrindas patronui kreiptis į teismą (iudicium operarum). Nuo formuliarinio proceso pradžios pretorius savo ediktu leido nevykdyti tų susitarimų, kurie buvo nesuderinami su tikrąja laisve.
Bona reiškė, kad patronas, jo descendentai, būdami susiję su atleistiniu quasi šeimos ryšiais, turėjo išlaikymo (alimentinių) prievolių. Be to, atleistinio, nepalikusio įpėdinių, turtą galėjo paveldėti paleidęs į laisvę asmuo ar jo descendentai pagal įstatymą (ab intestato). Šias savo teises į atleistinį ir jo turtą patronas galėjo prarasti, nepagrįstai įskundęs jį padarius sunkų nusikaltimą, nedavęs jam alimentatio ir mėginęs pasipelnyti iš operae.
- Atleistiniais lotynais vadinti lotynų paleisti į laisvę vergai.
- Buvo ir kita atleistinių lotynų grupė - Latini Iuniani, šitaip vadinama pagal įstatymą lex Iunia Norbana. Latini Iuniani statusą įgydavo pagal lex Iunia paleisti į laisvę neformaliais būdais (apie juos jau kalbėta) vergai.
- Latini Iuniani. Viena imperatoriaus Konstantino konstitucija nustatė, kad Latini luniani statusą įgyja vergas, pranešus valdžiai apie plėšimą. Latini Iuniani iš esmės buvo laisvi iki gyvos galvos ir turėjo tokį patį statusą kaip ir Latini coloniarii. Jie gimdė laisvus (ne atleistinius) vaikus, už juos viską įgydavo ir panašiai. Tačiau jie negalėjo palikti savo turto testamentu, jų turtas nebuvo paveldimas ir, pagal įstatymą (ab intestato), jiems mirus, atitekdavo buvusiems šeimininkams peculium pagrindu.
- Tapti piliečiais Latini Iuniani galėjo įvairiais būdais - pasinaudodami įstatymų palankumu. Pavyzdžiui, lotynui susituokus su romėne arba lotyne dalyvaujant septyniems liudytojams, gimęs iš šios santuokos vaikas iki vienų metų amžiaus ir jo įpėdiniai galėjo gauti pilietybę. Pilietybę Latini Iuniani suteikdavo už paslaugas sostinės administracijai, policijai, taip pat kelių, maitinimo srityje. Pagaliau pilietybę jie galėjo įgyti įvykdę įstatyme numatytas paleidimo į laisvę sąlygas, jeigu paleidžiant į laisvę jos buvo pažeistos. Kartais ir imperatorius suteikdavo jiems tokių privilegijų, tačiau šitaip suteikiama pilietybė, gaunama be patrono sutikimo, neatėmė iš patrono teisių į lotyno turtą. Viena Justiniano konstitucija panaikino išlaisvintus Latini Iuniani: joje nurodoma, kad visais Latini Iuniani įgijimo būdais įgytos pilietybės teisės suteikia atleistinių piliečių statusą visiems atleistiniams lotynams.
- Peregrinų paleisti į laisvę vergai tapdavo atleistiniais peregrinais. Peregrinai suteikdavo vergams laisvę ius gentium nustatyta tvarka, todėl ir teisinius tokio paleidimo į laisvę padarinius reguliavo ius gentium normos. Buvo žinoma dar viena atleistinių peregrinų kategorija: tai vergai, kurie vergaudami bausti sunkiomis bausmėmis ir dėl to nelaikomi vertais pilietybės. Tokie atleistiniai prilyginti peregrini dediticii (kapituliavusiems peregrinams). Jie neturėjo jokios pilietybės, negalėjo nieko nei įgyti, nei palikti testamentu. Svarbiausia, kad jie jokiais būdais negalėjo tapti Romos piliečiais. Jie negalėjo gyventi pačioje Romoje ir jos apylinkėse šimto mylių spinduliu. Kad čia gyventų, turėjo tapti vergais. Ši padėtis panaikinta Justiniano laikais.
5) KOLONAI
- Išskirtinė teisinė padėtis status civitatis požiūriu Romoje buvusi kolonų.
- Galutinai šis institutas įtvirtintas absoliutinės monarchijos laikotarpiu.
- Kolonas (colonus) atitinka šiuolaikinę mūsų ūkininko sampratą.
- Žemvaldžiai, kuriems trūko darbo jėgos, už mokestį pradėjo nuomoti savo žemes, dalydami jas į mažus sklypus, laisviesiems, bet neturtingiems Romos gyventojams. Šie smulkūs žemės nuomininkai vadinti kolonais. Tokia žemės nuoma buvo naudinga abiem šalims. Kolonas, stengdamasis išmaitinti šeimą ir sumokėti žemės nuomos mokestį, gerai dirbo ir išaugindavo didelį derlių. Kolonų darbas, palyginti su vergų, buvo kur kas našesnis, ir žemvaldžiai, nuomodami žemę, gaudavo daug pajamų. Kolonatas greitai plėtojosi, jo teisinio režimo klausimams daug dėmesio skyrė teisės mokslas.
- Buvo nustatytas nuomos mokestis pinigais arba natūra. Esant kolonato santykiams, žemės nuomininkas - kolonas, būdamas teisiškai laisvas, tapdavo ekonomiškai priklausomas nuo žemvaldžio.
- 322 m. priimtas įstatymas, draudžiantis kolonui savavališkai palikti nuomojamą žemės sklypą. 357 m. kitas įstatymas uždraudė žemvaldžiui perleisti kitų asmenų nuosavybėn žemės sklypus, prie kurių neprirašyti kolonai.
- Kolonai nebuvo praradę teisnumo (caput), bet jų privatinės teisės, ypač jų įgyvendinimas, gerokai ribotas.
- Koloną, savavališkai palikusį žemės sklypą, žemvaldys vindikaciniu ieškiniu galėjo susigrąžinti. Tai rodo, kad teisinė kolono padėtis mažai kuo skyrėsi nuo vergo. Formaliai teisiškai kolonai buvo laisvi, bet „pririšti" prie žemės. Iš esmės tai buvo baudžiauninkų prototipas, o kolonatas - feodalizmo pradžia.
- Privatinės teisės atžvilgiu kolonas turėjo daug formalių teisių, kadangi priklausė laisvųjų, turinčių Romos pilietybę, gyventojų grupei. Jis galėjo tuoktis, būti savininkas ir kreditorius, tačiau teisiškai negalėjo perleisti savo turto, buvusio nuomotojui jo prievolių įvykdymo garantija.
- Kolonu buvo galima tapti gimstant, jeigu bent vienas iš tėvų buvo kolonas; susitarus, kai laisvas žmogus sutinka tapti kolonu asmens, išnuomojusio jam žemę; denuntiatio būdu, t. y. nustačius, kad elgeta apsimetantis žmogus yra sveikas ir darbingas. Tokie „elgetos" tapdavo kolonais tų šeimininkų, kurie apie tai pranešdavo.
90
Patricijai
Patricijai - ankstyvosios Romos gimininės (gentinės) organizacijos nariai, kurių tėvai (patres), pasak Cicerono, priklausė senatui. Būdami visateisiai gimininės (gentinės) organizacijos nariai, patricijai ilgai išsaugojo viešosios ir privatinės teisės sričių monopoliją. Tik jie turėjo teisę gauti žemės iš valstybinės žemės fondo (ager publicus). Dvylikos lentelių įstatymai numatė jiems daugybę santuokos ir šeimos santykių privilegijų. Teisę sudaryti „tikrąją" santuoką su vyro valdžia (cum manu) turėjo tik patricijai.
91
Klientai
Klientai - senosios Romos piliečių luomas. Teisiškai tai buvo laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai. Turėjo išskirtinį teisinį statusą. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronų. Savo ruožtu patronas privalėjo saugoti klientus ir teisme ginti jų teises. Kaip patricijų šeimos nariai, klientai turėjo teisę į žemę (ager publicus). Jau XII lentelių įstatymuose yra normų, reguliuojančių patronato ir klientelės santykius. Pavyzdžiui, aštuntojoje lentelėje sakoma, kad tegul būna požemio dievams atiduotas tas patronas, kuris daro žalą savo klientui (skriaudžia jį). Klientai, skirtingai nuo patricijų, neturėjo visiško subjektiškumo. Patronato ir klientelės santykiai buvo realūs, gyvenimiški. Klientelės institutas Romoje gyvavo labai ilgai. Kitu, ikiklasikiniu, romėnų teisės raidos etapu klientai teisiškai išsilaisvino iš patronų valdžios (emancipavosi), nors moralinė ir materialioji jų priklausomybė išliko dar ilgai.
92
Plebėjai
Plebėjai - trečioji Romos piliečių kategorija.
- Plebėjai nuo patricijų ir klientų skyrėsi tuo, kad neįėjo į gimininę organizaciją ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Laikui bėgant, plebėjai pradėjo įgyti vis daugiau reikšmės socialiniame ankstyvosios Romos gyvenime.
- Plebėjai, ne taip kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir nepriklausomi, tačiau, nebūdami nusistovėjusios gimininės organizacijos nariai, palyginti su patricijais, turėjo nelygią politinę ir teisinę padėtį. Net po Servijaus Tulijaus reformų jie politinių teisių atžvilgiu neprilygo patricijams.
