6 Tema Flashcards
(18 cards)
- Kas yra vadinama kvaziporeikiais? Kuo jie skiriasi nuo socialinių poreikių?
Asmeninė patirtis, socializacijos procesas ir reikalavimai išmoko mus, kad tam tikros situacijos yra labiau susijusios su teigiamais jausmais nei kitos. Patyrimas mus taip pat išmoko tikėtis iš tam tikrų situacijų daugiau teigiamo patyrimo nei iš kitų (pavyzdžiui, galimybių kažką pasiekti, pripažinimo, artimumo, galios), todėl mes organizuojame savo gyvenimą būtent tokiu būdu, kad daugiau galėtume dalyvauti būtent šiose srityse ir situacijose. Socialiniai poreikiai kyla dėl prioritetų, kurie įgyjami per patyrimą, socializaciją ir vystymąsi. Šie poreikiai egzistuoja kaip įgyti individualūs skirtumai. PAGRINDINIAI SOCIALINIAI POREIKIAI YRA PASIEKIMAI, PRIĖMIMAS, INTYMUMAS IR GALIA. Socialiniai poreikiai yra santykinai stabilūs. Jiems giminingi, tačiau mažiau stabilūs yra kvaziporeikiai. Kvaziporeikiai yra labiau efemeriški ir apima situacijos sukeltus norus, tokius kaip ūmus pinigų poreikis, poreikis pakelti savęs vertinimą, kai mus kas nors atstumia, ar poreikį skėčiui, kai pradeda lyti. Kvaziporeikiai sukelia stiprią įtampos energiją, skatinančią įsitraukti į elgesį, kuris tą įtampą sumažintų. Tai nėra poreikiai tikrąja šio žodžio prasme, nes jie nėra būtini išlikimui ar gerovei. Tačiau jie sukelia stiprų norėjimo jausmą ir veikia tai, kaip mes mąstome, jaučiame ar elgiamės. Kvaziporeikiai išnyksta vos tik yra patenkinami. Taigi esminis kvaziporeikių privalumas yra jų turimas energijos potencialas, patraukiantis mūsų sąmoningą dėmesį ir motyvuojantis veikti, o tai dažnai atitinka aplinkos poreikius.
- Ar tiesa, kad tėvų auklėjimas yra lemiamas veiksnys socialinių poreikių susiformavimui?
Žmonės, kurie suaugusiojo amžiuje pasižymėjo aukštu pasiekimų poreikiu, dažniau turėjo tėvus, kurie kėlė vaikams aukštus standartus. Žmonės, kurie turėjo stiprų priėmimo poreikį, dažniau turėjo tėvus, kurie paskatinimui naudojo gyrimo strategiją. Žmonės, kurie turėjo stiprų galios poreikį dažniau turėjo tėvus, kurie buvo atlaidūs seksualiniams ir agresijos klausimams. Tačiau iš tikro, tik LABAI NEDIDELĖ TĖVŲ AUKLĖJIMO DALIS BUVO SUSIJUSI SU VAIKŲ SOCIALINIAIS POREIKIAIS, kas rodo, kad didžioji dalis socialinių poreikių įgyjami ne ankstyvosios raidos etape, o be to JIE NĖRA STABILŪS ir KEIČIASI GYVENIMO BĖGYJE. Pavyzdžiui, tam tikros pareigos skatina pasiekimų poreikį labiau nei kitos.
