12 Tema Flashcards
(9 cards)
- Kuo psichologiniai gynybos mechanizmai skiriasi nuo streso įveikos ir nuotaikos valdymo?
Streso įveikai yra būdinga tai, kad ji nukreipta į išimtinai neigiamų išgyvenimų, t.y. streso, įveikimą. Streso įveika dažnai yra ilgas procesas, reikalaujantis sudėtingesnio elgesio ir psichologinių investicijų. Pavyzdžiui, gedėjimo procesas mirus artimam žmogui gali trukti mėnesius ar net metus ir reikalauja ne tik emocinio susitaikymo su netektimi, bet elgesio ar net įpročių pokyčių.
Kai kalbama apie nuotaikų valdymą, taip pat omenyje turimos ilgalaikės emocinės būsenos. Nuotaikos, skirtingai nuo emocijų, dažniausiai nėra tiesiogiai susijusios su specifiniais aplinkos objektais, todėl gebėjimas valdyti nuotaiką yra gebėjimas kurti ar keisti bendrą emocinį patyrimą. Pavyzdžiui, budizmo filosofija savo pasekėjus skatina atrasti tokį santykį su pasauliu, kuris padeda išlaikyti santykinai pastovų, ramų ir teigiamą emocinį foną.
Psichologinės gynybos nuo kitų reguliacijos mechanizmų skiriasi tuo, kad dažniausiai yra automatinės ir nesąmoningos. Jos padeda greitai ir be didesnių pastangų įveikti socialiai nepriimtinus impulsus, tokius, kaip agresija ar seksualumas, ar neigiamą emocinį patyrimą, tokį kaip nerimas. Naudojami gynybos mechanizmai, jų „arsenalas“ ir adaptyvumas dažniausiai yra laikomi stabiliomis asmens charakteristikomis, kurias keisti yra gana sunku.
- Kas yra situacijos pasirinkimo emocijų valdymo strategija? Kokius privalumus ir kokius trūkumus jūsų nuomone ši strategija turi?
Situacijos pasirinkimas yra į ateitį nukreipta, arba kitaip tariant, numatanti emocijų valdymo strategija. Tai toks emocijų valdymo būdas, kai asmuo sąmoningai imasi veiksmų, kad sukurtų ar atsidurtų situacijoje, kuri sukels laukiamas emocijas.pavyzdžiai galėtų būti tikslingas komedijos žiūrėjimas po sunkios darbo dienos, skambinimas draugui, kai norime palaikymo ir paguodos ir t.t.
Norint taikyti šią emocijų valdymo strategiją, reikia gerai žinoti, kokio emocinio atsako galima tikėtis konkrečioje situacijoje, ir kokie situacijos bruožai jį sukelia. Tai padaryti yra gana sunku, nes žmonės labai dažnai klysta vertindami net savo pačių emocines reakcijas, jų intensyvumą ir trukmę. Jei mes norime parinkti situaciją, kuria moduliuotume kito žmogaus emocines reakcijas, tai padaryti dar sunkiau. Pavyzdžiui, koks turėtų būti vakarėlis, kad visiems jame esantiems žmonėms būtų smagu?
Nors situacijų pasirinkimas gali padėti sėkmingai išvengti kai kurių, ypač negatyvių, emocijų, jis ne visada naudingas. Pavyzdžiui, asmuo, kuris jaučia stiprų nerimą bendraudamas, gali pasirinkti neiti į bendradarbių vakarėlį, tokiu būdu išvengdamas papildomos įtampos. Tačiau ilgalaikės tokio pasirinkimo pasekmės gali būti neigiamos, nes didėja asmens socialinė izoliacija, prastėja santykiai su kolegomis. Todėl visada verta apsvarstyti ne tik situacines, bet ir ilgalaikes situacijos pasirinkimo pasekmes.
- Kas yra situacijos keitimo emocijų valdymo strategija? Kokius privalumus ir kokius trūkumus jūsų nuomone ši strategija turi?
Situacijos keitimas yra emocijų valdymo strategija, kai bandoma tiesiogiai pakeisti emocijas keliančią situaciją. Pateiktame tėčio ir vaiko pavyzdyje situacijos keitimo pavyzdžiu galima laikyti prašymą pakeisti kirpėją, nes pirmasis vaikui pasirodė baisus. Tačiau situacijos keitimas ne būtinai turi būti fizinis. Pavyzdžiui, vaikui sprendžiant galvosūkį situacijos keitimu galima laikyti tėčio pasakymą, kad jei reiks pagalbos, aš tau padėsiu. Taigi situacija „Padaryk tai vienas“, keičiasi į situaciją „Mes galime padaryti tai kartu“, kuri yra žymiai mažiau gąsdinanti.
