11 Tema Flashcards
(10 cards)
- Kodėl laimės jausmas nepriklauso nuo gyvenimo aplinkybių?
Dauguma žmonių yra laimingi ir tai beveik nepriklauso nuo gyvenimo aplinkybių: išsilavinimo, turto ar šalies, kurioje gyvenama.
Stiprūs gyvenimo įvykiai, kaip loterijos laimėjimas ar automobilio sudaužymas, pakeičia asmens bazinę emocinę savijautą tik trumpam. Po kurio laiko asmuo grįžta į jam įprastą laimingumo lygį.
Galima sakyti, kad žmonės turi tam tikrą fiksuotą individualų laimės lygį. Pavyzdžiui, jei dabar įvertintume kurso studentų laimės lygį ir išskirtume labai laimingus, vidutiniškai laimingus ir nelaimingus, tikėtina, kad surinkę juos po dešimties metų ir tyrimą pakartoję, mes gautume labai panašius rezultatus – tiek į laimingųjų, tiek į nelaimingųjų grupę patektų tie patys žmonės, kurie ir pirmojo tyrimo metu joje buvo, ir tai visiškai nepriklausytų nuo visų gyvenimo įvykių, kurie įvyktų per dešimtmetį. Stebėdami šią tendenciją kai kurie mokslininkai daro gana griežtą išvadą, kad bandymas tapti laimingesniu, yra tas pats, kas bandymas tapti aukštesniu. Toks požiūris greičiausiai per daug radikalus, tačiau visgi reikia pripažinti, kad laimės jausmas žymiai labiau yra susijęs su mūsų genais ir asmenybe, nei su išoriniais įvykiais.
Kadangi teigiamas ir neigiamas emocingumas yra atskiri reiškiniai, panašu, kad žmonės turi ir individualią nelaimingumo ribą. Laimingumo ir nelaimingumo ribos yra nepriklausomos. Individualioji laimės riba labiausiai yra susijusi su ekstraversija, tuo tarpu individualioji nelaimingumo riba – su neurotizmu.
- Kodėl ekstravertai yra laimingesni?
Asmenybės psichologai nurodo tris svarbiausias ekstraversijos sudedamąsias dalis:
• Socialumas – polinkis būti su kitais žmonėmis ir džiaugtis socialinėmis sąveikomis.
• Noras pasirodyti – polinkis siekti dominavimo socialinėse situacijose.
• Avantiūrizmas – polinkis siekti ir džiaugtis stimuliuojančiomis situacijomis.
Ekstravertai yra laimingesni ir dažniau patiria teigiamas emocijas nei introvertai. Didesnis bendravimas nėra pagrindinė to priežastis. Ekstravertai yra laimingesni ir tuomet, kai jie gyvena gana uždarai ar dirba darbus, kuriuose bendravimo galimybės yra ribotos. Manoma, kad didesnį laimės jausmą lemia didesnis ekstravertų jautrumas socialinėse situacijose glūdinčiam apdovanojimui. Jie aktyviau siekia ir įsitraukia į tokias veiklas, kuriose patirti sėkmę yra didelė tikimybė.
Ekstravertai emociškai laimi dėl to, kad jie dėka dominuojančios motyvacinės sistemos BAS lengviau aplinkoje atpažįsta apdovanojančius signalus, kas padeda numatyti situacijas, kurios žada teigiamus jausmus, ir turi didesnį norą aktyviai tokių situacijų siekti. Tuo tarpu introvertams tie patys signalai tokios stiprios BAS aktyvacijos nesukelia. Ekstravertai dėl aktyvesnės BAS sistemos pasižymi didesniu motyvaciniu potencialu, nes jų veiklą lydi emocinis įsitraukimas, toks kaip aistra, susižavėjimas, entuziazmas, energija, pasitikėjimas ir kt.
Ekstraversija yra paveldima.
- Ar tiesa, kad introvertai negali pilnavertiškai patirti laimės jausmo?