Socialiniai poreikiai
Kai socialiniai poreikiai susiformuoja, mes juos patiriame kaip emocinį ir elgesio potencialą, kurį aktyvuoja stimulai, esantys konkrečioje situacijoje. Kai situacijoje asmuo atpažįsta konkretaus poreikio stimulą (pavyzdžiui, pasimatymas yra intymumo poreikio stimulas), asmuo patiria emocinę ir elgesio aktyvaciją (pavyzdžiui, jaučia viltį, siekia bendravimo ir t.t.). Taigi socialiniai poreikiai savo prigimtimi yra labai reaktyvūs. Jie glūdi mumyse santykinai ramiai tol, kol mes nesusiduriame su stimulu, kuris mums žada galimybę socialinį poreikį patenkinti. Tuomet socialinis poreikis atsiduria mūsų dėmesio lauke, užimdamas mūsų mintis, jausmus ir veikdamas elgesį. Žmonės taip pat išmoksta numatyti poreikius atitinkančius stimulus. Žmonės labai greitai išmoksta, kad tam tikros žmonių grupės, organizacijos ar įvykiai gali sudaryti sąlygas demonstruoti asmeninę kompetenciją, gauti pripažinimą, demonstruoti galią ir t.t.
- Kas yra vadinama meistriškumo standartu?
Pasiekimų poreikis yra noras atitikti tobulumo / meistriškumo kriterijus. Jis motyvuoja žmones siekti
meistriškumo. MEISTRIŠKUMO STANDARTAS YRA bet koks IŠŠŪKIS, KURIS, ASMENS NUOMONE, BAIGIASI SĖKME o ne nesėkme, laimėjimu, o ne pralaimėjimu, buvimu teisiu, o ne neteisiu. Tai plati sąvoka, kuri apima varžymąsi su užduotimi, savimi ir kitais. Visoms pasiekimų situacijoms yra būdinga tai, kad ASMUO SUSIDURIA su MEISTRIŠKUMO STANDARTU, KURIS ASMENIUI SUTEIKIA ENERGIJOS, ypač dėl to, kad JIS ŽINO, jog SITUACIJOS ĮVEIKIMAS LEMS EMOCIŠKAI REIKŠMINGĄ SAVO KOMPETENCIJOS ĮVERTINIMĄ.
- Koks mąstymo stilius yra susijęs su orientacija į pasiekimus?
Susidūrę su meistriškumo standartu žmonės reaguoja labai skirtingai. Žmonės, kurių pasiekimų poreikis yra didelis, paprastai į tokias situacijas žvelgia optimistiškai, pasitikinčiai ir tikisi sėkmės. Asmenys, kurių pasiekimų poreikis yra žemas, dažniausiai reaguoja vengimu, išgyvena nerimą, gynybiškumą ir nesėkmių baimę. Skiriasi ir pati veikla. 》Į pasiekimus orientuoti žmonės renkasi sudėtingas ir vidutinio sunkumo užduotis, į veiklą įsitraukia greitai ir jos neatidėlioja, jie dirba atkakliau, nes išdidumas jiems suteikia papildomos energijos, būna atkaklesni tuomet, kai patiria nesėkmes, už nesėkmes ir sėkmes prisiima asmeninę atsakomybę ir yra mažiau linkę ieškoti pagalbos iš šalies.
Pasiekimų poreikis taip pat yra susijęs su mąstymo stiliumi. Pasiekimų poreikis teigiamai susijęs su:
• Pozityviu savo gebėjimų vertinimu – skatina atkaklumą ir investavimą į veiklą;
• Orientacija į meistriškumą – skatina žmones rinktis sudėtingesnius iššūkius ir net kylant
sunkumams bandyti juos įveikti;
• Dideliais sėkmės lūkesčiais – skatina rinktis iššūkius, o ne jų vengti;
• Įsitikinimu pasiekimų verte – didina atkaklumą, jei siekiama to, kas yra vertinama;
• Optimistiniu atribuciniu stiliumi – skatina teigiamas emocijas, tokias, kaip viltis ir pasididžiavimas, kai patiriama sėkmė ir padeda išvengti neigiamų emocijų, tokių kaip baimė ar nerimas;
- Nuo ko, remiantis klasikiniu J. Atkinson modeliu, priklauso pasiekimų elgesys?
