Teisininko profesija Flashcards
(52 cards)
Kas yra universitas?
Universitas - šiam romėnų teisės terminui buvo priskirta asociacijos, turinčios juridinio asmens statusą, arba, mūsų dienų kalba, korporacijos prasmė.
Pirmasis universitetas
Visuotinai priimta laikyti, kad pirmasis tikrasis universitetas (bent jau Vakarų pasaulyje) - Bolonijos teisės mokykla (universitetas) (Italija, 1088 m.)
Svarbios datos VU teisės fakultetui/pirmieji profesoriai
- 1641 m. spalio 11 d. LDK ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza suteikia VU privilegiją viešai dėstyti kanonų bei civilinę teisę. Tad 1641 m. spalio 11 d. - Teisės fakulteto de jure pradžia, gimtadienis. Tačiau de facto TF pradėjo veikti 1644 m. rudenį, į Vilnių iš Bavarijos Ingolštato universiteto atvykus pirmiesiems teisės profesoriams; patys pirmieji buvo šie du:
1. Jonas Jurgis Šaueris (kanonų teisės specialistas, užėmęs Kanonų teisės katedrą).
2. Simonas Dilgeris (civilinės teisės žinovas, užemęs Civilinės teisės katedrą ir tapęs pirmuoju Teisės fakulteto dekanu).
VU TF katedros
- Baudžiamosios justicijos katedra
- Privatinės teisės katedra
- Viešosios teisės katedra
Kokie du teisiniai dokumentai parodo, kad teisininkų rengimą kontroliuoja valstybė?
Tai, kad teisininkų rengimą kontroliuoja valstybė, liudija mažiausiai šie du teisiniai dokumentai:
- Teisės studijų krypties aprašas (patvirtintas LR švietimo, mokslo ir sporto ministro)
- Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas (LRV nutarimu, todėl teisinė galia aukštesnė)
Profesijos sąvoka (samprata)
Profesija - darbinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis.
Galima pasakyti ir taip, jog profesija yra tam tikros specialybės praktikavimas, kai tokia praktinė veikla yra ir pragyvenimo šaltinis (ar bent vienas iš jų).
Teisinė profesija - teisininko specialybės praktikavimo atvejis.
Specialybės sąvoka (samprata)
Specialybė TŽŽ apibrėžiama taip:
- pasirengimas, mokėjimas, įgūdžiai dirbti kurioje nors srityje, kokį nors darbą; profesija
- tam tikra darbo, mokslo, mokymo sritis, dalykas, reikalaujantis atitinkamo pasirengimo.
Taigi sėkmingai teisės studijas baigęs asmuo įgyja teisininko specialybę, kuri yra būtina prielaida užimti tam tikras pareigas ir (arba) verstis atitinkama praktika, t.y. praktikuoti teisinę profesiją, t.y. profesionaliai užsiimti tam tikra teisinio darbo veikla.
Kvalifikacijos sąvoka (samprata)
TŽŽ:
-ko nors kokybės nustatymas, ko nors įvertinimas;
-žmogaus tinkamumo, pasirengimo tam tikram darbui laipsnis;
-žmogaus tinkamumo tam tikram darbui nustatymas;
-darbo rūšies charakteristika, nustatoma pagal darbo sudėtingumą, tikslumą, atsakingumą;
-profesija, specialybė.
Tautologijos klaidos.
Trys išsilavinimo (išsimokslinimo) teisės srityje kvalifikaciniai laipsniai:
- Teisės bakalauras
- Teisės magistras
- Teisės daktaras
Sąvoka pareigybė
Teisės aktuose terminas pareigybė aptinkamas. Yra net vienas LRV nutarimas, kurio pavadinime yra du mūsų kontekste svarbūs žodžiai - “teisinė pareigybė”
Respublikos Prezidentas taip pat yra teisinė pareigybė.
