10 Tema Flashcards
(14 cards)
- Paaiškinkite, kodėl sunku apibrėžti, kas yra emocijos?
Emocijos yra daugiadimensinės. Jos yra subjektyvus, biologinis, tikslinis/elgesio ir socialinis fenomenas. Emocijos yra subjektyvios, nes jos priverčia mus jaustis tam tikru būdu, pavyzdžiui, pykti ar džiaugtis. Tačiau emocijos tuo pat metu yra ir biologinės reakcijos – tai padedantis mobilizuoti energiją atsakas, kuris parengia kūną prisitaikyti prie situacijų, su kuriomis susiduriame. Emocijos taip pat generuoja tikslus, pavyzdžiui pyktis tam tikram žmogui skatina su tokiu priešu kovoti, neteisingumo jausmas skatina protestuoti ir pan. Emocijos taip pat yra ir socialinis fenomenas, nes jos padeda mums komunikuoti su kitais žmonėmis. Atpažįstami veido, pozos ar kalbinės išraiškos signalai padeda kitiems žmonėms perduoti, kokio intensyvumo ir kokias emocijas mes patiriame. Taigi emocijos apima visą žmogų – mūsų jausmus ir subjektyvų patyrimą, kūno reakcijas, tikslo jausmą ir neverbalinę komunikaciją.
(apibrėžimas ir schema konspekte)
- Kaip emocijos susijusios su motyvacija?
Emocijos kaip motyvacija. Dauguma emocijų tyrinėtojų sutinka, kad emocijos yra viena iš motyvų grupių. Tačiau kai kurie mokslininkai yra linkę emocijas dar labiau sureikšminti ir teigia, kad emocijos yra pirminė motyvacinė sistema. Pavyzdžiui, teigiama, kad fiziologiniai poreikiai, tokie kaip alkis, troškulys, skausmas ir kt. turi stiprią motyvacinę galią. Tačiau S. Tomkins teigia, kad motyvacinę galią turi ne pats poreikis, o jo sukeliama emocija. Pavyzdžiui, įsivaizduokite žmogų, uždarytą į ankštą patalpą, kurioje ima trūkti oro. Oro trūkumas skatina žmogų aktyviai siekti situaciją pakeisti ir išsivaduoti iš tokios aplinkos. Tačiau ar tikrai tai lemia oro stoka? Oro stoka sukelia labai stiprų emocinį patyrimą – stiprią baimę, siaubą. Būtent patiriamas siaubas skatina žmogų aktyviai veikti. S. Tomkins teigia, kad panaikinus emociją, išnyks ir motyvacija.
- Pateikite bent tris argumentus, kad emocijų pagrindas yra biologinis ir tris, kad kognityvinis-socialinis.
už biologinę emocijų kilmę:
1. Daugelį emocinių būsenų sunku verbalizuoti, tai gali rodyti, kad jos yra ne kognityvinės, t.y. nepagrįstos kalba, kilmės.
2. Emocinį patyrimą galima sukelti nekognityviniais būdais, tokiais kaip tam tikrų smegenų sričių elektros stimuliacija ar veido raumenų aktyvumas.
3. Emocijas patiria kūdikiai ir gyvūnai.
Jei nėra kognityvinio apdorojimo, emocijos nekyla.
R. Lazarus teigia, kad jei įvykis nėra suvokiamas kaip reikšmingas asmeninei gerovei, nėra jokio poreikio į jį reaguoti emocijomis. Nesvarbūs stimulai emocinių reakcijų nesukelia. Taigi, emocinį patyrimą lemia ne pats įvykis, o jo subjektyvus reikšmingumas.
K. Scherer papildė R. Lazarus idėjas, išskirdamas specialius kognityvinius veiksnius, kurie sukelia emocijas: Ar šis įvykis geras ar blogas? Ar aš galiu šią situaciją sėkmingai įveikti? Ar šis įvykis yra teisingas moraliniu aspektu?