Gali susidaryti įspūdis, kad introvertai yra pasmerkti blankiam ir nepilnaverčiam emociniam gyvenimui. Tai yra ne visai tiesa, nes galima išskirti du laimės tipus: hedoninį ir eudaimonį. Hedoninė gerovė yra sudaryta iš malonių gyvenimo akimirkų. Daugelis žmonių būtent taip ir įsivaizduoja laimę. Eudaimoninės gerovės esmė yra savirealizacija, jos pagrindas yra prasminga veikla, asmens autentiškumas ir augimas. Ekstravertai tikrai turi daugiau hedoninio laimės jausmo, tačiau introvertai gali patirti gilų eudaimonį gerovės pojūtį.
- Kaip neurotizmas yra susijęs su nelaimingumu?
Neurotizmas yra asmenybės predispozicija patirti neigiamas emocijas, jaustis chroniškai nepatenkintu ir nelaimingu. Didesniu neurotizmu pasižymintys žmonės diena iš dienos patiria daugiau streso, daugiau neigiamų emocijų ir blogų nuotaikų, tokių kaip nerimastingumas, baimės ir dirglumas. Asmenybės bruožas, kuris yra priešingas neurotizmui, yra emocinis stabilumas.
Didesniu neurotizmu pasižymintys žmonės emociškai kenčia dėl to, kad jiems būdingas stipresnis gebėjimas patirti neigiamus jausmus ir dėl to, kad jiems būdingas negatyvus mąstymas. Taigi neigiamas gyvenimo įvykis ne tik sukelia stipresnes neigiamas emocines reakcijas, bet skatina liūdnas ir pesimistines mintis apie gyvenimą apskritai, kurios išlieka net tada, kai gyvenimo aplinkybės jau būna pasikeitusios.
Neurotizmas yra susijęs su aktyvesne BIS (behavioral inhibition system) smegenyse. BIS sistema atpažįsta ir reguliuoja bausmės signalus. BIS atpažįsta aplinkoje signalus, rodančius, kad situacija yra potencialiai pavojinga, ir generuoja baimės ir nerimo emocijas. Būtent dėl to didesniu neurotizmu pasižymintys žmonės neigiamus jausmus patiria dažniau. Kadangi analizuojant aplinką atpažįstama daug grėsmių, tai skatina ir toliau anticipuoti nesėkmes ir pavojus. Toks patyrimo stilius galiausiai skatina į daugelį gyvenimo situacijų reaguoti vengimo motyvacija. Neurotizmui būdinga stipri įgimta motyvacija vengti. Aktyvi BIS sistema šią motyvaciją paliko sukurdama stabilų neigiamą emocinį foną: baimes, nerimą, dirglumą, susierzinimą, pyktį, depresiją, savikritiką.
- Kokios yra pagrindinės apverstos U hipotezės teorinės prielaidos?
Sužadinimas apima tokius procesus kaip budrumas, žvalumas ir aktyvacija. Asmens sužadinimo lygis yra aplinkoje esančio stimuliacijos lygio funkcija. Tačiau žmonės specialiai elgiasi tam tikru būdu, kad tą sužadinimo lygį padidintų ar sumažintų. Kai stimuliacijos lygis yra žemas, dauguma žmonių siekia būdų jį padidinti, kadangi tam tikra stimuliacija yra maloni ir skatina elgesį. Kai stimuliacijos yra per daug, žmonės siekia jos sumažinti, nes per daug stimuliacijos yra nemalonu, o jos sumažinimas sukelia palengvėjimą. (Grafikas konspekte)
kai sužadinimo lygis yra žemas, aktyvumas ir motyvacija taip pat yra žema. Didėjant sužadinimui, didėja ir elgesio efektyvumas, tačiau tai vyksta tik iki tam tikros ribos. Kai sužadinimo lygis ima darytis didelis, veiklos efektyvumas ima mažėti.
