Piliakalnių kraštas Flashcards
(7 cards)
Kunigaikštis
kariams vadovaujantis turtingas ir įtakingas bendruomenės narys.
Kuoras
viršutinė pilies bokšto dalis.
Piliakalnis
Ant kalvos įrengta įtvirtinta gyvenvietė.
Teritorinė bendruomenė
bendruomenė, kurioje gyvenančias šeimas jungia ne giminystės ryšiai, o gyvenamoji teritorija.
Kas yra piliakalnis?
(Skaityti)
Gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiantys, amatus, mainų prekybą plečiantys žmonės sukaupė turto: gyvulių, darbo įrankių, ginklų, maisto atsargų. Visa tai reikėjo saugoti ir ginti nuo kitų bendruomenių. Todėl ant kalvų pradėtos statyti įtvirtintos gyvenvietės - piliakalniai. Lietuvojè jų aptikta apie 1000. Archeologai nustatė, kad seniausiuose imta gyventi bronzos amžiuje. Piliakalniui rinktasi sunkiai prieinama kalva, supama upių, ežerų, pelkių. Ją tvėrė keliomis eilėmis kuolų. Tarp eilių palikdavo slaptų perėjų. Kuolus perpindavo šakomis ir apdrėbdavo moliu. Tvoros pagrindą tvirtino akmenimis. Šlaitus nukas- davo, kad būtų statesni. Mažiausiai apsaugotose vietose pylė žemių pylimus, kasė griovius. Viename gale įrengdavo vartus. Prie tvoros iš įkastų į žemę kuolų statė namus, kurių viduje iš akmenų krovė židinį. Gyvulius laikė kieme.
Kas gyveno piliakalnyje?
(Skaityti)
Piliakalnyje gyveno giminė, kurią sudarė kelių kartų artimieji: seneliai, tėvai ir vaikai. Šeimos kūrėsi atskiruose pastatuose. Jeigu kelios glaudėsi viename name, kiekviena turėjo savo židinį. Bendruomenei vadovavo giminės vyresnysis. Tikėta, jog visa giminė kilusi iš vieno protėvio ir vieno židinio. Giminaičiai tarpusavy- je tuoktis negalėjo, nes laikytasi papročio, kad moterys ir vyrai porą turi susirasti kaimynystėje gyvenančioje bendruomenėje. Taip buvo perduodama giminės sukaupta patirtis, naujovės. Dirbama žeme ir ganyklomis naudojosi visa bendruomenė. Gyvulių bandos, maisto atsargos, darbo įrankiai ir ginklai taip pat priklausė ne atskiroms šeimoms, o visai giminei.
Baltų gyvenimas keičiasi.
(Skaityti)
Baltams ėmus naudoti geležinius darbo įrankius, buvo įdirbami didesni žemės plotai, laikomos gausesnės gyvulių bandos. Sukauptų maisto atsargų teko prasimaitinti daugiau žmonių, todėl sparčiai augo gyventojų skaičius, laisvėjo šeimos. Piliakalniuose gyventi tapo ankšta ir nepatogu, grėsė ligos. Tad dalis žmonių kėlėsi į pašlaitę, kur įsirengdavo būstus. Taip atsirado papilių gyvenvietės. Kiti kūrėsi arčiau dirbamų laukų ir ganyklų - žemdirbių kaimuose. Čia gyveno ir ūkininkavo iš giminės išėjusios šeimos: tėvai ir vaikai. Kaimuose gyvenančias šeimas jungė ne giminystės ryšiai, o gyvenamoji teritorija. Tai teritorinė bendruomenė. Darbo įrankiai, maisto atsargos, dirbama žemė buvo atskirų šeimų asmeninė nuosavybė. Tik pievomis bei miškais naudotasi kartu. Bendruomenės reikalus tvarkė kaimo vyrų susirinkimas arba jo išrinktas seniūnas. Piliakalnyje likusią tuščią gyvenvietę žmonės toliau tvirtino: kasė gilesnius griovius, pylė aukštesnius pylimus, ant jų statė storas rąstų sienas. Taip kūrėsi piliakalnis-slėptuvė, kur nebuvo nuolat gyvenama. Ištikus pavojui, bokšto kuorė už degdavo ugnį - perspėdavo. Tada į slėptuvę su turtu subėgdavo apylinkių gyventojai ir gindavosi nuo užpuolikų. Šeimos turėjo nevienodo didumo, derlingumo žemės sklypus: vienus įdirbo lengviau, kitus sunkiau. Todėl tarp atskirų šeimų ėmė ryškėti nelygybė. Ją skatino ir gamtos nelaimės, nederlius, padažnėję karai - bendruomenės norėjo išplėsti savo teritoriją, prisiplėšti grobio ar atkeršyti užpuolikams.
Žygiams vadovavo pasižymėję kariai - kunigaikščiai. Bendruomenėse kunigaikščiai ir jų šeimos bei artimiausi giminaičiai įgijo didelę įtaką. Jiems priklausė derlingiausia žemė, didžiausia karo grobio dalis. Kunigaikščiai ir jų šeimos kūrėsi nedideliuose, bet gerai įtvirtintuose piliakalniuose.