B. Weiner pasiūlė atribucinę emocijų teoriją. Jis teigia, kad emocijos susijusios su nuostatomis, kurias mes formuojame patirdami gyvenimo sėkmes ir nesėkmes. Jei patiriama sėkmė ir ji siejama su savimi, patiriamas pasididžiavimo jausmas. Jei sėkmė siejama su kito žmogaus pastangomis, išgyvenamas dėkingumas. Gyvenimo įvykis gali būti toks pats, bet jo pagrindu formuojama atribucija gali nulemti skirtingą emocinį patyrimą.
- Apibūdinkite dviejų sistemų emocijų modelį.
žmonės turi dvi sinchroniškai veikiančias sistemas, kurios aktyvuoja ir generuoja emocijas. Pirmoji sistema yra įgimta, spontaniška, fiziologinė, kuria nevalingai reaguojama į emocinius stimulus. Antroji sistema yra pagrįsta patyrimu, ji reaguoja interpretuodama ir pasirinkdama socialiai priimtinus būdus. Fiziologinė emocijų sistema yra evoliuciškai senesnė (limbinė sistema), kognityvinė sistema yra evoliuciškai naujesnė, o taip pat ji formuojasi žmogui augant (smegenų žievė). Biologinėje sistemoje sensorinė informacija yra apdorojama greitai, automatiškai ir nesąmoningai. Šiame procese dalyvauja limbinė sistema ir su ja susijusios sritys. Kognityvinė sistema yra pagrįsta socialine ir kultūrine patirtimi, čia sensorinė informacija apdorojama ją lyginant, interpretuojant, įsisąmoninant. Atliekant šias funkcijas svarbiausias vaidmuo tenka smegenų žievei. Šios dvi sistemos tarpusavyje ne konkuruoja, o veikia kaip viena kitą papildančios. (Schema konspekte).
- Kuo nuo kitų teorijų skiriasi R. Plutchik emocijų modelis?
Ginčas apie tai, ar emocijos yra labiau biologinės, ar labiau kognityvinės, primena klausimą, kas buvo anksčiau: višta ar kiaušinis?. Emocijos procesas sudaro sudėtingą grįžtamojo ryšio sistemą. Tokia grįžtamojo ryšio sistema visada prasideda reikšmingu stimuliniu įvykiu ir baigiasi emocija. Tarp šių dviejų grandinės galų yra sudėtinga tarpusavyje susijusių įvykių grandinė. (Schema konspekte)
emocija gali kilti dėl to, kad reikšmingas įvykis paveikė bet kurį iš grįžtamojo ryšio elementų. Emocijos gali kilti dėl kognityvinio įvertinimo (pvz., tai naudinga, ar ne); dėl pakitusio sužadinimo (pvz., dėl narkotinės medžiagos poveikio ar elektros stimuliacijos), pasikeitusios išraiškos (pvz., sąmoningai pakeistų veido raumenų). Taigi nei kognicijos, nei biologija neturi viena prieš kitą pirmenybės paaiškinant emocijų kilmę. R. Plutchik modelis labai gerai atitinka požiūrį, kad emocijos yra procesas, kurio metu įvairūs komponentai sužadinami ir sąveikauja tarpusavyje
- Kas yra vadinama emocijų šeima?
Bazinės emocijos nėra pavienės emocijos, o greičiau tam tikros susijusių, panašių emocijų šeimos. Pavyzdžiui, pyktis yra bazinė emocija, bet galima sakyti, kad yra pykčio emocijų šeima, kuri apima tokias emocijas kaip agresija, įsiūtis, susierzinimas, sudirgimas, pasipiktinimas, pavydas, frustracija. Tokios emocijų šeimos nariai yra tarpusavyje panašūs savo fiziologija, subjektyvia savijauta ir išraiškos komponentais.
- Kokiais požymiais pasižyminčios emocijos yra vadinamos bazinėmis?
Tam, kad emocija būtų laikoma bazine, ji turi atitikti keturis kriterijus:
1. Emocija turi būti įgimta, o ne išmokta per patirtį ir socializaciją.
2. Šią emociją visiems žmonėms turi sukelti tokios pačios aplinkybės (pavyzdžiui, reikšminga netektis visiems žmonėms sukelia liūdesį, ir tai nepriklauso nuo amžiaus, lyties ir kultūros).
