Teisės teorijos sąvokos Flashcards
(92 cards)
Prigimtinės teisės teorija
Prigimtinė teisės teorija – tai dieviškosios kilmės arba natūraliai susiformavusios vertybės, kurias įstatymai privalo įtvirtinti ir saugoti.
Istoriškai pirmoji, kuri aiškina teisės esmę ir kilmę.
Šiuolaikinėje teisinėje literatūroje paprastai yra išskiriamos dvi prigimtinės teisės teorijos: klasikinė ir modernioji.
Klasikinė teorija: teisingumas ir teisė - skirtingi dalykai.
Žmonių sukurta teisė turi atitikti „aukštesniąją“. Tokiu būdu samprotaujant, reikia pripažinti, kad egzistuoja „aukštesnieji“ standartai, kuriuos galima rasti dieviškume, religiniuose tekstuose ar pačioje žmonių prigimtyje.
Jeigu reikėtų surasti prigimtinės teisės teorijų (klasikinės ir moderniosios) bendrą vardiklį, galima būtų teigti, kad visų jų tikslas – išvengti reliatyvizmo (metodologinio principo, kuris teigia, kad nėra absoliučiai, visuotinai teisingo ar vertingo požiūrio, tačiau egzistuoja daug tiesų) ir nurodyti pagrindinius moralinių vertybių principus. Prigimtinės teisės teorijos, nepaisant to, kad jos yra sukurtos skirtingose istorinėse epochose, turi bendrą vardiklį: prigimtinės teisės pamatas – žmogaus veiksmų moralinis reglamentavimas. Prigimtinė teisė – vertybių teisė. Pvz., byla Riggs v. Palmer (principas: niekas neturėtų gauti naudos iš savo padaryto nusikaltimo/blogio).
visų prigimtinės teisės krypčių atstovai sutaria, kad ryšys tarp teisės ir moralės yra pamatinis.
Šiais laikais dominuoja pasaulietinė prigimtinės teisės teorija, prigimtinę teisę grindžianti proto postulatais. Prigimtinė teisė yra suprantama kaip tam tikri fundamentalūs moralės principai – teisingumas, sąžiningumas, lygiateisiškumas ir kt. Visuomenė kinta, jai keičiantis, keičiasi ir jos požiūris į fundamentalius moralės principus, jų turinį. Vadinasi, kinta ir pati prigimtinė teisė, o jei keičiasi ji – privalo keistis ir pozityvioji teisė.
…………………………………………………………………………
Prigimtinė teisės samprata.
Požiūris į moralę: pozityviajai teisei kelia moralumo ir teisingumo reikalavimus, teigiama, kad teisė pati iš savęs yra morali.
Požiūris į teisės aiškinimą, taikymą ir teisėkūrą: teigiama, kad teisėjas negali būti kūrėjas, teisėjas teisę turi atrasti ir taikyti, tačiau pačiai teisei yra keliamas moralumo ir teisingumo reikalavimas
Požiūris į normas, taisykles ir principus: akcentuojamas normų moralumas – šios teorijos atstovai, kalbėdami apie normas, turi omenyje ir principus.
Teisinio pozityvizmo teorija
Teisinio pozityvizmo teorija - teorija, kuri teigia, jog teisė – tai suvereno įstatymai.
Teisinio pozityvizmo pamatą sudaro dvi prielaidos:
- socialinė tezė, kad dėl to, kas yra teisė, susitaria visuomenė;
- atskirties tezė, kad teisė nepriklauso nuo moralės.
Pozityvistai manė, kad svarbiausias teisės šaltinis yra įstatymų leidėjo valia ir sankcija kaip organizuota politinė prievarta. Jie suabsoliutino valstybės vaidmenį.
Pozityvizmo atstovams teisę tiesiogiai susiejus su valstybės institucijų ar pareigūnų veikla ir jų leidžiamais teisiniais dokumentais, teisę galima apibrėžti kaip grasinimais paremtus suvereno įsakymus, normų rinkinį ar pirminių ir antrinių normų junginį. Teisinis pozityvizmas nepripažįsta jokios kitos teisės, išskyrus tą oficialią normatyvinę tvarką, kurią teisinė bendruomenė nustato sau ir savo nariams, t.y. pozityviąją (sukurtą, nustatytą) teisę. Pozityvizmas yra priešingas bet kokiems teisės pirminės būties klausimams ar samprotavimams apie teisės prigimtį ir esmę. Teisinis pozityvizmas tapatina įstatymą ir teisę.
Taigi H. L. A. Hartas teigia, jog ryšys tarp teisės ir moralės egzistuoja, nors ir nėra būtinas – taip jis atsiriboja nuo klasikinio pozityvizmo teiginių.