Žinoma, tai nereiškia, kad, pvz., eiti Respublikos Prezidento pareigas gali tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Šio nutarimo paskirtis kita: juo yra nustatoma, kad, jei asmuo turi teisinį išsilavinimą, tai jo darbas užimant bet kurią iš sąraše nurodytų pareigybių (taip pat ir Respublikos Prezidento) bus jam įskaitytas į teisinio darbo stažą. Tam tikros trukmės teisinio darbo stažo turėjimas yra būtina sąlyga pretenduojant užimti kai kurias pareigas (pvz., generalinio prokuroro ar jo padėjėjo).
Universiteto statutas:
1, Reguliaminas. Pagrindines mokslo, meno veiklos ir studijų programų rengimo ir įgyvendinimo vadybos nuostatas įtvirtina, kitus su mokslo, meno veikla ir studijomis Universitete susijusius santykius reguliuoja Senato patvirtintas Mokslo, meno veiklos ir studijų reguliaminas (toliau – Reguliaminas).
2. Studijų nuostatai. Kitas svarbus VU senato priimtas teisės aktas – Studijų nuostatai . Kiekvienai ir kiekvienam patariu įsigilinti į visą šį dokumentą, nes jame yra gana detaliai sureguliuoti visi svarbiausi studijų proceso Universitete aspektai. Kai kurie iš jų yra tokie svarbūs, kad netgi yra detalizuoti atskiruose Senato patvirtintuose teisės aktuose – pvz., Studijų pasiekimų vertinimo tvarka.
Sistemos sąvoka
Sistema yra:
- planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija;
- filos. reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip savarankišką vientisą darinį;
- organizaciškai sujungtų ūkinių vienetų ir įstaigų visuma
Sistemos organizacija
Sistemos organizacija – sistemos elementų sutvarkymo sistemoje procesas, atliekamas remiantis jų funkcine tarpusavio sąveika.
Struktūralizmas
Taigi sistema gali būti suprantama ne tik kaip struktūra, bet ir kaip tam tikrų elementų sąveika, kai elementų visuma įgyja tokių savybių, kurių neturi konkretus elementas. Elementų bendro funkcionavimo rezultatas yra nauja kokybė. Tokiu požiūriu grindžiamas vienas iš pažinimo būdų – vadinamasis struktūralizmas.
Struktūralizmas – pirmiausia kalbotyroje susiformavusi tyrinėjimų kryptis, laikanti mokslinius objektus struktūriniais (žr. termino struktūra paaiškinimą), savas taisykles turinčiais dariniais ir tirianti jų funkcionavimo dėsningumus. Pvz., kalba suprantama kaip garsų ir ženklų sistema, kurioje garsai ir ženklai prasmę turi ne patys savaime, o ją įgyja tik santykyje su kitais garsais ir ženklais .
Teisės sistema
MRU teisės mokslininkų požiūris (teisės sistemos samprata):
Teisės sistemą sudaro teisės principai ir normos, o pati teisės sistema yra minėtų principų ir normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visi principai ir normos koegzistuoja teisės institutuose, pošakiuose, šakose, susiję tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodami vienas kito veiksmingumą.
O štai toks yra VU teisės mokslininkų požiūris (teisės sistemos samprata):
Teisės sistema – struktūriška teisinių nuostatų organizacija bei tarpusavio sąsaja.
Teisės moksle smulkiausiu santykinai savarankišku teisės sistemos elementu yra laikoma teisės norma.
Teisės normos yra grupuojamos į stambesnius sisteminius blokus, priklausomai nuo poreikio.
Daugiausia dėmesio skiriama teisinių nuostatų grupavimui į tokius sisteminius darinius: – teisės šakas, pošakius, institutus; – viešąją ir privatinę teisę; – materialiąją ir proceso teisę; – konstitucinę ir ordinarinę teisę; – nacionalinę ir tarptautinę teisę.