Pasiekimų elgesys priklauso ne tik nuo asmens turimo dispozicinio pasiekimų poreikio, bet taip pat nuo tikimybės pasiekti sėkmę įvertinimo ir vertės, kurią turi konkreti patirta sėkmė. Pavyzdžiui, kai studentas renkasi, kurį papildomą studijų dalyką studijuoti, jis vertina, kokia tikimybė, kad kursą jis išlaikys gerai (tikimybė išlaikyti gerai bakalauro studijų programos dalyką yra didesnė nei magistro studijų dalyką), ir kokia šio dalyko vertė jo tolimesnei profesijai (gerai išlaikytas specialybė dalykas yra vertingesnis už nespecialybinį). Taigi J. Atkinson teorijoje yra keturi pagrindiniai kintamieji: pasiekimo elgesys ir trys jo prediktoriai – pasiekimų poreikis, sėkmės tikimybė ir sėkmės paskata. Šių kintamųjų sąveika aprašoma formule:
Ts= Ms x Ps x Is
kur Ts yra pasiekimų elgesys, arba artėjimo tendencija; Ms – pasiekimų poreikis arba motyvas pasiekti; Ps – suvokta sėkmės tikimybė ir Is – skatinanti sėkmės vertė.
Tačiau taip, kaip žmonės turi norą pasiekti ir laimėti, jie taip pat turi norą išvengti nesėkmių. Polinkis vengti nesėkmių motyvuoja žmones saugoti savęs vertinimą, vengti socialinio statuso praradimo ir gėdos. Nesėkmės vengimo elgesys taip pat gali būti užrašytas formule:
Taf = Maf x Pf x If
kur, Taf yra vengimo elgesys, Maf – nesėkmės vengimo poreikis, Pf – nesėkmės tikimybė, o If –
nesėkmės vengimo paskata.
Taigi, kiekvienoje pasiekimų situacijoje susiduria dvi prieštaringos tendencijos – asmuo ir nori patirti sėkmę, tačiau tuo pat metu ir bijo prarasti socialinį statusą, pagarbą ar savivertę. Realus pasiekimų elgesys priklausys nuo šių dviejų viena kitai prieštaraujančių tendencijų santykio. Kai Ts > Taf, asmuo sieks tikslo, kai Ts < Taf, asmuo abejos ir vengs iššūkį keliančių situacijų.
- Kuo nuo J. Atkinson modelio skiriasi veiksmų dinamikos modelis?
Veiksmų dinamikos modelis teigia, kad pasiekimų elgesys atsiranda nuolat vykstančio elgesio tėkmėje. Elgesio tėkmę veikia trys pagrindinės jėgos:
• Raginimas (instigation) skatina artėjimo tendencijas ir kyla, kai aplinkos stimulai primena praeityje patirtas sėkmes. Tokiais stimulais gali būti bet kas, kad skatina tikėti, kad veikla bus sėkminga. Raginimas šiame modelyje atitinka Ts J. Atkinson modelyje.
• Slopinimas (inhibition) skatina vengimo tendencijas ir kyla, jei aplinkos stimulai yra susiję su praeityje patirtomis nesėkmėmis ar bausmėmis. Tokiais stimulais gali būti bet kas, kas skatina tikėtis nesėkmės ir didina nesėkmės baimę. Slopinimas atitinka Taf.
• Užbaigimas (consummation) nurodo, kad bet kokio veiksmo vykdymas neišvengiamai veda prie jo užbaigimo. Užbaigimo tendencijos įvedimas į pasiekimų modelį padeda pasiekimų motyvaciją suvokti kaip dinaminę, o ne tik kaip epizodinę ir statišką. Pavyzdžiui, pasiekimų motyvacija labai keičiasi semestro bėgyje. Metų pradžioje studentai dažniausiai būna nusiteikę rimtai mokytis, tačiau šis nusiteikimas mažėja didėjant nuovargiui, įkyrėjant dėstytojams ir t.t. Taigi remiantis veiksmų dinamikos modeliu galima teigti tris svarbius dalykus:
1. Kiek laiko užtruks, kol asmuo, kuris veikia kažką, nesusijusio su iššūkiais, imsis veiklos, susijusios su pasiekimais, priklauso nuo pasiekimų ir vengimo motyvacijos stiprumo (Ms versus Maf).