- Plebėjai negalėjo eiti aukštų valstybės pareigų, būti senatoriai. Tačiau labai svarbu tai, kad jie neturėjo nuolatinės, legalios teisės į žemę (ager publicus). Taigi plebėjai ilgai neturėjo vieno iš pagrindinių senosios Romos pilietybės atributų- teisės užimti ir valdyti ager publicus.
- Plebėjams būdingi pagrindiniai civilinio teisnumo elementai. XII lentelių įstatymuose iš esmės patricijų ir plebėjų teisnumas (caput) nesiskiria, išskyrus du atvejus:
- XII lentelių įstatymai draudė patricijų ir plebėjų santuoką
- ribojo plebėjų teisę sudaryti testamentą, kadangi jie negalėjo dalyvauti kurijų susirinkimuose, nes neįėjo į giminines organizacijas. Šis draudimas, be abejo, ribojo plebėjų teisę legaliai disponuoti savo turtu.
- Nuo 367 m. pr. Kr. plebėjai jau galėjo eiti pretoriaus ir edilo pareigas, o kiek vėliau - ir cenzoriaus. Seniausiojo romėnų privatinės teisės laikotarpio pabaigoje dviejų Romos piliečių kategorijų- patricijų ir plebėjų, skirtybės išnyksta -jie tampa visateisiais Romos piliečiais.
93
Tribūnas Kanulėjus
445 m. pr. Kr. tribūnas Kanulėjus savo įstatymu panaikino plebėjų ir patricijų santuokų draudimą.
94
Patricijai vs plebėjai (įstatymai)
Privatinės teisės požiūriu svarbūs du to meto įstatymai - Seksto ir Licinijaus (367 m. pr. Kr.) bei Petelijaus įstatymas (326 m. pr. Kr.), likvidavęs pardavimą vergijon už skolas.
95
Cenzoriai ir raiteliai
Teisinę nelygybę lėmė socialinė Romos piliečių nelygybė. Šiuo laikotarpiu senojoje Romos visuomenėje išsiskyrė du svarbūs luomai — tai cenzoriai ir raiteliai. Jie buvo turtingiausių žemvaldžių viršūnė.
Romos piliečiai, priklausę šiems dviem luomams, turėjo didžiausias politiniu (viešosios teisės) teisių privilegijas. Naudodamiesi realia valdžia viešosios teisės srityje, šių luomų atstovai turėjo ir daugybę privatinės teisės privilegijų. Pavyzdžiui, jiems priklausė teisė gauti didesnę ir geresnę karo grobio dalį, valdyti geresnius ager publicus fondo sklypus ir panašiai.
96
Pilietybės įgijimas
Romos pilietybė buvo įgyjama gimstant (natūralizacijos būdu) arba pagal įstatymą.
Natūraliausias pilietybės įgijimo būdas buvo gimimas. Tačiau šiuo atveju pilietybės įgijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis (laisvės statuso). Paprastai tėvų, nėštumo metu abiejų buvusių laisvų ir turėjusių pilietybės statusą, gimęs vaikas tapdavo piliečiu.
Pilietybės statusui įgyti turėjo reikšmės du faktai:
1) kurio iš tėvų statusas pereina vaikui. Svarbu tai, tėvai susituokę ar ne. Paprastai jeigu tėvai buvo susituokę, vaikai paveldėdavo tėvo teisinį statusą. Jiems nesant susituokus, vaikas paveldėdavo motinos teisinį statusą. Vaikas, kurio motina nebuvo pilietė (nors tėvas ir buvo), gimdamas neįgydavo pilietybės. Tai visiškai suprantama, prisiminus, kad Romoje neleista tarpusavyje tuoktis piliečiams ir asmenims, neturintiems pilietybės. Ir atvirkščiai, beveik visais atvejais vaikas įgydavo pilietybę, kad ir kas buvo tėvas, jeigu motina buvo pilietė.
2) kada vienas iš tėvų prarado laisvės statusą. Tėvams esant susituokus, vaikas paveldėdavo tą tėvo statusą, kurį šis turėjo motinai pastojant, kad ir kokį statusą tėvas turėjo vėliau. Jeigu tėvai nebuvo susituokę, vaikas paveldėdavo tą motinos statusą, kurį ji turėjo vaikui gimstant, kad ir koks būtų buvęs jos statusas esant nėščiai. Ši nuostata netaikyta vaikui, gimusiam ne iš romėnės, išskyrus vaiką vergės, kuri nėštumo metu buvusi laisva.
Pilietybės įgijimas natūralizacijos būdu ir pagal įstatymą taikytas peregrinams ir lotynams.
97
Lex Minicia
Lex Minicia nustatė nustatė taisyklę, jog vaikas, gimęs iš motinos romėnės ir tėvo peregrino (ne lotyno), turi paveldėti blogesnį - tėvo statusą.
98
Pilietybės turėjimo reikšmė pilnaverčiam teisnumui
Romos piliečiai turėjo teisę tarnauti Romos legionuose, dalyvauti ir balsuoti tautos susirinkimuose, būti išrinkti magistratais.
Ši politinių teisių sritis visiškai nepriklausė nuo asmens šeimyninės padėties.
Romos piliečių teisnumas privatinės teisės atžvilgiu priklausė nuo dviejų pagrindinių teisių:
1) ius conubii (teisės kurti šeimą)
2) ius commercii (teisės dalyvauti civilinėje apyvartoje).
Pilietis, turintis abi šias teises, buvo visiškai teisnus. Jis galėjo kurti šeimą, sudaryti visus civilinius sandorius, tapti kreditoriumi ir debitoriumi, testamentu palikti arba gauti turtą ir būti liudytojas surašant testamentą .
99
Lex Acilia
Lex Acilia nustat4, kad peregrinas įgyja pilietybę, jeigu įskundžia kyšininką.
100
Lex Iulia
Lex Iulia 664 m. pr. Kr. kolektyviniu būdu natūralizuoti visi Italijos lotynai.
101
Ius Latii
Pasibaigus Lotynų sąjungos karui (91-88 m. pr. Kr.), Roma buvo priversta specialiu įstatymu suteikti pilietybę visiems Italijos gyventojams. Nuo to laiko lotynų teisinis statusas (ius Latii) tapo abstrakčia teisės kategorija.
102
Restitutio natalium
Restitutio natalium - šis imperatoriaus aktas atleistinį visais atžvilgiais prilygino laisviesiems piliečiams
103
Status familiae (šeimos statusas)
Status familiae (šeimos statusas) - civilinio teisnumo (caput) prielaida, turėjusi didelę reikšmę todėl, kad šeima buvo visos senosios Romos santvarkos, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindas. Žmogus, nepriklausantis jokiai šeimai, nepriklausė ir jokiai giminei (gens), kartu seniausiais Romos laikais negalėjo būti ir pilietis. Šeima buvo tas pagrindas, tas šaltinis, kuris lėmė bet kurio minėto statuso atsiradimą. Nesant šeimos, negalima kalbėti apie pilietybę, nes tik piliečiai galėjo kurti legalią šeimą. Nesant laisvės, negalima kalbėti apie šeimą, nes tik laisvieji turėjo pilietybę, buvusią legalios santuokos pagrindu.
Šeima buvo tas pagrindas, tas šaltinis, kuris lėmė bet kurio minėto statuso atsiradimą. Nesant šeimos, negalima kalbėti apie pilietybę, nes tik piliečiai galėjo kurti legalią šeimą. Nesant laisvės, negalima kalbėti apie šeimą, nes tik laisvieji turėjo pilietybę, buvusią legalios santuokos pagrindu.
104
Manus
Manus - absoliutinė pater familias valdžia senovės Romoje.
105
Pater familias
Pater familias - absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek jos turtui tėvo valdžia.
Pater familias valdžia vaikams vadinta patria potestas, o jo valdžia vergams — dominica potestas.
106
Personae sui iuris (savos teisės asmenys)
Personae sui iuris priklausė tik pater familias, t. y. šeimos atžvilgiu visiškai savarankiškas asmuo. Tačiau asmuo, turintis pater familias statusą, nebūtinai privalėjo būti tėvas, turėti šeimą ir vaikų. Teisiniu požiūriu svarbiausia, kad asmuo šeimoje nebūtų niekam pavaldus, tik tada jis laikytas teisės subjektu ir galėjo turėti savo turto ir įgyti teisių.
107
Personae alieni iuris (svetimos teisės asmenys)
Visi kiti šeimos nariai — vaikai (filii ir filiae familias), taip pat jų palikuonys ir žmona, esant santuokai cum manu (su vyro valdžia), šeimoje užėmusi dukters padėtį (filiae loco), buvo personae alieni iuris.
Nors jie visi ir buvo personae, t. y. teisės subjektai, tačiau ne savo naudai ir ne savo sąskaita, o pater familias. Būtent ši padėtis ir apibūdina, jų kaip subjektų, teisių ir pareigų apimtį civilinių teisių atžvilgiu.:
1) Jie buvo teisnūs įgyti turtą tiek pagal civilinę teisę, tiek pagal ius gentium savo pačių veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini (šeimininko), kaip kad vergai.