Teisinė sistema
Taigi teisės moksle yra sutariama, kad smulkiausiu santykinai savarankišku teisės sistemos elementu yra laikoma teisės norma. Bet teisinėje tikrovėje be teisės normų esama ir daugiau įvairių reiškinių (elementų) – tai ir teisės principai, ir teisinė sąmonė, ir teisinė kultūra, ir teisininko profesija, ir įvairūs teisinės socializacijos mechanizmai, ir teisės mokslas (jurisprudencija). Būtent pastarieji reiškiniai ir yra susiję ne su teisės sistema, bet su teisine sistema .
Šia prasme (vertinant teisę kaip itin svarbų socialinio gyvenimo dalį, visos visuomenės aspektą,) priimtina (nors ji, aišku, nėra vienintelė galima) ir tokia teisinės sistemos apibrėžtis:
Teisinė sistema - autonominė visuomenės sistema, gebanti savarankiškai nustatyti savo vidinę raidą, kad galėtų tinkamai atlikti jai aukštesnės sistemos (visuomenės) priskirtas funkcijas.
Trys pagrindinės teisinės sistemos funkcinės posistemės
Tam, kad teisinė sistema funkcionuotų visuomenės labui, gausybė ją sudarančių teisinių reiškinių jungiasi į tam tikrus junginius – funkcines posistemes. Skiriant šias posistemes, tyrėjui lengviau pažinti ir išdėstyti, o auditorijai – suvokti teisinės sistemos turinį ir perprasti pateikiamą medžiagą.
Trys pagrindinės funkcinės posistemės yra:
- teisėkūros posistemė, apimanti teisėkūros institucijas ir procedūras, teisės normas, pastarųjų sisteminimą ir jų pavidalus;
- jurisdikcijos posistemė, apimanti teisės taikymo institucijas, aktus ir procedūras, įskaitant teismo proceso sampratą ir rūšis, apeliacijos ir kasacijos sampratas, bendrosios kompetencijos ir specializuotus teismus;
- jurisprudencijos posistemė, apimanti teisės mokslą ir studijas, teisės pažinimo bei mokymo metodus ir institucijas, teisės doktriną, teisės literatūrą, teisės aiškinimą.
Teisėkūra (legislatūra)
– Teisėkūra yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų, kurios paskirtis – kurti, keisti, panaikinti arba papildyti teisės normas.
– Kiekvienos šalies teisėkūra turi ypatumų, tačiau ja siekiama sukurti ir tobulinti vientisą, darnią teisės normų sistemą, reguliuojančią įvairius visuomenės santykius.
– Galiojančią teisę kuria valstybė, tiksliau – tos jos institucijos (organai, pareigūnai), kurios veikia valstybės vardu.
Teisės taikymas (jurisdikcija)
– Teisės pagrindinė paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius, pasiekti tam tikrus socialinius tikslus. Teisės taikymas, t. y. tas “būdas, kuriuo valstybė antrą kartą “sugrįžta” į teisę – pirmą kartą kaip teisėkūros, antruoju atveju – kaip asmens teisių įgyvendinimo pagelbėjimo, garantavimo ar teisingumo vykdymo subjektas”.
– Šį procesą taip pat galima vadinti tarptautiniu žodžiu – jurisdikcija
– Teisės taikymo (jurisdikcijos) subjektai dažniausiai yra:
1. valstybės institucijos (teismai, prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo institucijos, inspekcijos) ir
2. pareigūnai, turintys tam specialius įgaliojimus (kompetenciją) valstybės vardu duoti kitiems asmenims, institucijoms privalomus paliepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises.
Teisės doktrinos kūrimas (jurisprudencija)
– Sukūrus teisės normas neišvengiamai kyla jų turinio pažinimo, išsiaiškinimo problema. Per ilgą laiką jurisprudencija susiformavo į izoliuotą, uždarą žinių apie teisės reiškinius loginę sistemą, operuojančią sąvokomis ir kategorijomis, priklausančiomis ypatingam “rinkiniui” – teisės doktrinai.
– Teisinės vertybės kinta, bet tik lėtai, tiek, kiek nauja doktrina pamažu keičia interesų schemą, taigi ir – dar lėčiau – juridinius postulatus, kurie gali būti iš jos išvesti.