2. Pastangos ir atkaklumas atliekant veiklą taip pat priklauso nuo pasiekimų ir vengimo motyvacijos santykio.
3. Grįžimas prie su pasiekimais nesusijusios veiklos priklauso nuo didėjančio užbaigimo poreikio.
- Apibūdinkite socialinės fasilitacijos fenomeną. Kokie pagrindiniai veiksniai jį lemia?
socialinė motyvacija yra įtakota socialinės fasilitacijos (palengvinimo) fenomeno – kitų žmonių buvimas didina ir stiprina asmens motyvaciją. Fenomenas veikia taip: kitų žmonių buvimas individui sukelia tokią būseną, kuri, kaip pasekmę, skatina tam tikrą jo elgesį. Ši būsena suaktyvina procesą, vedantį į palengvėjimą arba slopinimą.
Pradinis socialinės fasilitacijos modelis buvo toks: kitų buvimas šalia sukelia stimulus, kurie skatina žmogaus reakciją. Šio skatinimo pasekmė yra padidėjusi (jei atliekama užduotis ar veikla lengva) arba sumažėjusi (jei užduotis arba veikla sudėtinga) žmogaus motyvacija veiklai. JEI VEIKLA yra NESUDĖTINGA, ŽMOGUS, STEBIMAS kitų, JĄ TĘSIA ir PATIRIA SOCIALINĮ PALENGVĖJIMĄ ją atlikęs gerai. JEI VEIKLA SUDĖTINGA, o ŽMOGUS MANO, KAD JAM NEPASISEKS kitiems esant greta jo, VYKSTA atvirkštinis fasilitacijai procesas – SOCIALINIS SLOPINIMAS, kai žmogus STENGIASI KUO MAŽIAU ĮSITRAUKTI Į tą VEIKLĄ arba visai ją NUTRAUKIA.
Vienas iš faktorių nuo kurių priklauso žmogaus veiklos motyvacija yra ŽMOGAUS ŽINOJIMAS, kad KITI, būdami šalia, yra potencialūs JO ELGESIO VERTINTOJAI ir KRITIKAI. Pastebėta, kad socialinis palengvinimas neįvyksta, jei tie kiti potencialūs stebėtojai nekreipia dėmesio į žmogaus veiklą ir nesupranta, ką žmogus veikia. Tyrimų rezultatai patvirtino ir kitą faktą, jog tada, KAI STEBINTIEJI kiti TURI AUKŠTĄ SOCIALINĮ STATUSĄ, efektas yra žymiai stipresnis ir žmogus stengiasi daug labiau, nei stebint žemesnio statuso asmenims.
Kita vertus, imta manyti, kad KITŲ BUVIMAS asmenį ne motyvuoja labiau pasistengti, bet ATITRAUKIA nuo užduoties ir BLAŠKO ir tuo būdu žmogaus atsakas į šį blaškymą yra konfliktas. Tada ne pats kitų buvimas, o būtent šis KONFLIKTAS TAMPA MOTYVU, skatinančiu socialinę fasilitaciją.
Kiti savo buvimu žmogui gali sukelti NEUŽTIKRINTUMĄ, kadangi jų buvimas bei nežinomi galimi veiksmai gali keisti paties žmogaus situaciją ir jam reikia papildomų pastangų tam, kad būtų nuolat pasiruošęs reaguoti į pasikeitimus. Dažnai kitų elgesys yra nenumatomas ir dėl to kyla neužtikrintumas. Kita vertus, didesnę socialinę fasilitaciją sąlygoja tai, kad žmpogus gali nuspėti ir kontroliuoti kitų elgesį. Tačiau visada atliekant tyrimus yra labai sunku atskirti visų šių trijų veiksnių įtaką socialinei fasilitacijai.