2) visa tai, ką jie įgyja savo veiksmais, eo ipso tampa jų pater familias nuosavybe. Jeigu jiems pater familias ką nors iš įgauto turto ir palieka naudotis, tai jau yra peculium, kuris teisiškai, kaip ir vergų pekulijus, yra šeimos galvos, pater familias, nuosavybė.
Personae alieni iuris teisių apimtis kitais civilinės apyvartos atžvilgiais praktiškai tolygi vergų teisių apimčiai. Visos prievolės, kylančios iš jų sudarytų sandorių, senaisiais laikais laikytos niekinėmis, t. y. nesukuriančiomis nei jiems, nei pater familias jokių teisinių padarinių. Vėliau į šias prievoles pradėta žiūrėti kaip į natūralias. Pater familias iš esmės už jas neatsakė, tačiau atsakė už savo šeimos narių padarytą žalą, o vėliau jam buvo pateikiamas actiones adiecticiae qualitatis, pagal kurį pater familias atsakomybė papildė personae alieni juris atsakomybę.
108
Status controversiae
Ginčytinas asmens teisnumo statusas
Šie ginčai seniausiais laikais spręsti taikant vindicatio in servitutem ir vindicatio in libertatem procesus.
Ginčas dėl status libertatis galėjo kilti dėl dviejų priežasčių:
1) kai kas nors pareikšdavo pretenziją, jog žmogus, turintis laisvės statusą, iš tikrųjų yra vergas; šiuo atveju ieškovas, uždedamas ant tariamo vergo laisvės lazdelę, prieš magistratą tarė paprastosios vindikacijos formulę. Vindikuojamas (grąžinamas į vergo padėtį) žmogus pats negalėjo to ginčyti. Jis turėjo susirasti užtarėją, vadinamą assertor in libertatem. Šis šiame procese buvo atsakovas ir reiškė contravindicatio, teigdamas, kad žmogus yra laisvas.
2) kai vergas sužinodavo iš tikrųjų esąs laisvas.
Norėdamas užginčyti savo, kaip vergo, statusą, žmogus, manantis esąs laisvas, taip pat turėjo susirasti užtarėją - assertor, kuris prieš jo šeimininką pradėtų procesą, pateikdamas ieškinį vindicatio in libertatem. Žmogus, ginčijantis savo, kaip vergo, padėtį, pats ieškovas tokioje byloje būti negalėjo, nes buvo vergas, o vergai nėra teisės subjektai. Asertorius, uždedamas laisvės lazdelę, šiuo atveju turėjo ištarti tokius pačius žodžius kaip ir contravindicatio atveju: "Aio hunc hominem liberum esse." Nepripažinus ieškinio, toliau procesas vyko legis actio per sacramentum forma (proceso lažybos).
Ginčus sprendė ypatinga nuolatinė kolegija - decemviri stilibus iudicandis. Sumokama suma savo teisingumui garantuoti visada buvo 50 asų. Svarbu tai, kad per visą procesą žmogus, dėl kurio laisvės ginčijamasi, laikytas laisvu. Skirtingai nuo kitų ieškinių, kuriuos pareiškus išnykdavo teisė kreiptis su tuo pačiu reikalavimu į teismą pakartotinai (ieškinys išnykdavo), procesą dėl status libertatis galima buvo atnaujinti keletą kartų. Atsiradus formuliariniam procesui, žodinė vindicatio in servitutem ir in libertatem buvo pakeista teisena per formulam.
Ginčas dėl status civitatis buvo sprendžiamas dažniausiai magistratų administracine teisena, nes šis statusas didžiausią reikšmę turėjo viešosios teisės atžvilgiu. Civiliniame teisme šis ginčas galėjo kilti tik sprendžiant klausimą, buvo tam tikras civilinis teisinis santykis ar ne.
Ginčas dėl status familiae buvo galimas, jeigu kas nors iš laisvų šeimos narių pretendavo į paterfamilias vietą, o kitas šeimos narys tvirtino, kad norinčiajam ją užimti nepriklauso patria potestas. Toks ginčas senovėje taip pat spręstas vindikacijos forma. Pretoriaus ediktas vėliau nustatė kitą šių ginčų sprendimo būdą - interdictum de liberis exhibendis et ducendis.
109
Capitis deminutio
Capitis deminutio (teisnumo sumažėjimas) - teisės subjekto teisnumo (teisinio subjektiškumo) panaikinimas arba ribojimas.
Praradęs status libertatis, asmuo prarasdavo ir status civitatis bei status familiae, nes neturintis laisvės žmogus negalėjo būti pilietis ir sudaryti legalios santuokos. Praradęs status civitatis, jis prarasdavo ir status familiae. Pagaliau buvo galima prarasti status familiae, t. y. pater familias statusą, bet išsaugoti laisvės ir pilietybės statusą.
Capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) įvykdavo praradus laisvės statusą. Žmogus, netekęs status libertatis, prarasdavo visus tris caput elementus ir teisiniu požiūriu laikytas mirusiu. Žmogus, paveiktas capitis deminutio maxima, prarasdavo visas tiek asmenines (patria patestas), tiek turtines teises. Asmens turtas arba atitekdavo valstybei, arba jo kreditoriams, jeigu jį parduodavo kaip neišsimokantį skolininką, arba vergo šeimininkas parduodavo vergijon laisvą moterį už intymius ryšius su jo vergu ir panašiai.
- pretorius suteikė asmens, patyrusio capitis deminutio maxima, kreditoriams (actio utilis) teisę pareikšti ieškinį tiems, kam atiteko skolininko turtas.
Capitis deminutio media įvykdavo tada, kai žmogus, išsaugodamas laisvės statusą, netekdavo Romos pilietybės. Asmuo, kurį ištikusi capitis deminutio media, pagal ius civile, prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal ius gentium. Pavyzdžiui, jis netekdavo savo agnatinės giminystės (grindžiamos tėvo valdžia) ryšių, bet išsaugodavo kraujo (cognatio) giminystės ryšius. Jis prarasdavo teises į turimą turtą ir šis pereidavo kitiems asmenims arba buvo konfiskuojamas (esant deportatio). Ir šiuo atveju, pagal ius civile, jo skolos kreditoriams išnykdavo, bet kreditorių interesai buvo ginami kaip esant capitis deminutio maxima (actio utilis).
Capitis deminutio minima - mažiausias teisnumo ribojimas, susijęs su status familiae pasikeitimu. Asmuo išsaugojo laisvės ir pilietybės statusą, tačiau iš dalies keitėsi jo padėtis pirmosios šeimos, kuriai priklausė, atžvilgiu. Tai galėjo įvykti persona sui iuris tapus persona alieni iuris. Pavyzdžiui, asmuo, būdamas vienos šeimos persona sui iuris, įsūnijamas kitos šeimos (arrogatio); niekam nepavaldi moteris išteka sudarydama santuoką cum manu; persona alieni iuris iš vieno pater familias pavaldumo pereina į kito pater familias pavaldumą (sūnus atiduodamas įsūnyti kitai šeimai - adoptio)
- Dėl capitis deminutio minima visiškai nutrūkdavo ankstesni šeimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač paveldėjimo.
- Pretorius, gindamas kreditorių interesus, suteikdavo jiems restitutio in integrum teisę, t. y. kreditoriai gaudavo teisę reikšti ieškinius pačiam capite minutus, nurodydami fikciją, kad tokio teisnumo sumažėjimo nebuvo. Pagal tokį ieškinį naujas iš pater familias turėjo arba padengti capite minutus skolas, arba atiduoti skolininko turtą padengti skolas kreditoriams.
Pilietinė negarbė:
1) Seniausias pilietinės negarbės atvejis - intestabilitas. Asmuo, patyręs intestabilitas, negalėjo būti liudytojas, negalėjo ir kitų asmenų kviestis būti jo liudytojais. Jau Dvylikos lentelių įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kuris buvo liudytojas arba svėrėjas sudarant sandorį, o vėliau atsisakė tai patvirtinti, praranda teisę liudyti ir kviestis liudytojus.
2) infamia. Šią negarbę patyręs asmuo negalėjo būti ieškovas ir atsakovas teisme, jo negalėjo rinkti į magistratus, jis prarasdavo rinkimų teisę. Buvo žinoma: infamia censoria, kylanti iš cenzoriaus pastabos, infamia consularis, kai rinkimų pirmininkas, dažniauiai konsulas, galėjo išbraukti iš rinkimų sąrašo tuos, kurie buvo neverti, ir infamia praetoria, šitaip vadinta dėl to, kad pretorius neleido asmeniui ginti teisme kito asmens, draudė jam dalyvauti teisme per savo atstovą (cognitor,procurator) arba pačiam būti kito asmens atstovu. Pretoriaus paskelbta infamia buvo gana pastovi ir apėmė daug atvejų. Justinianas išleido specialųjį sąrašą (infamianim), į kurį įtraukti asmenys negalėjo dalyvauti teismo procese ir atlikti administracinių funkcijų. Šios pilietinės negarbės atsiradimo priežasčių būta labai daug: tai ir pasitraukimas iš tarnybos legione, dvigubas susižiedavimas, asmens nuteisimas už tam tikrus viešosios teisės baudžiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli) ir panašiai.
