9 Tema Flashcards
(13 cards)
- Kas yra vadinama savimone?
Savimonė – žmogaus sąmonės turinio dalis, apimanti informaciją apie žmogų kaip savistabos objektą ir besiformuojanti savęs lokalizavimo kintančioje aplinkoje ir savo santykio apibrėžimo su relevantiškais patyrimo objektais procese, kuris leidžia orientuotis ir adaptuotis aplinkoje. Ji apima prisiminimus apie save, savęs suvokimą ir vaizdavimąsi ateityje, mintis ir jausmus savo atžvilgiu
- Kokie keturi savimonės komponentai yra ypač svarbūs motyvacijai?
- Kaip asmuo save apibrėžia ir kuria? – kas aš esu, kaip mane mato kiti, kuo aš panašus ir skiriuosi nuo kitų, ar aš galiu tapti tokiu, kokiu noriu? Atsakymai į šiuos klausimus formuoja asmeninę savimonę (self-concept). Asmeninė savimonė yra žmogaus savęs kaip objekto apibrėžimas kitų žmonių atžvilgiu. Tokiam apibrėžimui naudojami individualūs asmens sugebėjimai, būdo bruožai, poreikiai, vertybės, patirtys ir santykiai, kuriais remdamasis žmogus save suvokia kaip skirtingą nuo konkretaus kito žmogaus (Legkauskas, 2009). Kai kurie asmeninės savimonės elementai yra labai paprasti (pvz., lytis), kitos charakteristikos įgyjamos per patirtį, pasiekimus ar pasirinkimus (pvz., karjera, draugai, vertybės). Asmeninės savimonės kūrimas yra visą gyvenimą besitęsiantis, motyvuojantį potencialą turintis procesas.
- Kaip asmuo save sieja su sociumu? – kokių santykių su kitais aš noriu, kokią poziciją aš noriu užimti socialinėje hierarchijoje, kokie socialiniai vaidmenys man prieinami, o kokie – ne? Atsakymai į šiuos klausimus formuoja tapatumą (identity), arba kitaip sakant socialinę savimonę. Socialinė aplinka gali būti labai rigidiška tam tikraiS atžvilgiais, pavyzdžiui nurodydama vaidmenis kurių asmuo gali siekti. Tačiau tuo pat metu ji yra ir lanksti. Socialinė aplinka leidžia rinktis, o kartais net ir įpareigoja žmogų siekti apibrėžti savo vietą kitų žmonių atžvilgiu (pvz., karjera). Taigi pasirinkimo galimybė ir atsakomybė kurti ryšius tarp savęs ir aplinkos sukuria socialinio tapatumo motyvacinį potencialą.
- Kaip asmuo atranda ir vysto asmeninį potencialą? – kas man įdomu, ką aš gerbiu ir vertinu, kur yra gyvenimo prasmė, kur yra mano talentai, kam aš noriu skirti savo laiką? Atsakymai į šiuos klausimus yra susiję su veikiančiąja savimone (agency). Veikiančioji savimonė nurodo, kad asmuo save suvokia kaip turintį pajėgumų ir ketinimų veikti. Veikiančioji savimonė atspindi aktyvumo motyvaciją kylančią iš paties žmogaus, o ne iš aplinkos ir kultūros.
- Kaip asmuo save valdo ir reguliuoja? – kaip man sekasi siekti mano tikslų, ką aš turiu savyje pakeisti, kad man geriau sektųsi, kaip aš galiu pagerinti savo funkcionavimą? Atsakymai į šiuos klausimus atskleidžia, kaip veikia asmens savireguliacija (self-regulation). Savireguliacijai būdinga tai, kad asmuo prieš veikdamas įvertina savo turimus išteklius, seka tikslus, jų įgyvendinimo procesą, keičia elgesį, jei to reikia efektyvesniam funkcionavimui. Savireguliacijos priešingybė yra impulsyvumas. Savireguliacijos procesai taip pat turi motyvacinį potencialą.
- Kodėl savigarbos kėlimas nėra efektyvi motyvavimo strategija?
Savigarba – žmogaus įsitikinimas, kad jis turi gerų savybių ir todėl yra vertingas – vertas to, kad kiti žmonės jį teigiamai vertintų ir kad jo poreikiai būtų patenkinti. Gana populiaru manyti, kad norint padidinti asmens motyvaciją pirmiausia reikia pakelti asmens savigarbą. Logika, kuria vadovaujamasi yra maždaug tokia: padėkime žmogui pozityviai galvoti apie save, ir jis pats savaime ims daryti daug nuostabių dalykų.