kitų buvimo sukeltas atitraukimas nuo užduoties veda prie stimulų perkrovos. Patirdamas kognityvinį perkrovimą žmogus patiria ir laikiną sužadinimą, kuris sąlygoja dėmesio lauko susiaurėjimą tik ties centriniu, pagrindiniu uždaviniu, jo esme, kai tuo tarpu užduoties atlikimui gali reikėti daug didesnio veiksmų arsenalo, kuris dėl kognityvinio perkrovimo neįeina į dėmesio lauką. Tuo būdu sudėtingesnių užduočių atlikimas yra apsunkinamas. Tuo paaiškinami ir tyrimai, nustatę, kad papildoma informacija atliekant užduotį yra reikšmingesnė tiems žmonėms, kurie nėra stebimi kitų, kai šią užduotį atlieka (šis dėsnis NEGALIOJA tada, kai ATLIEKAMA UŽDUOTIS yra AUTOMATIZUOTA)
- Kuo skiriasi meistriškumo ir savęs pristatymo tikslai?
Meistriškumo tikslai yra tokie, kai asmuo, bandydamas atitikti išsikeltą standartą, siekia vystyti savo kompetenciją, tobulėti įveikti iššūkius atkakliu darbu. Pasirodymo, arba savęs pristatymo (performance), tikslai yra tokie, kai asmuo stengiasi patvirtinti savo kompetenciją, pademonstruoti gebėjimus, pasirodyti geriau nei kiti ir laimėti be didesnių pastangų. Pasiekti savęs pristatymo tikslą reiškia pasirodyti geriau nei kiti. Meistriškumo tikslai yra susiję su teigiamais jausmais, mintimis ir elgesiu, tuo tarpu savęs pristatymo tikslai dažniausiai sukelia neigiamus jausmus ir mažina produktyvumą. Pavyzdžiui, studentai, kurie mokosi vedami meistriškumo tikslų bus smalsūs, geranoriški, bendradarbiaujantys, tuo tarpu vedami savęs pristatymo tikslų bus konkuruojantys, neramūs, pikti ir pan. Meistriškumo ir savęs pristatymo tikslai lemia gana skirtingas mokymosi strategijas:
• Žmonės, kurie kelia sau meistriškumo tikslus, drąsiau renkasi sudėtingas užduotis, kuriose jie gali kažko išmokti, nei lengvas užduotis, kuriose galima pasirodyti.
• Naudoja konceptualias mokymosi strategijas ir stengiasi suprasti, o ne mechaniškai atsiminti tam, kad pademonstruotų savo žinias.
• Dažniau yra motyvuoti iš vidaus, o ne iš išorės.
• Dažniau klausia kitų patarimo ir informacijos, o ne dirba vieni.
+ lentelė konspekte 8 psl.
Savęs pristatymo motyvacija
savęs pristatymo motyvacija – žmogaus noras kitiems save parodyti iš geriausios pusės, pademonstruoti savo privalumus ir užmaskuoti trūkumus. Kitų buvimas didina asmens savižinos jausmą, verčia jį ne tik sąmoningai suvokti savo elgesį, bet ir idealų standartą. Jei užduotis yra lengva ir jos idealaus įvykdymo galimybė didelė, žmogus atlieka užduotį ir patiria palengvėjimą; tuo tarpu jei užduotis sudėtinga ir sėkmės tikimybę žmogus įvertina kaip mažą, jis neatlieka užduoties, pasiduoda ir patiria socialinį slopinimą, nes bijo patirti gėdą.
- Kas yra vadinama savęs pristatymo vengimo tikslais?