Atvejis, ribojantis asmenų teisnumą, bet nepriklausantis sąvokai infamia. Tai turpitudo, interpretatorių, atvirkščiai negu infamia iuris, vadinta infamia facti (faktine negarbe). Tai privataus asmens poelgis, kuris, nors ir neįtrauktas į infamiarum sąrašą, visuomenės viešosios nuomonės buvo tokiu laikomas. Tai dažniausiai lietė asmenis, besiverčiančius tam tikra profesija, verslu. Pavyzdžiui, aktorystė, prostitucija ir panašios profesijos laikytos negarbingomis ir neigiamai veikė asmenų teisinę padėtį.
110
Veiksnumas
Veiksnumas - galėjimas savo valios veiksmais įgyti civilinių teisių ir pareigų, disponuoti priklausančiomis tau teisėmis (pvz., gali sudaryti sandorius).
Galima būti civilinės teisės subjektu ir neturint galimybės savarankiškai (savo valios veiksmais) disponuoti priklausančiomis teisėmis. Tokios galimybės, pavyzdžiui, neturi nepilnamečiai, bet jie neeliminuojami iš turtinių santykių srities. Jų veiksnumą šiuo atveju papildo globėjai.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda ne gimus, o sukakus tam tikram amžiui, kai žmogus gali tinkamai vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir atsakyti už teisės pažeidimo padarinius. Kitaip tariant, veiksnumas priklauso nuo žmogaus gebėjimo laisvai reikšti savo valią, o tai susiję ne tik su amžiumi, bet ir su kitais veiksniais (liga, psichikos būkle, kai kuriais veiksmais ir pan.).
Pagal amžių visi žmonės skirstyti į tris grupes:
Vaikai iki septynerių metų buvo visiškai neveiksnūs ir vadinti infantes.
Mergaitės nuo septynerių iki dvylikos metų ir berniukai nuo septynerių iki keturiolikos metų buvo nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą. Jie vadinti impuberes ir galėjo sudaryti tik smulkius sandorius, priimti mažas dovanas, pirkti nebrangius daiktus, sudaryti nedidelės vertės daiktų mainų sandorius. Sandoris, sudarytas be globėjo sutikimo, įpareigojo nepilnametį tik tiek, kiek šis gavęs pagal jį naudos.
Mergaitės nuo dvylikos metų, o berniukai nuo keturiolikos iki dvidešimt penkerių metų laikyti pilnamečiais ir veiksniais. Iš esmės jie galėjo sudaryti bet kuriuos sandorius. Tačiau paaiškėjus, kad jų sudarytas sandoris aiškiai nenaudingas, jie galėjo prašyti pretorių pripažinti jį negaliojančiu ir grąžinti šalis į pirmykštę padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija). Kuratoriaus paskyrimas asmenims, nesulaukusiems dvidešimt penkerių metų amžiaus, ribojo jų veiksnumą.
Sulaukus dvidešimt penkerių metų, bet kokie veiksnumo ribojimai išnykdavo, asmenys tapdavo visiškai veiksnūs, jeigu nebuvo kitų veiksnumą ribojančių veiksnių.
111
Universitas personarum
Universitas personarum — tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą, nepriklausantį ją sukūrusiems asmenims, ir teisnumą.
112
Universitas rerum
Universitas rerum - tai turtas, skirtas tam tikram tikslui: pavyzdžiui, švietimui, mokslui, paramai ir panašiai. Šiam turtui taip pat suteikta tam tikrų teisės subjekto savybių.
113
Juridinis asmuo
Ilgo ir sunkaus juridinio asmens idėjos plėtojimosi rezultatas, kad klasikinė teisė pripažino pagrindinius šio teisės subjekto bruožus:
1) civilinių teisinių santykių atžvilgiu korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims;
2) pavienių asmenų pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos jo teisiniam statusui;
3) korporacijos turtas nėra nei bendrąją sudarančių asmenų nuosavybė, nei konkrečių jos asmenų turtas;
4) korporacija savo vardu gali būti kai kurių civilinių teisinių santykių su fiziniais asmenimis dalyvė per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka įgaliotus atlikti tam tikrus veiksmus.
114
...................................................................................
.................................................................................................
115
Ieškinys (actio)
Ieškinys (actio) - romėnų teisėje buvo pagrindinė subjektinės teisės egzistavimo prielaida. Tai asmens kreipimasis į teismą apginti savo pažeistą teisę.
116
Actio in rem (daiktinis ieškinys)
Actio in rem (daiktinis ieškinys) - ieškinys, kuriuo ginama teisė į daiktą (ginčo dalykas: daiktas). Daiktiniais ieškiniais gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo ir kitos teisės. Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, pretenduojantis į ginčijamą daiktą. Kas bus atsakovas pagal daiktinį ieškinį - iš anksto nežinoma, nes neaišku, kas konkrečiai gali būti daiktinės teisės pažeidėjas. Todėl šis ieškinys buvo pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui. Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir Publiciana, ginantys nuosavybės teisę.
117
Actio in personam (asmeninis ieškinys)
Actio in personam (asmeninis ieškinys) - ieškinys, kuris yra pateikiamas kuomet ginčo objektas yra konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę. Tokie ieškiniai buvo pateikiami reikalavimams, susijusiems su asmeniniais teisiniais santykiais, ginti. Šie santykiai atsirasdavo tarp dviejų arba keleto konkrečių asmenų. Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas - sutartis, sandoris, deliktas ir panašiai. Skirtingai negu esant daiktiniam ieškiniui, pateikiant asmeninį ieškinį iš anksto žinomas atsakovas, nes tai gali būti tik to konkretaus santykio subjektai. Todėl ir šis ieškinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginčijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeniniu ieškiniu vadinama santykine.
118
Actio stricti iuris (girežtosios teisės ieškinys)
Actio stricti iuris (greižtosios teisės ieškinys) - tai ankstesnės epochos, kurios teisei buvo būdingas formalizmas, liekana. Tokį ieškinį nagrinėjantis teisėjas
privalėjo remtis sutartimi arba įstatymu (laikytis sutarties arba įstatymo raidės) ir negalėjo pasielgti kitaip, nors ir matė, jog suklysta.
119
Actio bonae fidei (gerosios valios ieškinys)
Nagrinėdamas bonae fidei ieškinius (geros valios ieškinius) teisėjas gilinosi į sutarties esmę, aiškinosi tikrąją šalių valią- tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas joje arba įstatyme parašyta. Actio bonae fidei ieškovo teisė grįsta ne įstatymo ar sutarties raide, bet faktinėmis bylos aplinkybėmis. Joms esant, teisinga, kad skolininkas įvykdys prievolę, nors griežtosios teisės požiūriu jis neprivalo jos vykdyti. Tokie ieškiniai atsirado teisinio formalizmo susilpnėjimo laikotarpiu.
120
Atsižvelgiant į tikslą daiktiniai ieškiniai skirstyti į tris grupes
1. Actiones rei persecutoriae - ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo. Pateikdamas šį ieškinį ieškovas reikalavo grąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko.
2. Actiones poenales - baudžiamieji ieškiniai. Jų pateikimo tikslas - civiline tvarka nubausti atsakovą.
Kartais dėl vieno teisės pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai: vienas - dėl teisės atkūrimo, kitas - dėl baudos. Pavyzdžiui, vagis privalėjo grąžinti pavogtą daiktą ir sumokėti baudą.
3. Actiones mixtae - mišrieji ieškiniai. Jais siekta atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą. Pavyzdžiui, lex Aquilia numatė ne atlyginti sugadinto daikto vertę, bet sumokėti didžiausią pastarųjų
metų ar pastarojo mėnesio jo kainą.
121
Actio directa
Actio directa - ius civile pagrįstas ieškinys, kurio pavyzdžiu remiantis pretoriaus buvo kuriamas analoginis/pagal analogiją actio utilis.
Pavyzdžiui, rei vindicatio, priklausantis kviritiniam savininkui ir naudotas reikalaujant daikto
iš svetimo neteisėto valdymo, laikytinas actio directa, o bonitariniam savininkui (faktiniam daikto valdytojui, teisėtu pagrindu įgijusiam daikto valdymą) ginti skirtas actio Publiciana - actio utilis.
122
Actio utilis
Actio utilis - išvestinis/modifikuotas pretorinis ieškinys pagal analogiją, suteikiamas todėl, kad kartais ius civile nenumatė procesinės gynybos panašaus pobūdžio teisėms.
Actiones utiles atveju teisėjui būdavo pavesta
nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikos pripažintą ieškinį. Čia tarytum taikyta analogija. Pavyzdžiui, jau minėtas lexAquilia įpareigojo atsakovą atlyginti žalą, padarytą svetimam daiktui atsakovo daiktu - corpore corpori. Žala, padaryta ne atsakovo daiktu, nebuvo atlyginama. Sakykime, atsakovas numarinąs badu ieškovo jautį. Kadangi galutinis rezultatas tas pats, pretorius išplėtė ieškinio dėl žalos, padarytos corpore
corpori, taikymą ir gyvulio numarinimo badu atvejui.
