5 Tema Flashcards
(21 cards)
- Paaiškinkite, kodėl psichologiniai poreikiai yra vadinami proaktyviais?
Psichologiniai poreikiai iš esmės skiriasi savo prigimtimi nuo fiziologinių poreikių, kurie kyla iš kūno būtinybės ir biologinės trūkumo būsenos. Šio tipo motyvacija yra reaktyvi, t.y. ji atsiranda ir išnyksta priklausomai nuo vidinių mūsų kūno sąlygų. Tuo tarpu psichologinių poreikių generuojama energija yra proaktyvi. Psichologiniai poreikiai sukelia norą siekti ir ieškoti ryšių su aplinka, jei tik tai gali patenkinti mūsų psichologinius poreikius. Kadangi psichologiniai poreikiai motyvuoja mus tyrinėti ir įveikti iššūkius, jie suprantami ne kaip trūkumo, o kaip augimo poreikiai.
- Ką kalbant apie psichologinius poreikius reiškia sąvoka „organizminiai“?
Terminas organizmas čia suprantamas kaip esybė, kuri yra gyva ir aktyviai sąveikaujanti su ją supančia aplinka. Bet kurio organizmo išlikimas priklauso nuo aplinkos, kadangi būtent aplinkoje slypi maisto, vandens, socialinio palaikymo šaltiniai. Visi organizmai turi tam tikrus įgūdžius, kurie padeda inicijuoti mainus su aplinka, o taip pat tam tikrą motyvaciją šiuos įgūdžius tobulinti ir lavinti. Aplinka pastoviai keičiasi, todėl organizmui reikalingas tam tikras elgesio lankstumas ir gebėjimas mokytis bei prisitaikyti. Organizmui reikia ir tam tikrų aplinkos išteklių, kad šis turimas potencialas mokytis ir augti būtų realizuojamas. Priešingas požiūris organizminiam yra mechanistinis.
Remiantis mechanistiniu požiūriu aplinka veikia žmogų, o žmogus tik reaguoja. Pavyzdžiui, patalpoje yra karšta, todėl žmogus prakaituoja, dėl to netenka vandens ir kyla troškulys, kuris skatina tam tikrą elgesį. Taigi žmogus tokioje sąveikoje yra pasyvus poveikio priėmėjas. Tuo tarpu organizminio požiūrio šalininkai teigia, kad sąveika tarp žmogaus ir aplinkos yra abipusė: aplinka veikia žmogų, o žmogus aplinką. Dėl šios sąveikos ir asmuo, ir aplinka keičiasi.
Viena iš bazinių organizminio požiūrio į motyvaciją teorinių prielaidų yra ta, kad organizmai iš prigimties yra aktyvūs. Žmogaus psichologiniai poreikiai, interesai ir vertybės yra tokio įgimto aktyvumo šaltinis. Bene gražiausias įgimto aktyvumo pavyzdys yra mažo vaiko žaidimai ir veikla, kurios vienas pagrindinių tikslų beveik visuomet yra padaryti geriau ir daugiau nei moku. Mokslininkai skiria tris pagrindinius organizminius psichologinius poreikius: autonomijos, kompetencijos ir susietumo.
- Kas yra vadinama autonomiškumu?
Autonomija yra psichologinis poreikis patirti asmeninę kryptį ir atsakomybę renkantis pradedant ir reguliuojant savo elgesį. Elgesys yra autonomiškas (arba kitaip – savideterminuotas), kai mūsų sprendimus lemia mūsų asmeniniai norai, interesai, pomėgiai. Elgesys nėra autonomiškas, jei asmens sprendimus lemia kažkokios išorinės sąlygos ar jėgos, kurios spaudžia ir verčia tam tikru būdu mąstyti, jaustis ar elgtis.
Subjektyviam autonomiškumo patyrimui yra svarbios trys sąlygos:
1. Suvokiamas priežastingumo lokusas. Didesniam autonomiškumo jausmui reikia, kad elgesio priežastys būtu suvokiamos kaip kylančios iš vidaus.
2. Norėjimas yra stiprus, kai asmuo įsitraukia į veiklą žinodamas, kad yra laisvas pasirinkti savo elgesio būdą. Norėjimas yra žemas, kai asmuo elgesį renkasi verčiamas ir spaudžiamas.