Vidutinis sužadinimo lygis yra susijęs su malonumo jausmu. Žema stimuliacija sukelia nuobodulį ir neramumą. Didelė stimuliacija sukelia įtampą ir stresą. Tiek nuobodulys, tiek stresas yra nemalonūs, todėl asmuo siekia šiuos jausmuos pakeisti keisdamas savo elgesį. Kai stimuliacijos mažai, asmuo dažniausiai bando įsitraukti į veiklas, kurios žada stimuliaciją, naujas patirtis ar riziką. Kai stimuliacija per didelė, ieškoma veiklų, kurios padėtų nuo jos atsiriboti ar ją sumažinti – atostogų, rutininių užsiėmimų, pasivaikščiojimų ir pan.
Stimuliacijos stoka gali turėti neigiamas psichologines pasekmes.
smegenims ir nervų sistemai reikia stabilaus, vidinio intensyvumo sužadinimo. Todėl labai rimtai reikia vertinti situacijas, kuriose stimuliacija yra ribojama (kalėjimas, ligoninė, senelių namai, kariuomenė, ilgos ir monotoniškos paskaitos). Visgi unikali žmogaus savybė yra susikurti stimuliaciją pačiam (per įsivaizdavimą, socialinius ryšius), kurią tokiose situacijose yra įmanomaišnaudoti.
Per didelis sužadinimas taip pat yra blogai. Stresą kelia sudėtingi gyvenimo įvykiai, tokie kaip skyrybos, netektys, ligos ar nedarbas, tačiau taip pat ir kasdieniai rūpesčiai, tokie kaip transporto kamščiai, laukimas ar negalėjimas rasti reikiamo daikto, ar chroniški sunkumai, tokie kaip sergančio asmens globa, persidirbimas ar nesiklostantys santykiai. Didieji gyvenimo įvykiai sukrečia nervų ir endokrininę sistemas, tuo tarpu kasdieniai ir chroniški sunkumai linkę sumuotis ir kauptis, ir tokiu būdu sekina organizmą.
Perdėta stimuliacija blogina emocinę savijautą (nerimas, dirglumas, pyktis), trukdo kognityvinį aktyvumą (pasimetimas, užmaršumas, negalėjimas susikaupti) ir aktyvina fiziologinius procesus (simpatinės nervų sistemos hiperaktyvumas). Stresas kelia norą pabėgti iš perdėtai stimuliuojančios aplinkos, o kai to padaryti negalima, blogėja nuotaika, mažėja produktyvumas ir didėja sveikatos problemų rizika.
- Kaip įspūdžių siekimas yra susijęs su rizikingu elgesiu? Kodėl?
Įspūdžių siekimas yra asmenybės savybė, susijusi su sužadinimu ir reaktyvumu. Tai poreikis siekti patyrimo įvairovės, naujovių, patyrimo intensyvumo ir pasirengimas įsitraukti į fiziškai, legaliai, socialiai ar finansiškai rizikingas veiklas, tam, kad tai patirtum. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas, kuris vairuoja išgėręs ir dar viršija greitį, iš tikro rizikuoja fiziškai (avarijos ir sužalojimų rizika), legaliai (gali būti sulaikytas ir nubaustas už vairavimą išgėrus), finansiškai (bauda, atleidimas iš darbo, turto netekimas), socialiai (statuso netekimas). Asmenys, kuriems būdingas stiprus įspūdžių poreikis, siekia užtikrinti pastovų išorinį stimuliuojančių įspūdžių srautą, greitai ima nuobodžiauti, kai atsiranda rutina. Žmonės, kurie neturi stipraus įspūdžių poreikio, mėgsta kai stimuliacijos yra santykinai mažai ir gerai toleruoja rutiną.
Įspūdžių siekimas nereiškia rizikos mėgimo tikrąją šio žodžio prasme. Rizika yra suvokiama ir ji neatrodo patraukli, tiesiog emocinis sužadinimas ir patyrimas, kuris kyla įsitraukiant į tokias veiklas, atrodo vertas kainos, kurią už jį reikia sumokėti.
- Kas yra vadinama afektų intensyvumu, nuo ko jis priklauso?
Afektų intensyvumas apibūdina asmens emocinį sužadinimą, t.y. kaip stipriai asmuo paprastai patiria emocijas. Dideliu afektų intensyvumu pasižymintys žmonės emocijas patiria stipriai, emocijos yra reaktyvios ir įvairios. Stabiliu afektyvumu pasižymintys žmonės patiria tik švelnius emocijų svyravimus, emocijos yra santykinai mažai reaktyvios ir tik nežymiai kinta keičiantis aplinkybėms.