Savęs pristatymo vengimo tikslai yra susiję su pastangomis nedaryti klaidų, vengimu pasirodyti blogai ir pan. Šio tipo tikslai skatina žmones nesistengti, greitai mesti veiklą ir greitai prarasti domėjimąsi veikla. Taigi kuo labiau žmogus bijo patirti nesėkmę, tuo didesnė tikimybė, kad jis perims savęs pristatymo vengimo tikslus, kurie savo ruožtu yra susiję su blogesniais pasiekimais (ypač mokymosi aplinkoje), blogesne adaptacija ir psichikos sveikata. Kuo daugiau vengimo tikslų asmuo turi, tuo blogesnis paprastai yra jo savęs vertinimas, asmeninė kontrolė, vitališkumas (gyvibingumas), pasitenkinimas gyvenimu ir mažesnė psichologinė gerovė.
- Kokią reikšmę pasiekimų motyvacijai turi asmens įsitikinimai apie savo gebėjimų stabilumą?
Vieni žmonės yra įsitikinę, kad jų asmeninės savybės yra duotos ir stabilios. Pavyzdžiui, intelektiniai gebėjimai yra įgimti ir negali būti iš esmės keičiami. Šiuo atveju vadovaujamasi principu „tu arba tai turi, arba ne“, todėl žmogaus pastangos tam tikroje situacijoje reiškia, kad jam trūksta gebėjimų, taigi yra tik trūkumų demonstravimas. Kiti žmonės laikosi nuostatos, kad daugelis asmeninių charakteristikų yra lanksčios ir gali būti tobulinamos dedant pastangas. Taigi pastangos ir bandymas išmokti yra būtina savęs tobulinimo dalis. Kai žmonės, turintys skirtingus įsitikinimus apie savo gebėjimo stabilumą susiduria su pasiekimų situacijomis, jie kelia sau skirtingus tikslus. Įsitikinimai apie savo gebėjimų STABILUMĄ buvo susiję su savęs pristatymo tikslais saugiose situacijose (pavyzdžiui, pasirenkamos
tokios užduotys, kuriose labai mažai šansų patirti nesėkmę), tuo tarpu įsitikinimai, kad asmeninės
charakteristikos gali būti LANKSČIOS ir tobulintinos, buvo susijusios su dažniau keliamais meistriškumo tikslais. Ypač nepalankus įsitikinimas, susijęs su charakteristikų stabilumu, yra įsitikinimas, kad pastangos rodo kvailumą ir žemus gebėjimus. Kai asmuo susiduria su sunkia užduotimi, kuriai reikia daug pastangų, arba negatyviu grįžtamuoju ryšiu apie savo veiklą, požiūris į pastangas gali lemti asmens motyvaciją tokią veiklą tęsti. Žmonės, kurie pasižymi požiūriu, kad asmens charakteristikos yra įgimtos ir stabilios dažnai naudoja neadaptyvias motyvacines strategijas:
1. Nebededa pastangų
2. Nuvertina savo gebėjimus (aš to negaliu padaryti), kad išsaugotų savivaizdį
3. Nesuvokia pastangų naudos jų gyvenimui
- Kas yra vadinama laisvojo jojimo ir stūmoklio efektais?
Žmogus, būdamas grupėje, praranda motyvaciją veiklai dėl “laisvo jojimo” efekto. Tai atsitinka tada, kai kiekvienas grupės narys suvokia, jog yra didelė tikimybė, kad kitas narys problemą išspręs iš karto ir iš to naudos turės visa grupė. Darydamas tokią išvadą kiekvienas narys mano, jog jo indėlis nereikalingas ir atneš mažiau naudos, todėl jo motyvacija mažėja. Todėl natūralu, kad didėjant grupės narių skaičiui, didėja ir tikimybė, jog problemą išspręs kažkas kitas. Tuo pačiu, kiekvieno žmogaus pastangų reikšmė mažėja ir dėl to silpnėja jo motyvacija spręsti problemą ir atsiranda socialinio dykinėjimo fenomenas.
Su šiuo efektu susijęs ir kitas – “stūmoklio” efektas: jei žmonės tikisi, jog jų partneriai taps “laisvais jojikais” (t.y. nesiims spręsti problemos), jie į tai atsako dykinėjimu ir taip siekia palaikyti pastangų homeostazę grupėje. Tokiu elgesiu šie žmonės stengiasi neatrodyti kaip stūmokliai, kurie sunkiai dirba dėl grupės tikslų kol kiti to nedaro.