3. Suvokiamas pasirinkimas – tai jausmas, kai asmuo aplinkoje mato daugybę galimybių, iš kurių gali rinktis. Pasirinkimo nebuvimo atveju asmuo aplinką suvokia kaip nelanksčią ir jaučiasi spaudžiamas elgtis tam tikru vienu būdu.
- Kokie veiksniai padeda stiprinti autonomiškumą?
Galimybės rinktis suteikimas dažniausiai stiprina asmens autonomiškumo jausmą ir vidinę motyvaciją. Jei rinktis galima tik tarp kelių nustatytų galimybių, tokie pasirinkimai autonomijos nedidins (pavyzdžiui, kokią nori gerti arbatą: juodą ar žalią?). Tokios situacijos ne tik kad nesudaro galimybių iš tikro rinktis, bet dar ir sukuria tam tikrą spaudimą pasirinkti. Aplinka vaidina svarbų vaidmenį stiprinant ir silpninant mūsų autonomijos jausmą. Pavyzdžiui, nustatyti terminai ir taisyklės mažina mūsų autonomiškumą, tačiau jei aplinka siūlo galimybes išbandyti savo sugebėjimus, tai autonomiškumą stiprina. Autonomiškumą gali stiprinti ir santykiai. Kai mokytojas atidžiai ir pagarbiai klauso mokinių samprotavimų, skatina jų nuomonę ir savarankiškus sprendimus, tai autonomiškumą didina ir atvirkščiai, mokytojai, kurie vadovaujasi labai griežtomis taisyklėmis, struktūruotomis užduotimis, autonomiškumą silpnina. Didesnis ar mažesnis autonomiškumas yra susijęs ir su kultūra.
- Kuo skiriasi autonomiškumą stiprinantis ir kontroliuojantis motyvavimo stilius?
Būtina sąlyga norint stiprinti kitų žmonių autonomiškumą yra asmens noras pamatyti ir suvokti kito asmens perspektyvą ir vertinti veikloje atsirandančias galimybes asmeniniam augimui. Kai mes turime norą suprasti kitą žmogų, didėja tikimybė, kad mes sukursime aplinkos sąlygas, kuriose kito žmogaus autonomiškumas ir vidinė motyvacija atsiskleis. Šioms sąlygoms yra svarbu skatinti kitų žmonių vidinę motyvaciją, būti lankstiems, aiškinti ir kalbėtis, pripažinti ir priimti kitų žmonių jausmus. Tokiam motyvavimo stiliui priešingas būtų kontroliuojantis motyvacijos stilius, kurio pagrindinis tikslas sukurti pakankamai stiprų išorinį spaudimą, priverčiantį asmenį elgtis tam tikru būdu, nustatant taisykles, nuobaudas, pasekmes ir apdovanojimus, terminus, pavojus ir bausmes, kurios laukia, jei bus elgiamasi netinkamai.
Priklausomai nuo motyvavimo stiliaus skirtingai reaguojama ir į neklusnumą, blogą darbą ar netinkamą elgesį. Autonomiškumą skatinančio motyvavimo stiliaus žmogui tokie sunkumai greičiau reikš nepakankamą motyvaciją, kurią bus bandoma didinti pasitelkiant lankstumą, neformalią kalbą, aiškinimus. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad tavo mokymosi rezultatai pastaruoju metu pablogėjo. Ką tai galėtų reikšti? Pokalbyje galima bandyti išsiaiškinti sumažėjusios motyvacijos priežastis, galimus sprendimo būdus ir sudaryti sąlygas svarstyti ir pasirinkti labiau priimtinas elgesio strategijas. Tuo tarpu kontroliuojantis motyvavimo stilius tokioms problemoms spręsti greičiausiai rinksis:
• sukelti kaltės, gėdos ir nerimo jausmus (pavyzdžiui, ką pagalvos tavo mama, kai pamatys tavo studijų rezultatus?)