3. Turi būti patiriama unikaliai ir savitai, pavyzdžiui, turėti išskirtines tik tai emocijai būdingas veido išraiškas.
4. Pasižymėti išskirtiniu ir nuspėjamu fiziologiniu atsaku.
- Apibūdinkite pagrindines bazines emocijas, jas sukeliančius stimulus, generuojamą motyvaciją ir
jų adaptacinę naudą.
Baimė
Baimės emocija kyla kai asmuo susiduria su situacija, kurią jis interpretuoja kaip potencialiai pavojingą ar keliančią grėsmę jo gerovei. Grėsmė gali būti tiek psichologinė, tiek fizinė. Baimės esmė – suvokiamas asmens pažeidžiamumas.
Baimė motyvuoja gynybai. Ji yra tarsi įspėjamasis signalas, kad organizmui gali būti padaryta fizinė ar psichologinė žala, todėl ji sužadina autonominę nervų sistemą. Asmuo dreba, prakaituoja, dairosi ir jaučia didelę įtampą tam, kad save apsaugotų. Apsauginė motyvacija paprastai pasireiškia bandymu pabėgti ar atsiriboti nuo baimę keliančio objekto. Jei pabėgti ar atsiriboti neįmanoma, baimė motyvuoja įveikai, tokiai kaip būti nepastebimu, tyliu. Baimė gali būti ir naudinga, nes ji motyvuoja žmogų mokytis naujų elgesio būdų, kurie padeda efektyviau įveikti grėsmę.
Pyktis
Pyktis yra bene dažniausiai patiriama emocija. Kai žmonių prašoma papasakoti apie neseniai buvusį emocinį patyrimą, žmonės pyktį įvardina dažniausiai. Pyktį sukelia apribojimai, o taip pat asmens manymas, kad jo tikslams, planams ar gerovei trukdo kažkokios išorinės jėgos (pavyzdžiui, sunkumai, kliūtys, trukdymai). Pyktis taip pat kyla, kai išduodamas pasitikėjimas, gavus griežtą atkirtį ar nepagrįstą kritiką, kai jaučiama, kad kiti į tave nekreipia dėmesio ar tiesiog dėl susikaupusio susierzinimo. Pykčio esmė – įsitikinimas, kad dabartinė situacija yra ne tokia, kokia turėtų būti, o apribojimai, trukdymas ar kritika yra neteisėti.
Pykstantis žmogus pasidaro stipresnis ir aktyvesnis. Pyktis didina asmens kontrolės jausmą. Pykdami žmonės darosi dar jautresni neteisybei, o aktyvumas būna nukreiptas tai neteisybei pakeisti. Tokia ataka gali būti tiek verbalinė, tiek neverbalinė (pavyzdžiui, šaukimas ar trenkimas durimis), tiesioginė ar netiesioginė (galima pyktį nukreipti į patį pyktį keliant objektą arba išsikrauti apspardant medį). Pyktis taip pat motyvuoja žmones išreikšti neigiamus jausmus, apie juos kalbėtis ar vengti žmogaus, ant kurio pykstama. Kai žmonės išveikia savo pyktį, tokio elgesio pasekmės dažniausiai būna sėkmingos. Pyktis padeda išsiaiškinti tarpasmeninių santykių problemas, skatina politinius pokyčius ir kultūrines naujoves. Kai tai, kas neteisinga, pasikeičia, pyktis dažniausiai tiesiog išnyksta. Tačiau ši taisyklė tinka tik tuomet, kai pasirinkti pykčio išraiškos būdai yra neagresyvūs. Tuo pat metu pyktis yra ir labiausiai destruktyvi bei pavojinga emocija, nes jo paskirtis yra griauti kliūtis. Maždaug pusei visų pykčio epizodų būdingas šaukimas ar rėkimas, o maždaug dešimtadalis baigiasi agresija. Toks pyktis darosi nenaudingas nei pačiam žmogui, nei aplinkai. Asmenybės stilius, kuriam būdingas gana intensyvus pykčio patyrimas, yra susijęs su padidinta širdies ligų rizika.