H. Kelsenas siekė įrodyti, kad teisę būtina atskirti nuo moralės
Teisė, kaip universalus elgesio reguliatorius, gali egzistuoti tik būdama atskirta nuo santykinio elgesio reguliatoriaus – moralės, kitaip tariant, tik būdama „grynoji“ teisė.
………………………………………………………………….
Teisinis pozityvizmas.
Požiūris į moralę: atskyrė teisę nuo moralės, teisės moralumas paliekamas už teisės ribų.
Požiūris į teisės aiškinimą, taikymą ir teisėkūrą: pripažįstama, kad taikydamas ir aiškindamas teisę teisėjas nėra teisės kūrėjas; teisės norma atsiranda kaip teisėkūros proceso rezultatas.
Požiūris į normas, taisykles ir principus: teisė susideda iš normų; principai yra svarbūs, bet nėra esminiai teisės komponentai; nepripažįstami jokie nepozityvūs (pozityviojoje teisėje neįvardyti) principai.
Teisinio realizmo teorija
Teisinis realizmas – viena iš sociologinės teisės sampratos krypčių (kraštutinė šios sampratos versija), kurioje teisės šaltiniu laikoma teismų praktika, o teisė apibrėžiama kaip normų aiškinimas teisme.
Būtina apsvarstyti ne tik formalistinius normų ir aksiomų tyrimus, kuriais rėmėsi prigimtinės teisės atstovai ir klasikiniai pozityvistai, bet ir teismų sprendimus, kaip žmonės turėtų gyventi istorijos ir šiuolaikinių pokyčių kontekste.
Teisinio realizmo atstovai suvokia teisę kaip socialinį faktą ir pabrėžia jos „netikrumą“, „neapibrėžtumą“ bei pareigūnų (pirmiausia teisėjų) vaidmenį sprendžiant ginčus. Pasak kai kurių realizmo atstovų, teisė yra tai, ką spręsdami ginčus daro teisėjai (ir apskritai pareigūnai).
Teisminis sprendimas dažnai yra įvairių teisėjo nuostatų, įsitikinimų, net intuicijos rezultatas – išeitų, kad patys teisėjai ir kuria teisę.
Skiriamos dvi teisinio realizmo mokyklos:
1) Amerikietiškasis realizmas. Vienas iš būdų susieti teisę su realybe yra sulyginti ją su pareigūnu (teisėjų) elgesiu. Teisės mokymas turėtų aprėpti ir „prognozes“ apie teisėjų sprendimus bylose.
2) Skandinaviškasis realizmas. Vienas iš būdų susieti teisę su realybe yra identifikuoti teisę su psichologiniais reiškiniais, žmonių jutimais, atsirandančiais reaguojant į teisinius žodžius. Teisinis nihilizmas – A. Hagerstromo idėja, kad negali būti normų, taikomų visiems, kad jos tiesiog atspindi požiūrį tų, kurie jas kuria. Vienintelė teisės paskirtis – socialinė nauda. Jie tikėjo, kad tikroji teisės reikšmė, jei iš tikrųjų ji yra, gali būti atrasta tik empiriškai ar moksliškai, stebint pačią visuomenės praktiką. Tikroji teisės reikšmė glūdi pačioje visuomenėje.
Bendras Amerikos ir Skandinavijos teisinio realizmo pagrindas yra jų teigimas, kad teisė nereiškia to, ką pateikė svarstyti kitos garsios XX a. pradžios jurisprudencijos mokyklos. Skandinavijos realistai nuėjo taip giliai, kad jų teiginius galima vadinti metafiziniais. Abi realizmo šakos tvirtino, kad tikrosios teisės šaknys glūdi praktikoje. Amerikos realistai manė, kad tai reiškia, jog teismų ar teisės institucijų nuosprendžiai turi būti nagrinėjami tam, kad būtų galima apibrėžti, kaip žmonėms reikia elgtis. Skandinavijos realistai nuėjo daug toliau aiškindami, kad teisė neegzistuoja, ir net jei egzistuoja, vienintelė jos paskirtis yra faktinė arba socialinė nauda.
……………………………………………………………….
Sociologinė teisės samprata.
Požiūris į moralę: teigiama, kad visos vertės yra konvencinės, visos reikšmės yra reliatyvios ir nėra objektyvios moralės, tačiau sutariama, kad moralė yra labai svarbi.
Požiūris į teisės aiškinimą, taikymą ir teisėkūrą: didžiausias vaidmuo tenka ne teisėkūros subjektui, o teisėjui, nes jis kuria teisę dažniau, nei yra įsivaizduojama; pripažįstama, kad teisės taikymas, aiškinimas ir kūrimas visada yra arti vienas kito.