• grasinti reikšmingų žmonių atstūmimu (pavyzdžiui, jei tu nesistengsi, aš tavęs nemylėsiu)
• menkinti asmeninę vertę (pavyzdžiui, jei tu nesugebėsi užbaigti šio projekto, būsi visiškas nevykėlis)
• akcentuoti perfekcionistinius standartus (pavyzdžiui, jei tu nebūsi geriausias, tai būsi niekas)
• teikti „apdovanojimus su sąlyga“ (pavyzdžiui, galėsi važiuoti atostogauti, tik jei tavo pažymių vidurkis bus ne mažiau nei 9).
- Ar tiesa, kad pakankamas spaudimas visada užtikrina tinkamą elgesį?
Nors kontroliuojantis stilius daro žymiai didesnį spaudimą, tyrimai rodo, kad suprasdami elgesio svarbą, dauguma žmonių stengiasi ir investuoja į elgesį daugiau, net jei jiems asmeniškai tai nėra įdomu.
- Kas yra vadinama kompetencija?
Kompetencija – psichologinis poreikis efektyviai sąveikauti su aplinka, apimantis poreikį tobulinti savo gebėjimus ir įgūdžius, tam kad galėtume siekti ir įveikti optimalius iššūkius. Kai mes susiduriame su iššūkiu, kuris pagal savo sudėtingumo lygį gerai atitinka mūsų turimas kompetencijas ir talentus, jaučiamas stiprus susidomėjimas.
- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti aplinka, kad ji stiprintų kompetencijos jausmą?
Kompetenciją stiprinanti aplinka turi:
•kurti optimalaus lygio iššūkius,
•turėti aiškią ir padedančią struktūrą,
•pasižymėti didele tolerancija nesėkmei,
•teikti pozityvų grįžtamąjį ryšį apie vykstantį progresą.
- Kokios sąlygos yra svarbios tėkmės patyrimui atsirasti?
Toks patyrimas atsiranda, kai asmuo naudoja savo įgūdžius iššūkiui įveikti. yra du keliai, kuriais galime padėti žmogui patirti tėkmės išgyvenimą – mažindami iššūkius, kad jie atitiktų turimas kompetencijas (bet ne per daug, kad neatsirastų apatija), arba padėdami stiprinti ir ugdyti kompetenciją, kad ji atitiktų keliamus iššūkius. Svarbiausia tėkmės teorijos tezė yra ta, kad jei žmogui suteikiamas tinkamas iššūkis, bet kuri veikla gali būti maloni, įtraukianti ir teikianti turtingą patyrimą.
Kas yra Tėkmė?
Tėkmė yra gilaus įsitraukimo ir visiško pasinėrimo į atliekamą veiklą būsena. Tėkmės išgyvenimas yra toks malonus, kad žmogus linkęs kartoti veiklą, kuri šį išgyvenimą sukėlė vėl ir vėl
- Ar tiesa, kad daugiau pasitenkinimo žmonės patiria ramiomis ir nefrustruojančiomis gyvenimo sąlygomis?
pasitenkinimą žmonės dažniau patiria įveikinėdami sunkius iššūkius, nei tuomet, kai aplinkybės yra ramios ir nefrustruojančios (pavyzdžiui, tėkmės išgyvenimą studentai dažniau patiria dirbdami ir mokydamiesi, o ne ilsėdamiesi).
- Kas rodo, kad žmogui keliamas iššūkis yra optimalus?
Vienas iš pagrindinių kriterijų, kad iššūkis yra optimalus, tai beveik vienoda sėkmės ir nesėkmės tikimybė. Nesėkmės gali padaryti žalos, sumažinti siekimo motyvaciją ir skatinti vengimą. Todėl aplinka turi toleruoti ir palaikyti nesėkmes ir klaidas. Nesėkmės teikia puikias galimybes mokytis, nes padeda žmonėms suprasti jų priežastis ir išbandyti naujas strategijas, ieškoti patarimų. Klaidoms tolerantiška aplinka padeda labiau patirti savo kompetenciją ir pasitenkinimą augimu, klaidas pasiseka ištaisyti.
- Kas yra vadinama susietumu?