Pasišlykštėjimas
Pasišlykštėjimo funkcija yra atsikratyti ar atsiriboti nuo užkrėstų, sugedusių ar nemalonių objektų. Objektai, kurie sukelia pasišlykštėjimą, priklauso nuo asmens patirties ir kultūros. Kūdikystėje pasišlykštėjimą sukelia tik kartus ar rūgštus skonis. Vaikystėje pasišlykštėjimą keliančių objektų skaičius didėja ir ima apimti psichologinius vertinimus. Suaugusiojo amžiuje pasišlykštėjimą gali sukelti objektai, kurie yra „užkrėsti“ įvairiomis prasmėmis: fizine (pavyzdžiui, nešvara, kraujas, mirtis), santykių (pavyzdžiui, fizinis kontaktas su nepriimtinais žmonėmis), moraline (neištikimybė, smurtas prieš vaikus, seksualinis priekabiavimas).
Pagrindinė pasišlykštėjimo funkcija yra atstūmimas. Per pasišlykštėjimą asmuo atmeta tam tikrus fizinius ar psichologinius aplinkos aspektus. Nepaisant savo neigiamo atspalvio, pasišlykštėjimo emocija yra naudinga. Nenorėdamas patirti pasišlykštėjimo, asmuo išmoksta elgesio būdų, kurie padeda susikurti sąlygas, kuriose pasišlykštėjimo nėra. Žmonės keičia savo įpročius ir nuostatas, tvarko aplinką, apmąsto savo įsitikinimus ir vertybes.
Liūdesys
Liūdesys arba distresas yra pati negatyviausia emocija. Liūdesys kyla dėl atstūmimo, atskirties ir nesėkmės patyrimo. Išsiskyrimas, nesvarbu ar jis būtų fizinis, ar kylantis dėl konflikto ar nesutarimų, kelia stresą. Atskirtį galima jausti ne vien dėl žmogiškojo ryšio praradimo, bet taip pat praradus svarbias vietas
(pavyzdžiui, emigracija), pozicijas, statusą, grupės palaikymą ir pan.
Kadangi liūdesio emocija yra nepaprastai nemaloni, asmuo jaučia poreikį daryti bet ką, kad tik išvengtų šios emocijos pasikartojimo situacijoje. Pavyzdžiui, susipykusi ir išsiskyrusi pora stengiasi atsiprašyti, susitaikyti ir deda pastangas, kad situacija daugiau nebesikartotų. Liūdesys labai stipriai motyvuoja situaciją taisyti. Bėda ta, kad daugelis gyvenimo situacijų nebegali būti pakeistos. Kai situacija yra beviltiška, belieka pasyvūs reagavimo būdai, asmuo tarsi susitingsta ir atsiriboja.
Pozityvioji liūdesio pusė yra ta, kad jis netiesiogiai stiprina socialinių grupių sutelktumą. Kadangi liūdesys yra labai nemaloni emocija, žmonės iš anksto deda pastangas, kad išliktų šalia jiems svarbių
žmonių. Jei studentui nebūtų taip baisu susimauti per egzaminą, jis nebūtų toks motyvuotas mokytis. Taigi, liūdesio sukeliamas niekingumo jausmas yra motyvas palaikyti produktyvų elgesį.
Džiaugsmas
Džiaugsmą sukelia įvykiai, kurių pasekmės yra tokios, kaip mes tikimės. Džiaugsmas yra emocinis įrodymas, kad reikalai klostosi gerai (pavyzdžiui, sėkmė, pasiekimai, tobulėjimas, pagarba, santykiai). Savo prigimtimi džiaugsmas yra visiškai priešingas liūdesiui. Jei liūdėdamas asmuo būna susitingęs, pasyvus ir pesimistiškai nusiteikęs, tai besidžiaugiantis asmuo būna aktyvus, entuziastingas ir optimistiškas.