- Kokie veiksniai padeda sumažinti socialinį dykinėjimą grupėje?
Socialinio dykinėjimo galima išvengti sukuriant tokias sąlygas žmogui, kad jo darbas ar indėlis į užduoties sprendimą nebūtų anonimiškas (KITŲ VERTINIMO MOTYVAS), ir pateikiant jam tam tikrą siektino elgesio standartą, kuriam jis turėtų atitikti (ATITIKIMAS STANDARTUI). Kitaip tariant, į veiklą reikia įtraukti socialinius, asmeninius arba grupės standartus, kurie ir motyvuoja žmonių veiklą. Žmonės linkę veikti tinkamai ir dėti daugiau pastangų tada, kai kuria teigiamą savęs vaizdą, gali sudaryti gerą įspūdį kitiems arba atitikti, įgyvendinti referentinės grupės nustatytus standartus. Visi šie standartai veikia kaip bendresnio motyvo – motyvo būti priimtam į socialinį kolektyvą – apraiškos.
- Kuo skiriasi priėmimo ir intymumo poreikiai?
Priėmimo poreikis yra poreikis kurti, palaikyti ar atkurti teigiamus emocinius santykius su kitu žmogumi ar žmonėmis. Priėmimo poreikis yra glaudžiai susijęs su atstūmimo baime. Žmonės, pasižymintys stipriu priėmimo poreikiu su kitais bendrauja pirmiausia tam, kad išvengtų neigiamų emocijų, tokių kaip nepritarimo baimė ar vienatvė, ir santykiuose su kitais patiria gana daug nerimo. Daug pastangų skiriama tam, kad visą laiką stebėtų aplinkinių reakcijas ir atstūmimo požymius, siekia iš kitų patvirtinimo, kad asmuo yra svarbus ir mėgstamas. Taigi priėmimo poreikis tam tikra prasme yra poreikis saugumui, palaikymui ir pastiprinimui tarpasmeniniuose santykiuose.
priėmimo poreikis paprastai skiriamas į du atskirus poreikius: pritarimo poreikį ir intymumo poreikį. Intymumo poreikis atspindi pozityvesnį priėmimo poreikio aspektą. Tai siekis kurti šiltus, artimus, pozityvius tarpasmeninius santykius, kuriuose atstūmimo baimė yra nedidelė. Tai motyvas kurti kokybišką socialinę aplinką. Žmogus pasižymintis aukštu intymumo poreikiu dažnai galvoja apie draugus ir artimuosius, santykius įsivaizduoja kaip keliančius teigiamus jausmus, bendraudamas atsiveria, aktyviai klausosi, vertina meilę ir dialogą, kaip svarbų prasmingo gyvenimo patyrimą, linkęs prisiminti teigiamus tarpasmeninius santykius. Kiti žmonės tokį asmenį vertina kaip šiltą, mylintį nuoširdų, nedominuojantį.
Priėmimo poreikį stiprina įvairios sąlygos. Viena iš tokių – socialinių ryšių deprivacija, vienatvė, atstūmimas. Tuo tarpu intymumo poreikį didina realiai patiriamas socialinis rūpestis, šiluma, įsipareigojimas, emociniai ryšiai ir kt. Todėl intymumo poreikis yra suvokiamas kaip augimo motyvas. Situacijose, kai patiriama stipri baimė ar nerimas, kyla stiprus poreikis būti su kitais žmonėmis. Kitų buvimas suteikia tiek emocinį palaikymą, tiek fizinę pagalbą. Šis poreikis gali pasitarnauti organizuojant ir pagalbą (pavyzdžiui, savitarpio pagalbos grupės įveikiant tam tikras sudėtingas situacijas).