Stipresniu afektų intensyvumu pasižymintys žmonės fiziologiškai nėra kažkuo išskirtiniai. Svarbesni čia psichologiniai skirtumai, kadangi jie yra jautresni sužadinimo pokyčiams nei stabiliais afektais pasižymintys žmonės. Tai tarsi labai jautrus termostatas, kuris informuoja apie labai subtilius būsenos pokyčius. Tuo tarpu stabiliais afektais pasižymintys žmonės tam tikra prasme yra tiesiog nejautrūs.
- Kuo skiriasi subjektyvi kontrolė ir kontrolės poreikis?
Subjektyvi kontrolė apima įsitikinimus ir lūkesčius, kad asmeniui pavyks su aplinka sąveikauti taip, kad būtų pasiektas norimas rezultatas ir išvengta nenorimo rezultato. Kad asmuo jaustųsi kontroliuojantis
situaciją, turi būti tenkinamos dvi sąlygos:
• Asmuo turi jaustis pajėgus pasiekti norimo tikslo.
• Situacija, kurioje norima to tikslo siekti, turi būti bent iš dalies nuspėjama ir atsakanti į žmogaus pastangas.
Suvokiamos kontrolės įsitikinimai padeda numatyti, kiek pastangų asmuo skirs veiklai. Kai asmuo, kuris pasižymi pakankamai stipriais kontrolės įsitikinimais, pakliūva į pakankamai struktūruotą situaciją, jis siekia ir renkasi pakankamai didelius iššūkius, aukštus tikslus, kuria ambicingus planus, kaip pasiekti tikslo ir ką daryti, jei progresas bus lėtas. Taigi toks asmuo inicijuoja veiklą, deda į ją pastangas, yra susikaupęs ir susikoncentravęs veiklai ir išlieka atkaklus, kai kyla sunkumai. Veikdamas toks asmuo sugeba išlaikyti pozityvų emocinį foną, renkasi efektyvias problemų sprendimo strategijas, ieško grįžtamojo ryšio ir stengiasi į jį reaguoti, tobulindamas ir plėsdamas savo žinias ir įgūdžius. Taigi toks veiklos stilius iš principo pasižymi dideliu įsitraukimu ir dažniausiai padeda kontroliuoti laukiamus ir nelaukiamus rezultatus.
Kontrolės poreikis parodo, kiek asmuo yra motyvuotas kontroliuoti savo gyvenimo įvykius. Aukštu kontrolės poreikiu pasižymintys žmonės linkę įsitraukti į tokias situacijas, kurias jie jaučiasi galintys valdyti. Jiems nepatinka, kai reikia priimti tai, ką gyvenimas tiesiog duoda, bet norisi patiems kurti ir valdyti įvykius. Stipriu kontrolės poreikiu pasižymintys žmonės mėgsta patys priimti sprendimus, stengiasi būti iš anksto pasiruošę, vengia priklausyti nuo kitų ir grupėse stengiasi užimti lyderio pozicijas. Žemu kontrolės poreikiu pasižymintys žmonės vengia atsakomybės ir gerai jaučiasi deleguodami svarbius sprendimus kitiems. Jie mielai plaukia pasroviui.
Esminis skirtumas tarp suvokiamos kontrolės ir kontrolės poreikio yra tai, kad kontrolės poreikis parodo, kiek asmuo apskirtai nori valdyti situaciją, nepriklausomai nuo to, kiek kontrolės jis iš tikro turi ir kiek situacija yra nuspėjama bei linkusi reaguoti į žmogaus elgesį. Kontrolės poreikis yra susijęs su kitais asmenybės įsitikinimais, tokiais kaip išmoktas bejėgiškumas, depresija, kontrolės iliuzija, nuo jos priklauso asmens imlumas hipnozei, pasiekimai, subjektyvios perkrovos, stresas ir jo įveika, bendravimo su draugais stilius, sveikatos įpročiai ar net vieta, kurioje žmogus renkasi numirti (namuose ar ligoninėje). Taigi esminis kontrolės poreikio bruožas yra noras įgyti kontrolę arba ją atkurti, jei ji buvo prarasta.