Požiūris į normas, taisykles ir principus: teisės normos galioja tik taikomos teismų ar kitų galias turinčių institucijų (per teisėjų sprendimus į teisę patenka ir moraliniai imperatyvai – principai).
Teisinio pragmatizmo teorija
……………………………………………….
Psichologinė teisės teorija
……………………………………..
Istorinė teisės teorija
…………………………………….
Vientisos (integralios) teisės teorija
……………………………………
Jurisprudencija
………………………………………
Normatyvinė jurisprudencija
………………………………….
Integracinė jurisprudencija
……………………………………
Kritinė jurisprudencija
………………………………..
Postmoderniosios teisės teorijos
…………………………………..
Tarpdiscipliniškumas
…………………………….
Norma
……………………….
Teisės norma
Teisės norma yra loginė abstrakcija – elgesio modelis, konstruojamas analizuojant teisinį tekstą.
Hipotezės (normos adresato ir normos taikymo sąlygų) ir dispozicijos (elgesio modelio ir elgesio modelio pobūdžio) derinys.
Normos adresatas
………………………………
Elgesio modelis ir elgesio modelio pobūdis
…………………………….
Privalomumas
…………………………
Dispozityvus reguliavimo metodas
Dispozityvus reguliavimo metodas - tai reguliavimo metodas, kai normos adresatui pateikiamas tik pavyzdinis elgesio modelis, kurį jis gali keisti arba net gali susikurti elgesio modelį pats (todėl toks metodas vadinamas autonomišku). Vyrauja privatinėje teisėje.
Teisinio reguliavimo tipai.
Pagal teisinio reguliavimo priemonių santykį, galima išskirti du teisinio reguliavimo tipus:
A. Bendrojo draudimo (specialaus leidimo): draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leista (vyrauja viešojoje teisėje)
B. Bendrojo leidimo (specialaus draudimo): leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta (vyrauja privatinėje teisėje)
Savireguliacija
Savireguliacija – situacija, kai asmenys patys pritaiko bendras teisės normas ir sukuria individualias normas (sudaro sutartis, testamentus ir t.t.);
Teisės taikymas
Teisės taikymas – procesas, kurio metu valstybės įgaliotos institucijos pritaiko bendras teisės normas ir sukuria individualias normas (vykdo teisės taikymą ir priima teisės taikymo aktus).
Teisinio reguliavimo mechanizmas gali būti:
- PAPRASTAS (be antrinio valstybės įsikišimo): išleidžiamos bendros normos → įvyksta savireguliacija → sukuriamas teisiškai reikšmingas elgesys (teisiniai santykiai)
- SUDĖTINIS (su antriniu valstybės įsikišimu):
a) išleidžiamos bendros normos → įvykdomas teisės taikymas → sukuriamas teisiškai reikšmingas elgesys (teisiniai santykiai);
b) išleidžiamos bendros normos → įvyksta savireguliacija → sukuriamas teisiškai reikšmingas elgesys (teisiniai santykiai)→padaromas teisės pažeidimas → įvykdomas teisės taikymas (pritaikant teisines sankcijas).
Sankcija
Dėl sankcijos apibrėžimo teisės teorijoje iki šiol nėra vieningos nuomonės. 2 reikšmės:
1) Sankcija (negatyvioji, siauroji prasmė) - tai neigiamos poveikio priemonės, kurios taikomos asmeniui, pažeidusiam teisinės taisyklės dispozicijos reikalavimus. Sankcijos samprata, jungianti represines ir restitucines sankcijas.
2) Sankcija (plačiąja prasme) - ne tik reakcija į teisės normų nustatytų elgesio taisyklių pažeidimą, bet ir reakcija į teisėtus, visuomenei naudingus asmens veiksmus, o kartais netgi į tokius veiksmus, kurių atlikti teisės normos asmens neįpareigoja. Sankcijos samprata, jungianti represines ir restitucines sankcijas bei apimanti papildomai ir negaliojimo sankcijas.
Yra teigiama, kad teisinės sankcijos atlieka atgrasymo funkciją.
Teisinės sankcijos kaip neigiamos poveikio priemonės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus.
- Pagal taikomų poveikio priemonių pobūdį teisinės sankcijos gali būti restitucinės, represinės ir negaliojimo
- Pagal sankcijos struktūrą sankcijos gali būti paprastosios, sudėtines, alternatyviosios ir mišriosios
- Pagal teisinės atsakomybės rūšis sankcijos gali būti konstitucinės, baudžiamosios, administracinės, civilinės, drausminės, procesinės (teisinėje literatūroje taip pat išskiriamos politinės sankcijos ir ekonominės sankcijos):