– Todėl teisės sistema – ypač teisės doktrina – iškyla kaip labai inertiška sistema, nuolat ribojanti ir sijojanti kaitos įtakas ir reikalavimus.
– Reikšmingas vaidmuo tenka teisės mokslininkams ir profesoriams. Būtent jie yra valdžių padalijimo teorijos, teisės viršenybės ir kitų teisės doktrinų autoriai bei svarbių kodeksų sudarytojai.
– Teisinei tikrovei (sistemai) priskirtinas ir teisės mokslas (jurisprudencija), kurio vaidmuo, reguliuojant teisinius santykius, nėra vienareikšmis, o kai kuriose visuomenėse netgi nepelnytai ignoruojamas, bet kuris yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ir profesionaliąją teisinę sąmonę, savo ruožtu sąlygojančią ir teisės kūrimą, ir jos taikymą.
Valdžių padalijimo principas Lietuvoje
LRK 5 straipsnis: Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Institucijos sąvoka (samprata)
TŽŽ:
– visuomeninė įstaiga, pvz., universitetas, mokykla, teatras;
– žmonių susivienijimas tam tikro tikslo siekti, pvz., partija, draugija, bendrija;
– nusistovėjusi visuomeninio santykiavimo forma, pvz., privatinė nuosavybė, mokesčiai.
Kaip žmonių veiklos visuomenėje rėmai ir formos (būdai), institucijos yra kompleksiniai dariniai, kuriuose sąveikauja dviejų rūšių reiškiniai (fenomenai):
- praktinio pobūdžio informacija (normatyvinės institucijos ), kurią visuomenės narys turi suprasti (suvokti); normatyvinės institucijos – teisės sistema, teisės institutas, tam tikro profesinio luomo (pvz., gydytojų) elgesio kodeksas – nustatytų elgesio normų visumos.
- asmenys, objektai ir procesai (realinės institucijos ), kuriuos visuomenės narys gali stebėti (atpažinti) kaip tikrovės reiškinius. Realinės institucijos – fiziniai ir juridiniai asmenys, įvairūs daiktai (pvz., šachmatų lenta, šachmatų figūros; šviesoforas), kurie, viena vertus, yra fizikinės prigimties (galbūt išskyrus juridinį asmenį, kuris yra teisinė fikcija), kita vertus atlieka institucijos rėmuose tam tikrą (praktinės informacijos perteikiamą) funkcinę paskirtį visuomeninių santykių (jų užsimezgimo, kaitos, pasibaigimo) atžvilgiu. Kiekvienai realinei institucijai gyvybiškai yra svarbi (panašiai kaip kraujas gyvam organizmui) įvairi praktinė informacija.
Instituto sąvoka
Dabartinėje kalbos vartosenoje institutas reiškia:
– kurios nors srities mokslinio tyrimo įstaiga, aukštoji mokykla ar jos dalis (kartais kita mokymo įstaiga);
– tam tikras teisiškai sureguliuotas visuomeninių santykių kompleksas, pvz., santuoka, šeima, nuosavybė, notariatas, hipoteka.
Teisinės institucijos sąvoka (samprata)
Plačioji teisinės institucijos samprata: plačiausia prasme terminas teisinė institucija apima visas institucijas, kuriančias arba taikančias teisę, t. y. visas viešosios valdžios institucijas – ir valstybės, ir vietos savivaldos.
Siauroji teisinės institucijos samprata: teisininkai įpratę prie siauresnės teisinių institucijų sampratos, kuri neapima daugelio tiesiogiai su viešosios valdžios įgyvendinimu susijusių institucijų.
Teisinėms institucijoms keliami uždaviniai:
– saugoti asmens teises ir laisves;
– ginti pažeistas teises ir, jei įmanoma, jas atkurti;
– patraukti atsakomybėn pažeidėjus;
– užtikrinti tinkamą ir teisėtą civilinę apyvartą ypač svarbiose privatinės teisės srityse.