Susietumas yra psichologinis poreikis kurti artimus emocinius ryšius ir prisirišimus su kitais žmonėmis. Šis poreikis atspindi troškimą emociškai sietis ir įsitraukti į šiltus tarpasmeninius santykius. Dėl šios priežasties mus traukia žmonės, kuriais mes pasitikime ir kurie rūpinasi mūsų gerove, ir nusisukame nuo tų, kuriais nusiviliame ar negalime pasitikėti. Žmonės santykiuose ieško galimybės su kitu sietis autentiškai, šiltu, abipusiu rūpesčiu pagrįstu ir emociškai prasmingu būdu. Susietumo poreikis yra svarbus, nes tyrimai rodo, kad žmonės, kurių susietumo poreikis yra patenkintas, veikia efektyviau, yra atsparesni stresui, patiria mažiau psichologinių sunkumų.
- Ar tiesa, kad susirasti draugų yra sunku?
Draugystei ir bendrumo jausmui atsirasti daugeliu atveju užtenka tiesiog laiko leidimo kartu ir artimumo. Kuo daugiau žmonės bendrauja ir praleidžia laiko kartu, tuo didesnė tikimybė, kad jie taps draugais.
- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti santykiai, kad jie tenkintų susietumo poreikį?
• reikia jausti, kad kitas žmogus rūpinasi mūsų gerove
• reikia būti tikram, kad kitam žmogui mes patinkame
Esminis skirtumas vienišumo jausmui yra ne santykių dažnumas, o jų kokybė.
- Kokios sąlygos yra svarbios norint vystyti asmens vidinę motyvaciją?
Vidinę motyvaciją lemia sėkmingas pagrindinių trijų psichologinių poreikių patenkinimas įvairiais amžiaus tarpsniais. Socialinės situacijos ir įvykiai, kurie padeda žmogui pajusti savo kompetenciją atliekant tam tikrus veiksmus, didina vidinę motyvaciją tai veiklai (teigiamas grįžtamasis ryšys, apdovanojimai ir pan.). Tačiau vien kompetencijos jausmo nepakanka, reikia, kad asmuo tuo pačiu gautų pastiprinimą savo autonomiškumui – t.y. žmogus turi jausti, kad pastangos, už kurias jis gavo apdovanojimą buvo determinuotos jo paties. O saugus santykis ir prieraišumas sudaro sąlygas tyrinėjimui ir bandymams, kurių pasėkoje ir yra patiriama sėkmė.
- Kas yra išorinė motyvacija?
Išorinė motyvacija kyla dėl aplinkos spaudimo ar įvairių pasekmių, todėl ji tarsi atskira nuo paties žmogaus. Ji veikia pagal principą: „jei aš padarysiu tą ir tą, gausiu tą ir tą“
- Kas yra vadinama skatinančiomis ir baudžiančiomis pasekmėmis?
Pasekmės, kurias galime gauti iš elgesio taip pat gali būti dviejų rūšių: skatinančios ir baudžiančios. Skatinančios pasekmės savo ruožtu gali būti pozityvios ir negatyvios. Pozityvios skatinančios pasekmės yra tokios, kurioms įvykus laukiamo elgesio tikimybė didėja, pavyzdžiui, pagyrimas, alga, laimėtas trofėjus, tam tikros privilegijos ir pan. Kai asmuo sulaukia už savo elgesį teigiamų pasekmių, didėja noras tokį pat elgesį kartoti ateityje. Negatyvios skatinančios pasekmės yra tokios, kurioms išnykus laukiamo elgesio tikimybė didėja, taigi savo prigimtimi jos nemalonios. Pavyzdžiui, žadintuvo skambėjimas ryte yra erzinantis, nemalonus, ir motyvuojantis lipti iš lovos. Negatyvios skatinančios pasekmės yra skausmas, katės kniaukimas prašant ją išleisti, vaikų verkimas ir zyzimas ir pan. Kai žmogus atranda būdą, kuris jam padeda sėkmingai nusikratyti nemalonaus dirgiklio, jis jį ima kartoti ir ateityje.
Baudžiančios pasekmės yra tokios, kurios laukiamą elgesį ateityje turėtų mažinti ir slopinti. Pavyzdžiui kritika, kalėjimas, patyčios ir kt. Kai asmuo už savo elgesį susilaukia baudžiančių pasekmių, jo noras ateityje kartoti tokį elgesį mažėja. Esminis baudžiančių pasekmių skirtumas nuo negatyvaus skatimo yra tikslas sustabdyti tam tikrą elgesį.