Kadangi priėmimo poreikis yra labiau susijęs su trūkumo motyvacija, šio poreikio patenkinimas atneša ne džiaugsmą, o labiau palengvėjimą. Stipriu priėmimo poreikiu pasižymintys žmonės vengia konfliktų, varžymosi situacijų yra nesavanaudiški ir bendradarbiaujantys, vengia apie kitus pasisakyti blogai ar kelti kitiems reikalavimus. Dažnai pasirenkamos tokios profesijos, kuriose reikia rūpintis kitais. Jei šio tipo žmonės atsiduria situacijose, kuriose jie yra vertinami kitų, išgyvenamas stiprus nerimas ir atstūmimo baimė.
Žmonės, pasižymintys stipriu intymumo poreikiu, santykiuose siekia šilumos ir artimumo, jie dažniau liečia kitus žmones, kuria gilesnius ir prasmingesnius santykius, dažniau žiūri į akis ir šypsosi.
- Kas yra būdinga galios poreikiui?
Galios poreikio esmė yra noras, kad fizinis ar socialinis pasaulis atitiktų žmogaus asmeninius tikslus ar įsivaizdavimus. Žmogus, pasižymintis stipriu galios poreikiu siekia paveikti ir kontroliuoti kitą žmogų, rupę ar pasaulį. Galios siekiai dažniausiai sukasi apie dominavimą, reputaciją, statusą ar pozicijas. Stipriu galios poreikiu pasižymintys žmonės siekia tapti lyderiais.
Galios poreikiu pasižymintys žmonės dažnai prisimena gana ankstyvą patyrimą, kai poveikis ar įtaka kitam žmogui sukėlė stiprius teigiamus jausmus (pavyzdžiui, išrinkimas mokyklos prezidentu ir pan.).
- Kokie veiksniai ir aplinkybės padeda patenkinti galios poreikį?
Galios poreikį tenkina lyderystė, agresyvumas, įtakingos pozicijos ir prestižinė nuosavybė. Žmonės pasižymintys stipriu galios poreikiu siekia būti pripažinti grupėse ir paprastai randa būdų, kaip tapti matomu grupėje. Pavyzdžiui, didesniu galios poreikiu pasižymintys studentai dažniau ginčijasi su dėstytojais ir labiau siekia gauti aukštus balus kurso metu. Rinkdamiesi draugus ar bendradarbius tokie žmonės renkasi partnerius, kuriems galima vadovauti. O tarpasmeniniuose santykiuose iš dalies vengiama intymumo ir orientuojamasi į grupes, kuriose galima gauti pripažinimo. Dėl to dažnai kyla sunkumų ir kuriant šeimos santykius. Tačiau stipriu galios poreikiu pasižyminčios moterys rečiau patiria neigiamas pasekmes šeimoje, nes jos mažiau linkusios šeimą naudoti galios poreikiui tenkinti. Galios siekiantys asmenys kalba daugiau ir stengiasi daryti daugiau įtakos, tačiau jie nėra labiau mėgstami ar vertinami kaip labai naudingi, kad veikla būtų realiai atlikta. Atvirkščiai, grupės, kuriose buvo stipriu galios poreikiu pasižymintis lyderis dažniausiai priimdavo mažiausiai efektyvius sprendimus. Taip įvyksta todėl, kad tokiose grupėse buvo mažiausiai keičiamasi informacija, apsvarstoma mažiau alternatyvų ir priėmė sprendimus, kurie pirmiausia atitiko lyderių poreikius.
- Ar tiesa, kad galios poreikis žmogui yra nenaudingas?
Galios poreikis yra savotiškai naudingas. Stipriu galios poreikiu pasižymintys žmonės dažniau nei kiti iš tikro pasiekia tikslų, kuriuos sau kelia. Galios poreikis skatina veikti ir siekti. Pavyzdžiui, derybose stipriu galios poreikiu pasižymintys žmonės dažniau reiškia agresiją, kuri jiems padeda pasiekti to, ko jie nori.