- Kas yra dėmesio nukreipimo emocijų valdymo strategija? Kokius privalumus ir kokius trūkumus jūsų nuomone ši strategija turi?
Dėmesio atkreipimas yra būtina sąlyga kilti emocijoms. Gyvenimiškos situacijos turi daugelį aspektų, todėl dėmesio nukreipimas į vieną iš aspektų gali lemti skirtingus emocinius atsakus. Pateiktame tėčio ir vaiko pavyzdyje tėtis nukreipia vaiko dėmesį nuo kirpimo situacijos į pokalbį apie dovanas, taip išvengdamas susierzinimo, kad reikia ilgai sėdėti kėdėje. Tačiau dėmesio nukreipimas gali turėti pačias įvairiausias formas. Pavyzdžiui:
Fizinis dėmesio nukreipimas, kai tiesiog užsidengiame akis ar ausis, nenorėdami priimti per stiprų emocinį krūvį turinčios informacijos;
Išsiblaškymas, kai mintys tarsi pabėga ar persijungia į kitą temą;
Reagavimas į kito žmogaus siūlomą dėmesio nukreipimo būdą, kai perkeliam savo dėmesį į bendravimą su kitu žmogumi;
Manoma, kad gebėjimas nukeipti dėmesį yra vienas pirmųjų emocijų valdymo gebėjimų, kurie atsiranda vaikui augant ir yra naudojamas jau kūdikystėje. Tai tarsi viduje vykstanti situacijos pasirinkimo versija.
- Kas yra kognityvinio pokyčio emocijų valdymo strategija? Kokius privalumus ir kokius trūkumus
jūsų nuomone ši strategija turi?
Tam, kad kiltų emocija, būtinas situacijos kognityvinis įvertinimas. Kognityvinio pokyčio emocijų valdymo strategija teigia, kad emocinę reakciją galima pakeisti, jei mes keičiam pačios situacijos ar mūsų gebėjimo tą situaciją įveikti, vertinimą. Pateiktame pavyzdyje tėtis keičia vaiko situacijos vertinimą sakydamas, kad skutimo mašinėlė murkia kaip kaitinas, o ne urzgia kaip monstras. Tačiau kaip ir kitų aptartų emocijų valdymo strategijų atvejais, kognityvinis pokytis gali būti taikomas ne tik išorinėms, bet ir mūsų vidinėms situacijoms. Pavyzdžiui, einant į sceną daugelis žmonių junta tam tikrą fiziologinį sujaudinimą (stipriau plaka širdis, dažniau kvėpuojama, juntama įtampa, mintys sukasi apie pasirodymą), tačiau šių pokyčių vertinimas iš esmės gali pakeisti šioje situacijoje patiriamas emocijas, o vėliau ir elgesį. Žmogus, kuris šiuos fizinius pojūčius vertins kaip fizinį pasirengimą pasirodymui, į sceną eis drąsiai ir greičiausiai susidoros su įtampa, tačiau žmogus, kuris šiuos požymius vertins kaip nerimą ir nesėkmės pranašus, emociškai greičiausiai jausis žymiai blogiau.
Kognityvinio situacijų vertinimo pokyčiais remiasi kognityvinė elgesio terapija, kuri laikoma viena sėkmingiausių dirbant su emocijų ir nuotaikos sutrikimais.
- Kas yra atsako keitimo emocijų valdymo strategija? Kokius privalumus ir kokius trūkumus jūsų
nuomone ši strategija turi?
Atsako keitimas, tai emocijų valdymo strategija, kuri taikoma vėliausiame emocijų kilimo etape, kai kilusi emocija jau provokuoja tam tikrą elgesio būdą. Pavyzdžiui, esame labai supykę ir norėtume pasakyti savo viršininkui kažką labai nemalonaus. Tačiau tai gali turėti labai neigiamas pasekmes. Kadangi emocijos turi fiziologinius, psichologinius ir elgesio aspektus, taigi ir keisti galima kiekvieną iš šių aspektų.
• Neigiamas fiziologinis atsakas (pavyzdžiui, raumenų įtampa, kuri atsirado dėl to, kad „nurijom“ savo nepasitenkinimą) gali būti keičiamas tam tikrais medikamentais, pratimais, relaksacija.