Skirtumas tarp teigiamo pastiprinimo ir apdovanojimo yra tas, kad tik nedidelė dalis apdovanojimo iš tikro sukelia teigiamas pasekmes, t.y. veikia kaip teigiamas pastiprinimas. Pavyzdžiui, atlyginimo pakėlimas dažniausiai darbo kokybės nepagerina. Apdovanojimai veikia geriau, jei jie yra suteikiami iš karto po elgesio ir yra netikėti.
- Kas yra vadinama amotyvacija?
Amotyvacija atspindi būseną be jokios motyvacijos, kai žmogus nėra nusiteikęs ar motyvuotas jokiai veiklai.
- Apibūdinkite išorinės motyvacijos lygmenis ir jų reikšmę elgesiui.
išorinės motyvacijos būsenos, kurios skiriasi autonomiškumo lygiu:
• Išorinė reguliacija – tai visiškai iš išorės determinuota motyvacija. Tokį elgesį reguliuoja išorinis spaudimas, paskatinimai ar bausmės. Be išorinio spaudimo elgesys neatsiranda. Pavyzdžiui, studentas nepradeda mokytis iki paskutinės nakties prieš egzaminą, o išlaikęs egzaminą daugiau apie tą dalyką niekada nebegalvoja.
• Introjektuota reguliacija yra labai silpnai introjektuoti aplinkinių standartai ar reikalavimai. Introjektuotos motyvacijos pavyzdžiu galėtų būti kaltės motyvacija. Sėkmingai susidorojus su užduotimi dažniausiai jaučiamas ne pasitenkinimas, o savotiškas didžiavimasis savimi, siejamas su kitų žmonių įvertinimu.
• Identifikuota reguliacija – didele dalimi internalizuota ir autonomiška. Asmuo savanoriškai imasi veiklų, kurios yra laukiamos ir priimtinos. Pavyzdžiui, jei studentas mano, kad studijuoti lygiagrečią specialybę yra naudinga, jis yra motyvuotas sunkesnėms studijoms. Skirtumas nuo vidinės motyvacijos yra tas, kad veikla atliekama ne todėl, kad ji įdomi, ar kelianti teigiamus jausmus, bet dėl to, kad ji yra vertinga ar naudinga.
• Integruota reguliacija – beveik visiškai autonomiškai išorinė motyvacija. Kai išoriniai reikalavimai visiškai integruojami į asmens savastį, tai užtikrina pakankamą veiklos savikontrolę ir kryptingumą, teigiamus jausmus. Išoriniai reikalavimai nekelia vidinių prieštarų (pavyzdžiui, nors mokytis yra sunku, bet man asmeniškai yra svarbu gyvenime daug pasiekti, todėl aš kantriai ir kryptingai mokausi ir dėl to patiriu pasitenkinimą).
- Kokie veiksniai padeda pasiekti didesnės išorinio motyvavimo integracijos?
Žmonėms galima padėti integruoti išorinius reikalavimus ir tokiu būdu didinti jų motyvacijos autonomiškumą, tačiau tam reikia atsiminti kelis dalykus:
• Išorinė motyvacija iš principo yra neįdomi, todėl nereikia tikėtis didelio žmonių entuziazmo.
• Pagrindinis veiksnys, lemiantis, kad elgesys yra atliekamas – reikšmingi kiti: jų paskatinimas, modeliavimas ar vertinimas. Todėl norėdami skatinti kitus žmones elgtis tam tikru būdu, turime juos palaikyti ir būti tinkamu pavyzdžiu.
• Pagrindinis veiksnys tam, kad išorinė motyvacija taptų integruota yra susietumo poreikis. Kompetencijos ir autonomiškumo jausmas taip pat skatina motyvacijos internalizaciją.
• Dar vienas būtinas dalykas yra prasmė – kad motyvacija būtų internalizuota, asmuo turi suvokti elgesio prasmę ir jos sąsajas su jo vidiniais tikslais ir siekiais. Neskiriant dėmesio asmens siekiams ir poreikiams, praktiškai neįmanoma užtikrinti pakankamos motyvacijos. Todėl bene svarbiausias atsakymas į klausimą, kaip didinti kitų žmonių motyvaciją yra – jais domėtis.