Džiaugsmas atlieka dvi pagrindines funkcijas. Džiaugsmas skatina mūsų norą įsitraukti į įvairias socialines veiklas. Šypsena skatina socialines sąveikas ir stiprina draugystę. Taigi džiaugsmas yra vadinamas socialiniais klijais, kurie padeda „sulipinti“ santykius tarp tėvų ir vaikų, mylimųjų, bendradarbių, komandos narių. Antroji džiaugsmo funkcija yra susijusi su malonumu. Tai pozityvi emocija, kuri padeda pajusti pasitenkinimą gyvenimu, atsveria frustracijas, nusivylimus ir neigiamą patyrimą. Jis gali būti panaudotas ir sunkių emocijų įveikai (pavyzdžiui, supykusį vaiką gana nesunkiai galima prajuokinti ir tai iš esmės keičia bendravimą).
Susidomėjimas
Nors žmonės retai kada įvardija, susidomėjimas yra dažniausiai kasdieniniame gyvenime sutinkama emocija. Tam tikras susidomėjimo lygmuo yra visada. Taigi, žmogus ne įgyja ar praranda savo susidomėjimą, o greičiau keičia susidomėjimo objektus, nukreipdamas savo dėmesį nuo vienos veiklos rie kitos.
Susidomėjimas sukuria motyvaciją tyrinėti, atrasti, išsiaiškinti, kaupti informaciją. Susidomėjimas taip pat susijęs su kūrybiškumo motyvacija, noru mokytis bei lavinti savo žinias ir įgūdžius. Susidomėjimas nulemia, kiek dėmesio bus skiriama tam tikrai veiklai, kaip asmuo apdoros, įvaldys ir įsimins pateiktą informaciją. Iš esmės bet kokia mokymosi veikla nelabai įmanoma, jei nėra susidomėjimo.
Panieka
Pastaruoju metu J. Reeve (2018) į bazinių emocijų sąrašą įtraukė ir panieką. Panieka kyla iš jausmo, kad esi moraliai viršesnis už kitą. Ji apima negatyvų kito žmogaus elgesio įvertinimą, kai kitas žmogus vertinamas kaip kažkuria prasme nevertas ar negarbingas. Tai grynai socialinė emocija, ne kyla tik socialinių interakcijų su kitais metu. Vis dėlto, panieka gali būti išskiriama kaip atskira bazinė emocija (nors ir persidengia su pasišlykštėjimu), nes turi tik jau būdingas prielaidas (moralinis pranašumas) bei tik jai būdingą įvairiose kultūrose atsikartojančią veido išraišką (tarsi labiau suspaustas ir pakilęs vienas lūpų kampas), kylančią tokiose situacijose kaip giriantis pasiekimu, prie kurio besigiriantis žmogus nėra prisidėjęs.
Pagrindinis paniekos motyvas – išlaikyti socialinę hierarchiją. Panieka tarsi signalizuoja apie vieno žmogaus dominavimą ir pranašumą. Tačiau tuo pačiu panieka gali tūrėti itin griaunančių pasekmių santykiams.
- Kokias funkcijas atlieka emocijos?
Emocijos gyvūnams padeda adaptuotis aplinkoje.
Emocijos atlieka bent aštuonias skirtingas funkcijas: apsaugos, destrukcijos, reprodukcijos, suvienijimo, priėmimo, atstūmimo, tyrinėjimo ir orientacijos. Pavyzdžiui:
• baimė suteikia energijos ir jėgų pabėgti nuo grėsmingo stimulo ir taip save apsaugoti – apsauga;
• pyktis parengia kūną atakai ir padeda sugriauti tikslo siekimui trukdančias kliūtis aplinkoje – destrukcija;
• džiaugsmas padeda padidinti patrauklumą siekiant parterio, kurti ir palaikyti ryšius – reprodukcija;
• kai žmonės išsiskiria, liūdesys paskatina ieškoti būdų vėl būti kartu – suvienijimas;
• bendrumo ir priėmimo jausmai padeda stiprinti grupės jausmą, norą dalintis ir bendradarbiauti – priėmimas;
• pasišlykštėjimas skatina atsiriboti nuo stimulų, kurie žmogui pavojingi – atstūmimas;
• susidomėjimas ir numatymas skatina norą pažinti ir analizuoti aplinką – tyrinėjimas;
• nustebimas netikėtai susidūrus su visiškai nauju objektu skatina sustoti, atkreipti dėmesį, įvertinti ir tokiu būdu kaupti patirtį – orientacija.
apibendrintai galima teigti, kad emocijos padeda žmonėms lanksčiai ir sėkmingai prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų.