• Emociniam patyrimui pakeisti dažnai pasitelkiamas alkoholis, cigaretės ar net maistas (Pavyzdžiui, grįžę iš darbo prisivalgome šokolado, kad gyvenimas būtų mielesnis). Tačiau toks emocijų valdymas ilgalaikėje perspektyvoje dažniausiai nėra efektyvus.
Tyrimai rodo, kad sėkmingas emocijų valdymas yra susijęs su gebėjimu kilusius jausmus išreikšti, tačiau padaryti tai tinkamu būdu. Čia ypatingai praverčia gebėjimas savo jausmus išreikšti žodžiais. Nors tai atrodo savaime suprantama, gebėjimas kalbėti apie savo jausmus, reikalauja pakankamai sudėtingų įgūdžių:
• gebėjimo atpažinti savo būseną;
• gebėjimo suprasti jos priežastis;
• gebėjimo atidėti emocijų provokuojamą elgesį iki tol, kol jis bus apmąstytas;
• gebėjimo įvertinti ilgalaikes elgesio pasekmes;
Sėkminga emocijų raiška yra susijusi ne tik su gebėjimu emocijas atpažinti, bet ir su problemų sprendimo įgūdžiais bei tarpasmeniniu supratimu. Pavyzdžiui, moteris gali žinoti, kad labai pyksta ant savo partnerio, bet jei ji nežino, kaip spręsti konfliktines situacijas, arba situaciją vertina tik iš savo perspektyvos, nesirūpindama, kodėl partneris pasielgė netinkamai, greičiausia ji tiesiog jį apšauks. Taigi atsako keitimas nėra emocijos atsisakymas, o tiesiog tinkamesnio būdo, kuriuo būtų galima ją išreikšti, paieška. Tačiau kartais iš mūsų reikalaujama tiesiog imti ir pakeisti savo emocijas – pavyzdžiui, vaiko pavyzdyje tėvas tiesiog reikalauja liautis verkti. Tokios emocijų kontrolės strategijos dažniausiai nėra labai efektyvios.
svarbu yra tai, kad nei vienas emocijų valdymo būdas savaime
nėra nei geras, nei blogas – jo tinkamumas priklauso nuo situacijos. Sėkmingas yra tas žmogus, kuris
sugeba atsirinkti.
- Kas yra vadinama emociniu intelektu? Koks yra emocinio ir bendrojo intelekto santykis?
Tarpusavyje susijusių įgūdžių rinkinį, kuris leidžia asmeniui efektyviai ir adaptyviai suvokti, suprasti, naudoti ir reguliuoti emocinius epizodus, kas lemia efektyvią jo sąveiką su aplinka. Autoriai įrodė, kad emocinis intelektas yra svarbus daugelyje asmens gyvenimo sričių, tokių kaip santykiai su bendraamžiais jaunystėje, pasitenkinimas socialiniais santykiais, vadovavimo ir lyderio gebėjimai.
Emocinį intelektą sudaro įgūdžiai 4 pagrindinėse srityse:
1) Emocijų suvokimo įgūdžiai – tai gebėjimas tiksliai suvokti savo ir kitų emocinius epizodus. Daugelis žmonių geriau ar blogiau, bet geba suvokti kitų emocinį patyrimą stebėdami mimiką, balso pokyčius, kūno judesius. Tačiau šių įgūdžių tikslumas ir kompleksiškumas labai skiriasi. Žmonės taip pat labai skiriasi gebėjimu automatiškai, be pastangų suvokti savo pačių patiriamas emocijas.
2) Emocijų panaudojimo minčių skatinimui įgūdžiai – tai gebėjimas pasinaudoti emocine informacija tam, kad paskatintum savo mintis ir priimtum tinkamus sprendimus. Tai gebėjimas pasinaudoti emocine informacija atkreipiant dėmesį į esminius informacijos bruožus aplinkoje, sprendžiant kontrolės dilemas, priimant greitus sprendimus, numatant ateities elgesį ir pasekmes.
3) Emocijų supratimas – tai yra žinios apie tai, kas yra emocijos, kaip jos kinta laike, sąveikauja tarpusavyje ir kokias pasekmes sukelia. Šiems įgūdžiams priskiriama išvystyta emocinė kalba. Autorių nuomone, emocijų supratimas yra glaudžiai susijęs su asmens vystymusi ir tobulėja su amžiumi ir patirtimi.
