Senovės baltų tikėjimai Flashcards
(9 cards)
Alkas
vieta, kurioje vyko pagoniškos apeigos.
Dausos
pomirtinis baltų pasaulis.
Pagonybė
tikėjimai, į su dievintas gamtos jėgas.
Pilkapis
laidojimo vieta su supiltu žemių kauburiu- sampilu.
Stabas
garbinamo dievo atvaizdas.
Urna
indas, į kurį suberiami mirusiojo palaikai.
Ką tikėjo baltai?
(Skaityti)
Mūsų protėviai tikėjo daug dievų ir deivių: pasaulio kūrėją – Dievą, teisingumo dievą - Perkūną, požemio - Veliną, likimo deivę - Laimą, ugnies - Gabiją, derlingumo - Žemyną. Kiti dievai ir deivės globojo bites, linus, miškus, namus, vandenis, žvėris, krovė žmonėms turtus, lėmė linksmybes, meilę, mirtį, sveikatą. Mokslininkai mano, jog vyriškosios dievybės yra indoeuropietiškos kilmės. Pavyzdžiui, Perkūną atitinka slavų Perunas, germanų Toras. Moteriškosios dievybės galėjo būti paveldėtos iš senųjų Lietuvos gyventojų - medžiotojų ir maisto rinkėjų. Šventais laikyti ir atskiri ežerai, upės. Tai patvirtina iki šių dienų išlikę pavadinimai: Šventoji, Šventupis, Šveňtežeris. Žmonės garbino ir kai kuriuos medžius, ypač ąžuolus. Manė, kad juose gyvena dievai, dvasios. Namus globojo žalčiai. leškodami šiltesnės vietos, jie gyveno prie namų ir gaudė peles, nes baltai kačių ilgai neturėjo. Pirmykščiai tikėjimai į sudievintas gamtos jėgas vadinami pagonýbe. Kaip ir kitos žemdirbių tautos, baltai garbino Žemę ir dangaus kūnus - Saulę, Mėnulį, žvaigždes, kurių atvaizdais puošė keramiką, metalinius papuošalus. Ilgai stebėję dangaus šviesulius mūsų protėviai sukūrė kalendorių. Pagal jį skirstė metų laikus, mėnesius ir dienas.
Kaip baltai garbino dievus?
(Skaityti)
Norėdami apsisaugoti nuo negandų ar atsilyginti už suteiktą pagalbą mūsų protėviai dievams ir dvasioms aukojo gyvūnus, darbo įrankius, ginklus, papuošalus, o kartais ir žmones. Aukas degino šventose kalvose, giraitėse. Vietos, kur būdavo atliekamos apeigos, vadinamos alkais. Archeologai aptiko ir baltų šventyklų. Dažniausiai jas įrengdavo bendruomenės gyvenimo centruose - piliakalniuose. Šventyklose greičiausiai stovėjo dievų skulptūros - stabai. Jos medinės, todėl išliko labai mažai. Prūsijoje bei Lénkijoje aptikta ir akmeninių stabų – „akmeninių bobų”. Iki šiol ginčijamasi, ar tai baltų dievų atvaizdai. Lietuvõs miškuosè, pievose randama akmenų su įdubomis - „velnio pėdomis”. Sakoma, kad jose mūsų protėviai lakino žalčius, rinko gydomąjį lietaus vandenį. Mokslininkų tikinimu, šie akmenys naudoti pagoniškose apeigose.Manoma, kad šventyklose ir alkuose aukojimo apeigas atlikdavo žyniai ir žynės. Jie taip pat saugojo šventąją ugnį, aiškino dievų valią, gydė ligonius. Kiekviena giminė, šeima turėjo atskirus židinius. Giminėje apeigas atlikdavo jos vyresnysis - seniūnas, o šeimoje - jos galva.
Mirusiųjų pasaulis.
(Skaityti)
Baltai tikėjo, kad mirtis yra persikėlimas į kitą pasaulį – dausas. Čia žmonės gyvena taip pat kaip ir žemėje. Todėl į kapus dėjo darbo įrankių, ginklų, papuošalų, maisto. Su kariais, kunigaikščiais laidojo ir jų žirgus. Kartais į kapą dėjo tik žirgo galvą ir kanopas. Mėsą laidotuvių dalyviai tikriausiai suvalgydavo per šermenis. Mirusiųjų laidojimo papročiai kito. Skyrėsi ir kapai įvairiose baltų genčių teritorijose. II tūkstm. iki Kr. Vakarų Lietuvojè mirusiuosius laidojo pilkapiuose – akmenimis apdėtame kape, ant kurio supildavo žemių sampilą. Maždaug po tūkstančio metų įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys: kūną kartu su įkapėmis sudegindavo ant laužo. Pelenus, daiktų likučius artimieji surinkdavo, suberdavo į molinį indą – ùrną ir užkasdavo žemėje. Mokslininkai tikina, kad šį paprotį baltai perėmė iš Vidurio Europos gyventojų.