123
Actio directa
Actio directa - ius civile pagrįstas ieškinys, kurio pavyzdžiu remiantis pretoriaus buvo kuriamas analoginis ieškinys - actio utilis/pagal analogiją actio utilis.
Pavyzdžiui, rei vindicatio, priklausantis kviritiniam savininkui ir naudotas reikalaujant daikto
iš svetimo neteisėto valdymo, laikytinas actio directa, o bonitariniam savininkui (faktiniam daikto valdytojui, teisėtu pagrindu įgijusiam daikto valdymą) ginti skirtas actio Publiciana - actio utilis.
124
Actio utilis
Actio utilis - išvestinis/modifikuotas pretorinis ieškinys pagal analogiją, suteikiamas todėl, kad kartais ius civile nenumatė procesinės gynybos panašaus pobūdžio teisėms.
Actiones utiles atveju teisėjui būdavo pavesta
nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikos pripažintą ieškinį. Čia tarytum taikyta analogija. Pavyzdžiui, jau minėtas lex Aquilia įpareigojo atsakovą atlyginti žalą, padarytą svetimam daiktui atsakovo daiktu - corpore corpori. Žala, padaryta ne atsakovo daiktu, nebuvo atlyginama. Sakykime, atsakovas numarinąs badu ieškovo jautį. Kadangi galutinis rezultatas tas pats, pretorius išplėtė ieškinio dėl žalos, padarytos corpore
corpori, taikymą ir gyvulio numarinimo badu atvejui.
125
Actio ficticia
Actio ficticia - ieškinys su tam tikra fikcija.
Didėjanti civilinė apyvarta lėmė actiones ficticiae (ieškinių su fikcija) atsiradimą. Tolydžio ėmė rastis naujų turtinių santykių, kurių ius civile ieškiniais negynė. Kilus ginčui dėl šių santykių, pretorius, pateikdamas formulę, nurodė teisėjui spręsti bylą taip, lyg tam tikrų faktų ir nebuvę, arba taip, kad jie buvę, t. y. remiantis fikcija išspręsti kilusį ginčą. Pavyzdžiui, atsiradus reikalavimo teisės perleidimui kaip teisės įgyvendinimo formai, pretorius pateikiamoje formulėje teisėjui nurodydavo asmenį, įgijusį reikalavimo teisę, laikyti šios teisės perleidėjo įpėdiniu ir įgijusiu šią teisę paveldint. Remiantis tokia fikcija asmeniui, įgijusiam reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, garantuota teisinė gynyba.
126
Kondikcijos (condictiones)
Kondikcijos priskiriamos prie asmeninių ieškinių, kuriais siekta atgauti rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus.
127
Legis actio per sacramentum
Legis actio per sacramentum - procesas, lažybos.
Šalys prieš magistratą iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo tiesai patvirtinti skiria tam tikrą sumą, vadinamą sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įmokėtą sumą), neteisios šalies sacramentum tenka iždui. Suprantama, nusprendus, kas pralaimėjo lažybas, iš esmės išsprendžiamas ir ieškovo pareikštos pretenzijos klausimas.
Pasak Gajaus, legis actio sacramento buvo bendroji forma, kuria galima nagrinėti įvairius ieškinius, kuriems
nenumatyta kita, specialioji forma. Atsižvelgiant į tai, šalių ginčas kilęs dėl daikto (actio in rem) ar dėl tam tikros atsakovo prievolės ieškovui (actio in personam), legis actio sacramento įgaudavo įvairias modifikacijas, laikytasi skirtingų ritualų.
Kai legis actio sacramento forma nagrinėtas daiktinis ieškinys (actio in rem), t, y. ginčas dėl to, kam priklauso daiktas, būtina proceso sąlyga buvo pateikti ginčijamą daiktą teismui. Ginčo objektą - kilnojamąjį daiktą reikėjo atnešti, atvesti (pvz., gyvulį, vergą) arba atvežti į
teismą. Negalint pristatyti dėl dydžio, reikėjo pateikti didelio daikto dalį. Vykstant ginčui dėl nekilnojamojo turto (dėl žemės), šalys pagal tam tikrą ritualą vyko į ginčijamos žemės sklypą, paimdavo žemės ir atnešdavo į teismą. Ši žemė atstovavo visam ginčijamos žemės sklypui. Procesas prasidėdavo tam tikru ritualu. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdelę, vadinamą vindicta, arba festuca, tardamas formulę patvirtindavo, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir paliesdavo ja ginčijamą daiktą. Šis ieškovo veiksmas vadinosi vindicatio. Paskui atsakovas atliko veiksmą, vadinamą contravindicatio. Atsakovas, tvirtindamas daiktą priklausant jam, taip pat dėjo ant jo vindicta. Toliau įsitraukė magistratas, kurio akivaizdoje viskas vyko, tardavo: "palikite daiktą". Šalys nuimdavo nuo daikto savo lazdeles, ir ieškovas klausė atsakovo, ar šis negalėtų paaiškinti, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakymas galėjo būti įvairus - atsakovas arba aiškino, arba paprasčiausiai teigė, kad tai jo teisė. Paskui ieškovas kreipėsi į atsakovą, siūlydamas paskirti sacramentum. Į tai atsakovas atsakė ieškovui analogišku siūlymu. Iš pradžių sacramentum buvo įmokama realiai, iškart po provocatio sacramento. Vėliau ši tvarka šiek
tiek pasikeitė ir po provocatio sacramento tik pasižadėta, pralaimėjus bylą, sumokėti lažybų sumą.
Nusprendęs dėl sacramentum, magistratas turėjo nutarti, kam priklausys ginčijamas daiktas, kol vyks procesas. Jis galėjo perduoti jį valdyti ir ieškovui, ir atsakovui. Šalis, kuriai perduotas valdyti ginčijamas daiktas, privalėjo nurodyti magistratui asmenis, garantuosiančius, kad vėliau, priteistas kitai šaliai, daiktas (lis) ir visi jo vaisiai bus šiai grąžinti. Išsprendus šį klausimą artėjo iškilminga akimirka, vadinta litiscontestatio. Dabar ginčo šalys kreipėsi į iš anksto kviestus asmenis ir iškilmingai prašė jų būti visų šių įvykių liudytojais. Litiscontestatio procedūra baigta pirmoji proceso stadija - in iure, vykusi magistrato akivaizdoje. In iure ginčas nenagrinėtas iš esmės, sprendimas nebuvo priimamas. Nuo šios akimirkos prasidėjo antroji proceso stadija - in iudicio. Tuo tikslu Šalys tuojau pat po litiscontenstatio, dalyvaujant magistratui, iš privačių asmenų rinkosi teisėją (iudex) vėliau nagrinėsiantį ginčą iš esmės ir priimsiantį sprendimą jau nedalyvaujant valstybės valdžios atstovams. Šios stadijos teisenai nebūdingi jokie nustatyti ritualai, formos. Šalys ginčijosi, įrodymai buvo pateikiami ir kita vyko laisva forma.
Ginčams dėl tam tikros prievolės (actio in personam), o ne dėl daikto nustatytas kitoks ritualas. Tačiau, matyt, ir šiuo atveju ieškovas tvirtino, kad atsakovas jam skolingas tam tikrą sumą, o atsakovas tai neigė ir procesas, kaip ir esant actio in rem, turėjo pereiti provocatio sacramento, litiscontestatio pakopas, kad vėliau galėtų pasiekti stadiją in iudicio.
128
Legis actiones procesas/legisakcioninis (civilinis) procesas
Legis actiones procesas - Romos valstybės seniausios epochos civilinis procesas, seniausia iš mums žinomų civilinių teisių gynybos formų Romoje.
Legis actiones pavadinimas susijęs su lege agere, senovėje reiškusiu veikti, įgyvendinti savo teisę teisėtu būdu, pasipriešinti neteisėtai prievartai, kai asmuo savo teises gynęs savateismiu.
Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas: 1) legis actio sacramento;
2) legis actio per manus iniectionem,
3) legis actio per pignoris capionem,
4) legis actio per iudicis postulationem,
5) legis actioper condictionem.
Bruožai:
- Šiame procese tam tikru būdu dalyvavo valstybės valdžios pareigūnai.
- teisenos dalijimas į dvi stadijas - ius ir iudicium.
- Magistratas, kuriam dalyvaujant pradedamas procesas, pats bylos nenagrinėjo, o perdavė ją privačiam asmeniui (iudex privatus).
- Būtina legisakcioninio proceso sąlyga - šalių dalyvavimas.
- teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese - tai ieškovo reikalas: jis turėjo pasirūpinti, kad atsakovas atvyktų. Ieškovas, siekdamas priversti atsakovą atvykti pas magistratą, galėjo pasinaudoti specialia procesine priemone - in ius vocatio. Jos
esmė ta, kad ieškovas, bet kur sutikęs atsakovą, galėjo reikalauti, jog šis atvyktų į teismą. Tačiau drausta ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Atsakovas turėjo paklusti ieškovo reikalavimui. Ieškovas privalėjo užprotestuoti liudytojų akivaizdoje atsakovo atsisakymą paklusti ir prievarta šį sulaikyti. Besipriešinančiam ir mėginančiam bėgti atsakovui taikyta manus iniectio, t. y. jis eo ipso tarytum pagal teismo sprendimą pats tapdavo priklausomas nuo ieškovo. Dėl kokių nors priežasčių negalėdamas tuo metu vykti su ieškovu į teismą, atsakovas turėjo teisę pažadėti jam atvykti į jį kitą dieną. Tačiau jo pažadą turėjo kas nors laiduoti. Šis asmuo vadintas vas, o pats laidavimas - vadimonium. Vadimonium taikytas prireikus dėl kokių nors priežasčių atidėti bylos nagrinėjimą kitai dienai.
129
Legis actio per sacramentum
Legis actio per sacramentum - legisakcioninio proceso forma - lažybos.
Šalys prieš magistratą iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo tiesai patvirtinti skiria tam tikrą sumą, vadinamą sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įmokėtą sumą), neteisios šalies sacramentum tenka iždui. Suprantama, nusprendus, kas pralaimėjo lažybas, iš esmės išsprendžiamas ir ieškovo pareikštos pretenzijos klausimas.
Pasak Gajaus, legis actio sacramento buvo bendroji forma, kuria galima nagrinėti įvairius ieškinius, kuriems
nenumatyta kita, specialioji forma. Atsižvelgiant į tai, šalių ginčas kilęs dėl daikto (actio in rem) ar dėl tam tikros atsakovo prievolės ieškovui (actio in personam), legis actio sacramento įgaudavo įvairias modifikacijas, laikytasi skirtingų ritualų.
Kai legis actio sacramento forma nagrinėtas daiktinis ieškinys (actio in rem), t, y. ginčas dėl to, kam priklauso daiktas, būtina proceso sąlyga buvo pateikti ginčijamą daiktą teismui. Ginčo objektą - kilnojamąjį daiktą reikėjo atnešti, atvesti (pvz., gyvulį, vergą) arba atvežti į
teismą. Negalint pristatyti dėl dydžio, reikėjo pateikti didelio daikto dalį. Vykstant ginčui dėl nekilnojamojo turto (dėl žemės), šalys pagal tam tikrą ritualą vyko į ginčijamos žemės sklypą, paimdavo žemės ir atnešdavo į teismą. Ši žemė atstovavo visam ginčijamos žemės sklypui. Procesas prasidėdavo tam tikru ritualu. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdelę, vadinamą vindicta, arba festuca, tardamas formulę patvirtindavo, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir paliesdavo ja ginčijamą daiktą. Šis ieškovo veiksmas vadinosi vindicatio. Paskui atsakovas atliko veiksmą, vadinamą contravindicatio. Atsakovas, tvirtindamas daiktą priklausant jam, taip pat dėjo ant jo vindicta. Toliau įsitraukė magistratas, kurio akivaizdoje viskas vyko, tardavo: "palikite daiktą". Šalys nuimdavo nuo daikto savo lazdeles, ir ieškovas klausė atsakovo, ar šis negalėtų paaiškinti, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakymas galėjo būti įvairus - atsakovas arba aiškino, arba paprasčiausiai teigė, kad tai jo teisė. Paskui ieškovas kreipėsi į atsakovą, siūlydamas paskirti sacramentum. Į tai atsakovas atsakė ieškovui analogišku siūlymu. Iš pradžių sacramentum buvo įmokama realiai, iškart po provocatio sacramento. Vėliau ši tvarka šiek
tiek pasikeitė ir po provocatio sacramento tik pasižadėta, pralaimėjus bylą, sumokėti lažybų sumą.
Nusprendęs dėl sacramentum, magistratas turėjo nutarti, kam priklausys ginčijamas daiktas, kol vyks procesas. Jis galėjo perduoti jį valdyti ir ieškovui, ir atsakovui. Šalis, kuriai perduotas valdyti ginčijamas daiktas, privalėjo nurodyti magistratui asmenis, garantuosiančius, kad vėliau, priteistas kitai šaliai, daiktas (lis) ir visi jo vaisiai bus šiai grąžinti. Išsprendus šį klausimą artėjo iškilminga akimirka, vadinta litiscontestatio. Dabar ginčo šalys kreipėsi į iš anksto kviestus asmenis ir iškilmingai prašė jų būti visų šių įvykių liudytojais. Litiscontestatio procedūra baigta pirmoji proceso stadija - in iure, vykusi magistrato akivaizdoje. In iure ginčas nenagrinėtas iš esmės, sprendimas nebuvo priimamas. Nuo šios akimirkos prasidėjo antroji proceso stadija - in iudicio. Tuo tikslu Šalys tuojau pat po litiscontenstatio, dalyvaujant magistratui, iš privačių asmenų rinkosi teisėją (iudex) vėliau nagrinėsiantį ginčą iš esmės ir priimsiantį sprendimą jau nedalyvaujant valstybės valdžios atstovams. Šios stadijos teisenai nebūdingi jokie nustatyti ritualai, formos. Šalys ginčijosi, įrodymai buvo pateikiami ir kita vyko laisva forma.
Ginčams dėl tam tikros prievolės (actio in personam), o ne dėl daikto nustatytas kitoks ritualas. Tačiau, matyt, ir šiuo atveju ieškovas tvirtino, kad atsakovas jam skolingas tam tikrą sumą, o atsakovas tai neigė ir procesas, kaip ir esant actio in rem, turėjo pereiti provocatio sacramento, litiscontestatio pakopas, kad vėliau galėtų pasiekti stadiją in iudicio.
130
Legis actio per iudicis arbitrive postulationem
Legis actio per iudicis arbitrive postulationem - legis actiones forma, apie kurią žinių išliko mažai.
Manoma, kad ši formulė pasižymėjusi tuo, jog po
įprastų šalių pareiškimų magistratui (esant stadijai in iure), nebuvo provocatio sacramento (lažybų siūlymo), o prašyta magistrato skirti šalims teisėją, kuris išnagrinėtų jų ginčą (iudicis postulatio). Šiandien neaišku, kokie ginčai spręsti šia forma. Vieni mano ja nagrinėjus ieškinius, kur teisėjo vaidmuo buvo panašus į tarpininko, pavyzdžiui, dėl bendro turto
pasidalijimo. Kiti mano, kad tai gerokai vėlesnių laikų legis actiones forma, fakultatyvi visiems ieškiniams dėl prievolių. Šalys, nenorėdamos prarasti sacramentum, tarpusavyje susitarusios galėjo taikyti paprastą iudicis postulatio.
Kaip galima spręsti iš XII lentelių įstatymų, naudotas reiškiant tik tam tikrų apibrėžtų rūšių reikalavimus, dažniausiai atsiradusius žodinių sutarčių (sponsio) pagrindu. Be to, Gajus (G. 4, 17a) nurodo, jog šia legisakcinio proceso forma nagrinėtos bylos dėl turto padalijimo, pavyzdžiui, dėl palikimo arba bendrosios nuosavybės padalijimo. Ieškovas pretoriaus akivaizdoje tvirtindavęs, kad atsakovas pagal sutartį esantis jam skolingas tam tikrą pinigų sumą ar daiktą.
Jei atsakovas tokį reikalavimą užginčydavo, ieškovas prašydavo (postulatio) pretorių paskirti teisėją arba arbitrą (šis būdavo skiriamas procesuose dėl
turto padalijimo).
131
Legis actio per condictionem
Legis actio per condictionem - legis actiones forma.
Gajus nurodo, kad jos pavadinimas kilęs
iš „condicere". Ieškovas pranešė, skelbė (condicit) atsakovui, kad šis po trisdešimties dienų turi atvykti išsirinkti teisėją. Remiantis šiuo teiginiu, daroma išvada, kad šią legis actio formą sudarė pretenzijos magistratui dėstymas, paskui ėjo condictio ir litiscontestatio, po trisdešimties dienų šalys vėl vyko pas magistratą ir rinkosi teisėją. Paskiau byla perkelta į
kitą stadiją — in iudicium. Pats Gajus nesuprato, kam reikėjo šios formos, jeigu, kaip jis sako, prievoliniams ieškiniams buvo galima taikyti legis actio per sacramentum arba legis actio per iudicis postulationem. Tiesa, Gajus nurodo šią formą įvedus dviem įstatymais - lex Silia ir lex Calpurnia. Tai leidžia daryti išvadą, kad ji yra vėlyviausią ir priklauso
respublikos laikotarpiui.
132
?
Legis actiones rūšys
Teisminio nagrinėjimo:
1) legis actio sacramento
a) in rem – ginčas dėl daikto arba asmens
b) in personam – reikalavimas dėl prievolės įvykdymo
2) legis actio per iudicis arbitrive postulationem –
bylos dėl prievolių, atsiradusių stipulatio (sponsio) pagrindu, įvykdymo, dėl palikimo ar bendrosios nuosavybės padalijimo, sklypų ribų nustatymo.