4) Emocijų valdymo įgūdžiai – tai įgūdžiai, kurie lemia sėkmingą savo ir kitų emocijų valdymą. Apima gebėjimą atpažinti su emocijomis susijusius įvykius, net jei jie nemalonūs, taip pat gebėjimą spręsti emocijų sukeltas problemas efektyviausiu įmanomu būdu.
sėkmingas emocijų valdymas remiasi ne tik tuo, ką mes žinome, bet ir tuo, kaip sėkmingai mes panaudojame tai, ką žinome. Sėkmingai valdyti emocijas gali trukdyti bendrai impulsyvus charakteris, dėl kurio labai sunku atidėti reakciją. Įtakos gali turėti paprasčiausias nuovargis, dėl kurio trūksta fizinių jėgų suvaldyti savo sudirgimą. Ypatingą reikšmę čia turi
ir kognityviniai gebėjimai, ypač darbinės atminties apimtis.
Darbinė apimtis lemia mūsų gebėjimą išlaikyti dėmesį apdorojant tam tikrą informaciją. Emocinių situacijų vertinimas ir analizė ne visada yra sąmoningas procesas, tačiau kad jis vyktų sėkmingai, reikia kad į situaciją dėmesys būtų atkreiptas. Savo ruožtu dėmesys padeda aktyvuoti turimas žinias apie panašias situacijas, padeda atlikti situacijos įvertinimą, planuoti ir keisti elgesį. Pavyzdžiui, norėtumėte viršininkui pasiūlyti idėją, kaip galima būtų pagerinti jūsų vykdomą projektą. Planuojate tai padaryti šiandien, nes kaip tik turite aptarti kito projekto įgyvendinimą. Susitikimo metu aktyviai dirbate, planuojate, aptarinėjate projektą, visos sąmoningos jūsų pastangos nukreiptos būtent ten. Tačiau tuo pat metu kažkuri jūsų dalis stebi viršininko reakcijas, mimiką, balsą. Ir galiausiai galite nuspręsti apie savo idėją šiandien jam nesakyti, nes viršininkas sudirgęs ir ko gero neįsigilins į ją tiek, kiek norėtumėte jūs.
Didelė darbinės atminties apimtis yra ypač reikalinga tuomet, kai situacijos yra emociškai įtraukiančios arba sudėtingos. Tokiu atveju labai svarbus gebėjimas atsirinkti esminę su siekiamu tikslu susijusią informaciją ir jos apdorojimo taktiką. Jei šie gebėjimai neišvystyti, dėmesį lengvai gali patraukti stiprūs, bet neesminiai dirgliai. Pavyzdžiui, konflikto metu dažnai užmirštama, dėl ko jis kilo, o pykstamasi dėl jau konflikto metu pasakyto žodžio ir t.t. Taigi gebėjimo sėkmingai valdyti savo ir kitų emocijas pagrindą sudaro į tikslą nukreiptas emocinės informacijos apdorojimas.
- Ar sėkminga emocijų reguliacija yra įgimta ar įgyjama? Savo atsakymą pagrįskite.
Žinios apie savo ir kitų emocinį patyrimą nėra įgimtos. Jas vaikas kaupia augdamas. Dažniausiai vaikai pirmiausia išmoksta atpažinti tris pagrindines emocijas – pyktį, baimę ir laimę. Didelę įtaką čia vaidina artimieji ir aplinka, kuri turi padėti vaikui susieti įvairius informacijos apie emocijas šaltinius: veido išraiškas, emocinę kategoriją, elgesį, kuris buvo patiriant tą emociją ir t.t. Kaupdamas tokią patirtį vaikas išmoksta numatyti kitų žmonių emocijas ir įgyja socialiai priimtinų emocijų raiškos būdų. Stebėdamas kitų žmonių elgesį, ypač tuomet, kai suaugusieji padeda vaikui įvardindami patiriamus jausmus (pavyzdžiui, vaikas supykęs trenkia žaislą į žemę, o mama pasako „tu dabar pyksti“), vaikas kaupia emocijos, su ja susijusių situacijų, potyrių, reakcijų, elgesio, o taip pat ir sėkmingo bei nesėkmingo emocijos valdymo pavyzdžius (pavyzdžiui, kaip mama reagavo į tai, kad vaikas trenkė žaislą? Ar vaikui tai buvo naudinga?).
Vaiko sukauptos žinios ir suformuotas konceptualus emocijų supratimas vėliau lemia tai, kaip jis pats suvoks ir interpretuos emocinį patyrimą. Todėl kuo įvairesnės ir kompleksiškesnės yra turimos žinios, tuo įvairesnį emocijų valdymo repertuarą turės suaugęs žmogus. Iš čia kyla idėja, jog emocinę kompetenciją galima ugdyti, pradedant nuo šeimos, o vėliau specifiniais mokymais ar terapinėmis intervencijomis.