- Kaip formuojasi subjektyvūs kontrolės įsitikinimai?
kontrolės siekis yra susijęs su veiklos metu patiriamų emocijų kokybe ir intensyvumu. Įsitraukimas į veiklą veikia veiklos pasekmes. Kai tikslas pasiekiamas, tai suteikia asmeniui kontrolės jausmą. Didelės pastangos veda prie palankių rezultatų ir jie tampa savotiška išsipildančia pranašyste. Atsainus santykis su kontrole veda prie mažiau kryptingos ir motyvuotos veiklos, kuri savo ruožtu sukelia neigiamas pasekmes. Todėl silpni kontrolės įsitikinimai taip pat padeda patvirtinti įsitikinimus, kad aplinkos kontroliuoti neįmanoma. Kadangi tokie ciklai kartojasi diena iš dienos daugelį metų, ilgainiui žmonės išugdo labai stiprius ir stabilius kontrolės įsitikinimus, apie tai, ką jie gali daryti, o ko ne.
- Pateikite tris argumentus, kad kontrolės poreikis yra efektyvi motyvacinė strategija ir tris, kad
neefektyvi.
Kontrolės poreikis iš principo yra adaptyvus ir naudingas, kai situacijos yra kontroliuojamos. Didžiausia bėda ta, kad stipriu kontrolės poreikiu pasižymintys žmonės dažnai siekia kontroliuoti situacijas, kurių kontroliuoti neįmanoma. Pavyzdžiui, stipriu kontrolės poreikiu pasižymintis žmogus gali siekti kontroliuoti lošimo automato laimėjimus, kurie yra visiškai atsitiktiniai. Taip kontrolės poreikis gali virsti kontrolės iliuzija.
Stipriu kontrolės poreikiu pasižymintys žmonės sudėtingas situacijas vertina kaip iššūkį asmeninei kontrolei, todėl jie yra atkaklūs. Pasitraukti iš situacijos reiškia pripažinti, kad situacija yra stipresnė nei asmeninė kontrolė. TAIGI BLOGOJI KONTROLĖS POREIKIO PUSĖ YRA TA, KAD KARTAIS STIPRIU KONTROLĖS POREIKIU PASIŽYMINTYS ŽMONĖS PASIRENKA PER SUDĖTINGUS TIKSLUS, ŪMIAI ir AGRESYVIAI REAGUOJA į NESĖKMES, PER ILGAI DIRBA PRIE UŽDUOČIŲ, KURIOS yra NEIŠSPRENDŽIAMOS ir IŠVYSTO KONTROLĖS ILIUZIJĄ. Dėl kontrolės iliuzijos žmonės pervertina savo veiklos efektyvumą, savo energiją, o grįžtamąjį ryšį interpretuoja taip, kad jis atitiktų jų turimas iliuzijas.
Situacijos, kurių kontroliuoti yra neįmanoma, tampa tikru iššūkiu stipriu kontrolės poreikiu pasižyminčiam žmogui. Tokios situacijos sukelia labai stiprias emocines reakcijas, stresą, nerimą, depresiją, nepagrįstas pastangas dominuoti ir užsispyrusias pastangas įveikti. Pavyzdžiui, vizitas pas dantistą yra tokia mažai kontroliuojama situacija, nes kitas asmuo kažką daro tavo burnoje. Jei paciento kontrolės poreikis yra labai didelis, jis jaus didesnį nei įprasta nerimą, bus jautresnis skausmui, tačiau tam tikros žinios, kurios padeda asmeniui suprasti, kas ir kodėl su juo vyksta, nerimą gali ženkliai sumažinti.
Taigi kontroliuojančiose situacijose kontrolės poreikis yra gera motyvacinė strategija, tačiau situacijose, kurių valdyti neįmanoma, tai tampa kliūtimi adekvačiai motyvacijai.