3) legis actio per condictionem – ginčai dėl apibrėžtos pinigų sumos (certa pecunia) arba daikto (certa res)
Vykdymo proceso:
4) legis actio per manus iniectionem – teismo sprendimo vykdymo nukreipimas į atsakovo asmenį
5) legis actio per pignoris capionem – išskirtiniais atvejais teismo nustatytos ar pripažintos prievolės įvykdymo užtikrinimui paimant užstatą
133
Legis actio per condictionem
Legis actio per condictionem - legis actiones forma.
Gajus nurodo, kad jos pavadinimas kilęs
iš „condicere". Ieškovas pranešė, skelbė (condicit) atsakovui, kad šis po trisdešimties dienų turi atvykti išsirinkti teisėją. Remiantis šiuo teiginiu, daroma išvada, kad šią legis actio formą sudarė pretenzijos magistratui dėstymas, paskui ėjo condictio ir litiscontestatio, po trisdešimties dienų šalys vėl vyko pas magistratą ir rinkosi teisėją. Paskiau byla perkelta į
kitą stadiją — in iudicium. Pats Gajus nesuprato, kam reikėjo šios formos, jeigu, kaip jis sako, prievoliniams ieškiniams buvo galima taikyti legis actio per sacramentum arba legis actio per iudicis postulationem. Tiesa, Gajus nurodo šią formą įvedus dviem įstatymais - lex Silia ir lex Calpurnia. Tai leidžia daryti išvadą, kad ji yra vėlyviausią ir priklauso
respublikos laikotarpiui.
Legis actio per condictionem – ginčai dėl apibrėžtos pinigų sumos (certa pecunia) arba daikto (certa res)
134
?
Legis actiones rūšys
Teisminio nagrinėjimo:
1) legis actio sacramento - lažybos, užstatas (sacramentum)
a) in rem – ginčas dėl daikto arba asmens
b) in personam – reikalavimas dėl prievolės įvykdymo
2) legis actio per iudicis arbitrive postulationem –
bylos dėl prievolių, atsiradusių stipulatio (sponsio) pagrindu, įvykdymo, dėl palikimo ar bendrosios nuosavybės padalijimo, sklypų ribų nustatymo.
3) legis actio per condictionem – ginčai dėl apibrėžtos pinigų sumos (certa pecunia) arba daikto (certa res)
Vykdymo proceso:
4) legis actio per manus iniectionem – teismo sprendimo vykdymo nukreipimas į atsakovo asmenį
5) legis actio per pignoris capionem – išskirtiniais atvejais teismo nustatytos ar pripažintos prievolės įvykdymo užtikrinimui paimant užstatą
135
Formuliarinis procesas
Didėjant civilinei apyvartai reikėjo naujų civilinio proceso formų. Pirmoji tokia dirbtinė forma - greta
legisakcioninio proceso atsiradęs procesas per sponsiones. Šalys ginčą, negalimą spręsti legisakcioniniu procesu, transformavo į lažybas. Kiekviena ginčo šalis reiškė viena kitai reikalavimus ir
pagrįstumui patvirtinti pasiskirdavo baudą, o šią pasižadėdavo sumokėti paaiškėjus, kad esanti neteisi. Pasižadėjimas formintas išskirtine klausimų ir atsakymų forma (stipulatio) ir vadintas sponsio. Šių sponsiones
pagrindu vėliau prasidėjo įprastas procesas dėl žadėtos baudos siekiant nuspręsti, kas kam turi ją mokėti. Toliau procesas dėl baudos vyko legisakcioninio proceso forma. Nuo per sacramentum jis skyrėsi tuo, kad lažybos vyko ne stadijoje in iure, ir tuo, jog transformuoti į lažybas buvo galima bet kokius reikalavimus, ne tik tuos, kuriuos ieškiniais gynė įstatymai. Tačiau taikyti procesą per sponsiones buvo galima tik abiejų šalių sutikimu, nes dar iki proceso turėjo įvykti stipulatio. Todėl per sponsiones tik iš dalies užpildė senojo legis actiones spragas, bet nepašalino jam būdingo formalizmo, esančio dažna bylų pralaimėjimo priežastimi, šalims stadijoje in iure netiksliai formuluojant savo reikalavimus. Esant sudėtingiems teisiniams santykiams, tokių netikslumų pasitaikė vis daugiau. Tai, be abejonės, skatino ieškoti naujų ginčų sprendimo formų.
Lex Aebutia ir du Julijaus įstatymai buvo naujo proceso —per formulas — atsiradimas.
Dėl proceso reformos našta teisiškai formuluoti ginčą perkeliama pretoriui. Vykstant formuliariniam procesui šalys magistrato akivaizdoje savo reikalavimus galėjo reikšti bet kokiais žodžiais ir laisva forma, o pretoriaus pareiga buvo šiuos reikalavimus teisiškai įvertinti. Išklausęs šalių paaiškinimų, pretorius nustatydavo teisinę ginčo esmę ir išdėstydavo ją specialiame rašte
teisėjui, paskirtam nagrinėti bylą. Šis teisėjui adresuojamas raštas vadintas formula, o pats procesas - formuliariniu. Formulė, pateikiama teisėjui, - tai tarytum pagrindas. Pagal ją byla nagrinėta stadijoje in iudicio. Šis Romoje atsiradęs civilinis procesas taikytas ne tik respublikos laikotarpiu, bet ir vėliau. Būtent jis padėjo romėnų teisei plėtotis ir iš siauros, nacionalinės teisės tapti pasauline. Išlaisvintas iš legisakcioniniam procesui būdingo formalizmo, formuliarinis procesas pasirodė esąs labai patogus spręsti naujus ginčus, kurių nenumatė senoji ius civile. Formuliarinio proceso ašis buvo formulė — stadijos in iure tikslas (ją šioje stadijoje reikėjo gauti) ir stadijos in iudicio pagrindas (be jos pats bylos nagrinėjimas šioje stadijoje neįmanomas).
Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių. Iš pradžių visada nurodytas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės dalis vadinosi iudicis nominatio. (...) intentio, condemnatio
-Formuliarinis procesas, kaip ir legisakcioninis, turėjo dvi stadijas - ius ir iudicium. Stadijoje in iure teismo
funkcijas Romoje vykdė pretorius.
-Būtina sąlyga pradėti procesą buvo abiejų šalių atvykimas pas magistratą. Formuliariniarne procese, kaip ir legisakcioniniame, nedalyvaujant bent vienai šaliai, byla negalėjo būti nagrinėjama.
-Abiejų šalių dalyvavimas buvo ieškovo rūpestis. Kaip ir legisakcioniniame procese, ieškovas galėjo pasinaudoti in ius vocatio ir vadimonium, kad priverstų
atsakovą dalyvauti procese. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teisę jėga atvesdinti vengiantį dalyvauti procese atsakovą, taip pat manus iniectio ir pakeitė šias poveikio priemones bauda in duplum.
Šalims atvykus pas pretorių, byla pradėta nagrinėti ieškovui išdėstant pretenzijas. Šie reikalavimai adresuoti ir pretoriui, ir atsakovui. Jų pateikimo tikslas - gauti pretoriaus formulę ir išsiaiškinti atsakovo poziciją.
Išklausęs atsakovas ieškovo pretenzijas galėjo iš karto arba pripažinti, arba paneigti. Tai, kad atsakovas pripažino ieškovo pretenzijas, reiškė confessio in iure. Toliau tęsti proceso nereikėjo ir ieškovas čia pat
gavo vykdomąjį ieškinį (actio iudicati), taip pat buvę išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicio. Pripažindamas ieškovo reikalavimus, atsakovas pats sau skelbė nuosprendį. Tačiau ieškovo reikalavimui esant incerta, buvo būtina skirti specialų teisėją, turintį nustatyti privalomųjų išmokų ieškovui dydį. Paprastai confessio in iure atvejai pasitaikė retai. Atvykęs pas pretorių, atsakovas, be abejo, įsitraukdavo į ginčą ir akceptuodavo procesą- accipit iudicium. Tokiu atveju bylos nagrinėjimo stadijos in iure tikslas - aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę.
Interrogatio in iure
Neginčijama tai, kad litiscontestatio ir formuliariniame procese išsaugojo procesinės ginčo šalių sutarties perduoti savo bylą spręsti teisėjui reikšmę.
136
Ordinarinio proceso pagrindiniai bruožai
- Viešas procesas
- Litiscontestatio
- Šalių dalyvavimas būtinas. Atsakovos atvedimas į teismą buvo ieškovo reikalas. In ius vocatio.
- Dvi statdijos (ius ir iudicium)
137
Ius, iudicium
Ius - pirmoji ordinarinio proceso stadija.
- Magistratas (pretorius) veikia kaip valstybinės valdžios atstovas
- Sakomos formulės, aiškinamasi dėl ko vyks procesas
- Šioje stadijoje svarbiausia patikrinti, ar ieškinys yra galimas (konkretus ieškinys konkrečiai teisei apginti)
- Pretorius surinkdavo visus įrodymus ir reikalavimus, visą faktinę medžiagą
Iudicium - antroji ordinarinio proceso stadija.