Greta išvardintų adaptacinių/įveikos funkcijų, emocijos pasižymi dar ir socialinėmis funkcijomis.
Galima išskirti keturias pagrindines socialines emocijų funkcijas:
• Emocijos perduoda informaciją apie mūsų savijautą kitiems žmonėms
• Emocijos lemia, kaip su mumis sąveikauja kiti žmonės
• Emocijos inicijuoja ir palaiko socialines interakcijas
• Emocijos kuria, palaiko ir nutraukia santykius
- Kurios emocijos yra geros?
Nėra blogų emocijų. Džiaugsmas nebūtinai yra gera emocija, o liūdesys ar pyktis nebūtinai yra neigiamos emocijos. Visos emocijos yra naudingos, nes jos nukreipia dėmesį konkrečiom gyvenimo aplinkybėm reikiama linkme. Kiekviena emocija suteikia unikalų reagavimo būdą toje situacijoje. Taigi, visos emocijos iš esmės yra geros, funkcionalios, tikslingos ir padedančios adaptyviai kontroliuoti elgesį.
- Ar galima pritarti požiūriui, kad emocijos žmogui yra nenaudingos? Pagrįskite.
Tik dalinai, nes emocijos mums yra daugeliu atvejų naudingos:
Emocinės išraiškos yra turtingas neverbalinės informacijos šaltinis, kuris kitiems žmonėms parodo, kaip mes jaučiamės. Pavyzdžiui, kūdikiai, kurie negali perduoti informacijos verbaliniais šaltiniais, savo savijautą ir poreikius išreiškia emocinėmis išraiškomis.
Emocijos veikia kitų žmonių bendravimą su mumis, nes jos sukelia kitų žmonių atsakomąsias reakcijas. Pavyzdžiui, konfliktinėje situacijoje, kurioje vienas vaikas bando atimti iš kito vaiko žaislą, išreikšta emocija (pyktis, liūdesys) didina tikimybę, kad vaikas žaislą išlaikys. Žmonės reaguoja į kitų žmonių emocijas, nes jos praneša, kokio elgesio toliau galima tikėtis. Emocijos taip pat perduoda, ko mes tikimės iš kitų žmonių (pavyzdžiui, džiaugsmas bendraujant rodo, kad žmogumi pasitikime ir nelaukiame iš jo grėsmės). Tokia emocijų raiška gali būti net socialiai determinuota – kartais žmonės šypsosi ne todėl, kad patiria džiaugsmą, bet todėl, kad nori perduoti teigiamą emocinę žinutę apie savo draugiškumą kitiems žmonėms. Panašus elgesys yra būdingas ir primatams. Taigi, emocijos įvairiais būdais veikia socialines interakcijas.
Tačiau, automatinės biologiškai determinuotos reakcijos gali būti visiškai netinkamos tam tikromis aplinkybėmis. Taigi, tam, kad emocijos būtų adaptyvios, jos turi būti reguliuojamos ir kontroliuojamos. Kaip nurodo R. Levinson, šiais laikais mus retai užpuola tigrai, žmonės retai vagia mūsų maistą, o laukiniai žvėrys retai bando pagrobt mūsų kūdikius. Šiuolaikinės grėsmės yra mažesnės, todėl labai stipri emocinė mobilizacija tampa nebereikalinga. Tad reikia išmokti valdyti emocijas, o ne būti jų valdomam.
- Kuo nuo emocijų skiriasi nuotaika?