Kiekvienai institucijai jos įgaliojimus įtvirtinančiuose teisės aktuose nustatyti tik jai būdingi uždaviniai, kiekviena iš jų atlieka tik jai būdingas funkcijas ir kiekvienai iš jų nustatyta tas funkcijas atitinkanti kompetencija.
Teisinių institucijų funkcijų sąrašas (LTI pateiktas):
– konstitucinė kontrolė;
– teisingumo vykdymas;
– ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas);
– operatyvinė veikla;
– kaltinimas;
– teisinės pagalbos, teisinių paslaugų teikimas;
– teismo sprendimų vykdymas;
– teisėtos civilinės apyvartos užtikrinimas;
–nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;
– atstovavimas LR tarptautiniuose teismuose;
– ir kt.
Teisinių institucijų veiklai būdingi požymiai:
– savo įgaliojimus gali įgyvendinti tik esant jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintam teisiniam pagrindui;
– griežtas nustatytos procesinės formos laikymasis (savavališki veiksmai ne tik neleidžiami, bet ir baudžiami);
– funkcijas gali vykdyti tik jose dirbantys pareigūnai, kuriems paprastai keliamas specialus, dažniausiai teisinio pasirengimo ir kiti reikalavimai;
– jų sprendimai dažniausiai yra teisinio poveikio priemonės;
– jų sprendimų vykdymas užtikrinimas valstybės prievarta (kurią taiko pačios teisinės institucijos);
– sprendimus, susijusius su asmens teisių ir laisvių ribojimu, galima skųsti įstatymų nustatyta tvarka, inter alia teismui;
– teisinės institucijos (bent didžioji jų dalis) turi laikytis ir depolitizavimo reikalavimo.
Teisinių institucijų kvalifikacija. Valdžių padalijimo principas leidžia visas teisines institucijas skirstyti į
– teisminės valdžios institucijas (t. y. teismus ir institucijas, neatskiriamai susijusias su teismine valdžia, nes jos užtikrina visavertį jos funkcionavimą),
– institucijas, susijusias su įstatymų leidžiamąja arba vykdomąja valdžia,
– institucijas, nepriskirtas nė vienai iš šių trijų valdžių.
Teisėsaugos institucijos
Pagal BK: „Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat operatyvinės veiklos subjektai.“
Valstybės kontroliuojamų teisinių profesijų samprata
Teisinės profesijos susijusios su valstybės nustatyta normatyvine tvarka – teise, su teisingumo vykdymu ir teisinės tvarkos palaikymu apskritai, taigi su viešųjų funkcijų vykdymu. Valstybė visais laikais kontroliavo patekimą į asmenų, besiverčiančių šiomis profesijomis grupę ir vertimąsi jomis.
Nepaisant to, kad dalis teisinių profesijų – advokatai, notarai, antstoliai – dažnai vadinama „laisvosiomis teisinėmis profesijomis“, visose šalyse jos yra tam tikru mastu kontroliuojamos valstybės.
Vadinamųjų laisvųjų teisinių profesijų atstovai veikia ir kaip valstybės patikėtiniai arba jos įsipareigojimų žmonėms vykdytojai. Todėl valstybė šias profesijas kontroliuoja. (!!!)
Pavyzdžiui, LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme laisvoji profesija apibrėžiama kaip „profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei, įskaitant teisinę (advokato, advokato padėjėjo, notaro, notaro padėjėjo, konsultanto teisės klausimais ir kitą teisinę veiklą). Pacituotame apibrėžime advokato, notaro ar antstolio profesija prilyginta ir toms, kurių veiklos turinio valstybė beveik nekontroliuoja (pvz., laisvai samdomo žurnalisto). Jie yra laisvųjų profesijų atstovai tik mokesčių teisės prasme.
Jų veiklos prasmė yra valstybės atitinkamiems asmenims deleguotų viešųjų funkcijų vykdymas, kurį privalomai kontroliuoja valstybė. (!!!)