- Veikia privatus šalių paskirtas atstovas (iudex privatus)
- Arbitrą renka šalys, bendradarbiaudamos su pretoriumi
- Faktai neberenkami, o tik vertinami
Svarbus ordinarinių (legisakcinio ir formulinio) procesų bruožas buvo teisenos padalijimas į dvi fazes arba procesines stadijas: in iure ir in iudicium (apud iudicem). Pirmojoje stadijoje magistratas susipažindavo su ginčo esme, tirdavo teismo kompetencijos, teismingumo klausimus, šalių procesinę legitimaciją, užkirsdavo kelią nereikšmingų ir tinkamai neparengtų bylų nagrinėjimui, o svarbioms duodavo tolesnę eigą, suteikdamas ginčo šalims atitinkamas procesines priemones (actio, exceptio) bei paskirdamas teisėją, spręsiantį jų bylą. Kitaip tariant, ši stadija apima civilinės bylos iškėlimą (t. y. klausimo, ar pretorius suteiks ieškininę gynybą, išsprendimą) ir pasirengimą jos nagrinėjimui. Tuo tarpu antrojoje stadijoje bylą vienasmeniškai nagrinėdavo privatus teisėjas (iudex) arba kai kuriais atvejais –
kolegialus teismas; joje buvo tiriami ir vertinami įrodymai bei priimamas teismo sprendimas, kuriuo šalių ginčas išsprendžiamas iš esmės. Ekstraordinariniam procesui toks teisenos skaidymas į dvi stadijas nebūdingas.
138
In ius vocatio
In ius vocatio - speciali procesinė priemonė, kuria galėjo pasinaudoti ieškovas, siekdamas priversti atsakovą atvykti pas magistratą. Jos esmė ta, kad ieškovas, bet kur sutikęs atsakovą, galėjo reikalauti, jog šis atvyktų į teismą. Tačiau drausta ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Atsakovas turėjo paklusti ieškovo reikalavimui.
139
Vindex
Vindex - trečiasis asmuo, įsipareigodavęs užimti atsakovo vietą procese.
140
Litis contestatio
Labai svarbi ordinarinio proceso dalis, kuria baigta pirmoji proceso stadija - in iure, vykusi magistrato akivaizdoje ir nuo litis contestatio momento prasidėjo antroji proceso stadija - in iudicio. Tai yra formalus tarp šalių kilusio ginčo konstatavimas, apibrėžiant ieškovo reikalavimo dalyką, jo vertę, pagrindą, teisinį ginčo pobūdį. Taigi, atliekant šį procesinį veiksmą, buvo apibrėžiama visuma ginčytinų ir teisinę reikšmę turinčių klausimų, kurie privalėjo būti iš esmės nagrinėjami antrojoje proceso stadijoje.
litiscontestatio ir formuliariniame procese išsaugojo procesinės ginčo šalių sutarties perduoti savo bylą spręsti teisėjui reikšmę.
141
Confessio in iure
Confessio in iure - teisminis ieškinio pripažinimas. Pagrindas pradėti vykdymo procesą. Jis privalėjo būti aiškiai išreikštas ir atliekamas dalyvaujant ieškovui. Vadovaujantis principu: „pripažinęs ieškinį laikomas tarytum iš jo būtų priteista“, teisminis ieškinio pripažinimas, taip pat kaip ir teismo sprendimas, buvo
pagrindas pradėti vykdymo procesą.
Confessio in iure sukeliamos teisinės pasekmės priklausė nuo ieškinio rūšies. Ieškinių dėl apibrėžtos pinigų sumos (certum) atveju pripažinus ieškinį procesas baigdavosi nepasiekęs antrosios procesinės stadijos, pripažinimas buvo pagrindas pradėti vykdymą (išieškojimą). Jei ieškinio dalykas neturėjo piniginės išraiškos (incertum), dar tekdavo nustatyti piniginę jo
vertę.
142
Onus probandi
Onus probandi - įrodinėjimo pabaiga, įrodinėjimo našta.
143
Sententia. Res iudicata.
Sententia - žodinis, neskundžiamas, privataus teisėjo priimamas teismo sprendimas antroje proceso stadijoje (in iudicium). Šalių pasirinkto teisėjo nuomonė.
Sprendimas (sententia arba iudicatum), kurį dalyvaujant šalims žodžiu paskelbdavo teisėjas, reiškė galutinį šalių ginčo išsprendimą (res iudicata).
Teisėjo nesaistė pareiga motyvuoti sprendimą.
Teismo sprendimai galėjo įgyti deklaratyvųjį arba konstitutyvųjį pobūdį. Deklaratyvaus pobūdžio sprendimais patvirtinama egzistuojanti teisinė padėtis. Konstitutyvaus pobūdžio sprendimas sukurdavo naują teisinę padėtį. Tokie buvo bylose dėl bendrosios nuosavybės padalijimo, kai panaikinus bendrosios nuosavybės teisę sukuriama asmeninė nuosavybė, bylose dėl laisvės (causae liberales) priimami teismo sprendimai.
144
Actio iudicati
Actio iudicati - vykdomasis ieškinys/ieškinys dėl išieškojimo pagal teismo sprendimą. Ieškinys, kuris yra reiškiamas dėl teismo sprendimo įvykdymo.
145
Ekstraordinarinio proceso pagrindiniai bruožai
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turėję dvi stadijas - ius ir iudicium, laikyti įprastomis civilinės teisės gynybos formomis - ordo iudiciorum privatorum. Abu procesai dėl to vadinti ordinariniais. Jų priešingybė buvo imperijos laikais atsiradusi administracinė teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti dviejų stadijų ir dėl to vadinama extra ordinem, arba ekstraordinariniu, procesu.
Tačiau imperijos laikotarpiu kartu su formuliariniu procesu plėtojosi extraordinaria cognitio, neturinti dviejų stadijų. Pamažu ekstraordinarinis procesas išstūmė procesą performulas ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių teisių gynybos forma.
Dar senovės epochoje asmuo, negalėjęs apginti savo
teisės pagal ius civile įprasta teisena, galėjo kreiptis į magistratą gynybos administracinės valdžios priemonėmis. Magistratas pats tyrė bylos
aplinkybes, priėmė tam tikrą sprendimą ir pats jį vykdė. Tokia administracinė bylų nagrinėjimo tvarka vadinta cognitio, arba natio (cognitio extraordinaria, extra ordinem iudiciorum privatorum).
Vietoj formuliarinio proceso įvedus ekstraordinarinį, pasikeitė ir daugelis pagrindinių civilinės teisenos principų. Vykstant formuliariniam procesui pati teisena ir pats teismo sprendimas grįsti šalių susitarimu
paklusti teisėjo valiai, o naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais. Sprendimas esant ekstraordinarinei teisenai - jau ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum).
Šis esminis naujojo proceso bruožas (valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai) lėmė ir visą teiseną.
Ordinarinio proceso atveju atsakovo atvykimas į teismo procesą buvo privatus ieškovo reikalas, tuo tarpu esant ekstraordinariniam procesui šalys į teismą kviestos oficialiai, dalyvaujant valstybės valdžios
atstovui.
Ieškovo skundas (pareiškimas) buvo įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir oficialiai įteikiamas atsakovui. Toks atsakovo kvietimas į teismą vadinosi litis denuntatio. Kadangi teisena jau nedalyta į dvi stadijas, iš esmės nebuvo ir litiscontestatio, labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Proceso pradžia sukeldavo labai svarbių materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių, todėl ir ekstraordinariniame procese šiam momentui skirta daug dėmesio. Proceso pradžia laikoma ieškovo pretenzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas ginčyti šią pretenziją. Tik paskui teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės, tirti įrodymus ir t.t. Išnagrinėjęs bylą jis priimdavo sprendimą (decretum) ir šis turėjo būti vykdomas. Kadangi magistratūroje buvo hierarchinė tvarka, priimtą teismo sprendimą buvo galima skųsti aukštesniam pagal rangą magistratui (apeliacija) - vicarius, praefectus pretorio, imperatoriui.
Teismo sprendimo vykdymas ekstraordinariniame procese — paskutinė, baigiamoji proceso stadija. Pradėti jį vykdyti jau nebereikėjo specialaus ieškinio (actio iudicati), būtino ordinariniame procese, — pakako paprasto prašymo tai padaryti. Sprendimą vykdė valdžia administracinėmis priemonėmis, paimdama iš atsakovo ginčijamą daiktą.
Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau, tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma, jis negalėjo ignoruoti ir daugelio įprasto civilinio proceso principų. Visų pirma ir šiame procese reikėjo laikytis šalių rungimosi principo, kurio esmė ta, kad teismas pradėdavo bylą tik esant ieškovo pareiškimui, pats nerinko įrodymų, negalėjo priteisti daugiau, nei prašė ieškovas, ir panašiai. Tačiau ekstraordinarinis procesas gerokai ribojo viešumo principą. Procesas vyko uždaroje patalpoje (secretarium, secretum). Daug svarbesnė pasidarė raštvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai fiksuoti teismo protokole. Pats bylų nagrinėjimas tapo mokamas. Ginčo šalys privalėjo mokėti žyminį mokestį (sportulae) kanceliarinėms išlaidoms padengti.
146
Ieškinio senatis (praescriptio temporis)
Įstatymo nustatytas terminas, per kurį teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektinė teisė.