Emocijos ir nuotaikos kyla dėl skirtingų priežasčių. Emocijos kyla dėl reikšmingų gyvenimo įvykių ar jų įvertinimo, kaip reikšmingų mūsų gerovei. Tuo tarpu nuotaikos priežastys dažniausiai yra neaiškios ir sunkiai atsekamos. Emocijos yra specifiškos, jos veikia elgesį tam tikru būdu ir sukelia specifines reakcijas. Nuotaika labiau veikia mąstymą ir lemia tai, apie ką žmogus galvos. Emocijos yra trumpalaikės, jos trunka sekundes ar minutes, tuo tarpu nuotaikos yra stabilesnės ir trunka valandas ar net dienas.
Geros nuotaikos žmogus daugiau šypsosi, dažniau prisimena ir galvoja apie sėkmingus įvykius, kalba labiau užsidegęs, tačiau į pačią savijautą dažniausiai neatkreipia dėmesio. Paradoksalu, tačiau jei kas nors atkreipia žmogaus dėmesį į jo savijautą (pavyzdžiui, tu atrodai šiandien gerai nusiteikęs), tai gali paskatinti geros nuotaikos pabaigą. Būtent šis sąmoningo suvokimo nebuvimas yra vienas ryškiausių emocijų ir nuotaikos skiriamųjų požymių. Emocijos yra aiškiai suvokiamos, jų tikslas yra atkeipti asmens dėmesį į savo savijautą ir dėl to keisti savo elgesį. Nuotaika yra subtilesnis patyrimas. Ji neveikia nei dėmesio, nei elgesio. Ji veikia nuoseklų informacijos apdorojimo procesą – apie ką mes galvojame, kokius sprendimus priimame, kiek kūrybiškai sprendžiama užduotis ir t.t
- Paaiškinkite teigiamo ir neigiamo emocingumo sampratas.
Nuotaiką sudaro dvi nepriklausomos emocinės būsenos: teigiama ir neigiama. Teigiama ir neigiama nuotaika nėra priešingos tos pačios savijautos pusės. Jos yra nepriklausomos ir egzistuoja lygiagrečiai. Pavyzdžiui, žmonės eidami į darbo interviu dažnai nurodo, kad vienu metu patiria labai skirtingus jausmus: ir teigiamus (entuziazmas, susidomėjimas), ir neigiamus (nepasitikėjimas, nerimas).
Teigiama emocinė būsena atspindi malonų įsitraukimą. Žmonės, kurie patiria teigiamą emocinę būseną, jaučia malonų pasitenkinimą, entuziazmą ir artėjimo prie trokštamo tikslo jausmą, turi daugiau energijos ir optimizmo. Teigiamas emocingumas svyruoja dienos bėgyje: mažiausiai jo anksti ryte ir vėliau vakare, daugiausia – nuo vidurdienio iki maždaug 9 val. vakaro.
Neigiama emocinė būsena atspindi nemalonų įsitraukimą. Žmonės, kurie patiria daug neigiamos nuotaikos, dažniausiai jaučiasi nepatenkinti, nervingi, dirglūs, nuobodžiaujantys.
Nuotaika veikia ne tik emocinę savijautą bet ir platų kognityvinių, motyvacinių, biologinių ir elgesio sistemų spektrą. Teigiamas emocingumas yra susijęs su apdovanojimo ir siekimo motyvacija, tuo tarpu neigiamas emocingumas su bausmės, vengiančia, negatyvia motyvacija. Teigiamas emocingumas biologiniame lygmenyje labiausiai susijęs su dopamino takais, neigiamas emocingumas – su serotonino ir noradrenalino takais, kurie aktyvuojami, kai asmuo tikisi neigiamų įvykių. Šie duomenys pagrindžia teigiamo ir neigiamo emocingumo skirtumus net ir neurocheminiame lygmenyje.
- Kodėl verta investuoti į visuomenės teigiamą emocingumą?
Teigiamas emocingumas yra naudingas tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams. Tyrimai rodo, kad geros nuotaikos žmonės yra labiau linkę padėti kitiems, bendrauti ir inicijuoti pokalbius, reikšti savo simpatijas, yra geranoriški tiek sau, tiek kitiems. Laimingi žmonės yra linkę bendradarbiauti ir yra mažiau agresyvūs, problemas sprendžia kūrybiškai, yra atkaklūs susidūrę su sunkumais ir dažniau vadovaujasi vidine motyvacija.