Savigarbos kėlimas yra geras tikslas. Savigarba teigiamai koreliuoja su asmens laime. Tačiau kaip motyvacijos didinimo strategija savigarbos didinimas nėra efektyvus. Beveik nėra jokių įrodymų, kad asmens savigarba kaip nors veiktų elgesį. Tai greičiau daugelio sėkmių ir nesėkmių rezultatas. Taigi, jei reikia motyvacijos ar veiklos pokyčių, reikia kelti ne asmens savigarbą, o tobulinti konkrečius asmens įgūdžius. Savigarba nėra priežastinis veiksnys, lemiantis asmens funkcionavimą, o labiau rodiklis, rodantis, kaip sėkmingai vyksta įvairūs procesai.
Kita problema su dirbtiniu savigarbos didinimu yra ta, kad žmonės su išpūstu savęs vertinimu yra žymiai labiau linkę į agresiją ir smurtą, jei tik tokiam vertinimui iškyla grėsmė. Toks išpūstas savęs vertinimas yra labai pažeidžiamas, nes nėra pagrįstas realiu asmens patyrimu. Savigarba yra kaip laimė, o bandymai tiesiog imti ir būti laimingu dažniausiai toli nenuveda. Laimė yra šalutinis pasitenkinimo, pasiekimų ir pozityvių santykių produktas. Savęs vertinimas yra šalutinis adaptyvaus ir produktyvaus funkcionavimo produktas. Tą patį galima pasakyti ir apie anksčiau paminėtus šešis psichologinės gerovės veiksnius – savęs priėmimą, pozityvius tarpasmeninius santykius, autonomiją, meistriškumą, tikslą ir augimą. Jie nėra pirminiai priežastiniai veiksniai, bet yra veikiami ir nulemiami kitų. Šie pamatiniai veiksniai yra asmeninė savimonė, socialinė savimonė, veikiančioji savimonė ir savireguliacija.
- Kas yra asmeninės schemos? Kodėl žmonės stengiasi, kad jos liktų stabilios?
Asmeninės schemos (self-schema) yra specifiški sričiai ir pagrįsti asmenine patirtimi praeityje kognityviniai apibendrinimai. Tai smulkesnis asmeninės savimonės komponentas. Pavyzdžiui, anksčiau pateiktame pavyzdyje apibendrinimas „Aš esu drovus“ neatspindi visos savimonės, tačiau yra sričiai specifiškas ir patirtimi pagrįstas jos komponentas. Taigi tokį apibendrinimą galima pavadinti schema. Bendroji asmeninė savimonė yra tokių schemų rinkinys. Savimonei svarbiausios tos schemos, kurios atspindi asmeniui svarbiausias gyvenimo sritis. Svarbiausios gyvenimo sritys keičiasi asmens gyvenimo bėgyje. Pavyzdžiui, vaikystėje svarbiausios ir daugiausia įtakos savimonei turinčios sritys yra kognityviniai gebėjimai, fizinis pajėgumas, draugų priėmimas ir elgesio kontrolė. Paauglystėje svarbiausios sritys yra akademiniai pasiekimai, atletiniai gebėjimai, fizinė išvaizda, draugų priėmimas, artima draugystė, romantiniai santykiai, elgesio kontrolė ir moralumas. Studijų metais svarbiausios sritys yra akademiniai pasiekimai, intelektiniai gebėjimai, kūrybiškumas, darbo kompetencijos, fizinis pajėgumas, fizinė išvaizda, draugų priėmimas, artimi santykiai, romantiniai santykiai, santykiai su tėvais, moralumas ir humoro jausmas. Tačiau šių sričių svarba gali gana ženkliai skirtis atskiriems žmonėms.
Kuo schema stabilesnė, tuo mažiau ją veikia neatitinkantys įvykiai. Tačiau jei schema yra nestabili, prieštaraujantis grįžtamasis ryšys gali ją pakeisti. Stabilumas ir savęs
patvirtinimas psichologiškai yra svarbus dėl trijų priežasčių:
1. Jis sukuria jausmą, kad asmuo save pažįsta.
2. Tai stiprina kontrolės įsitikinimus, pasaulis atrodo nuspėjamas ir kontroliuojamas.
3. Tai padeda geriau prognozuoti santykius, numatyti, ko juose tikėtis.
Kaip schemos veikia motyvaciją?
Asmeninės schemos veikia motyvaciją dviem būdais:
1. Susiformavusi kognityvinė schema skatina tokį asmens elgesį, kuris atitinka jau turimą schemą. Pavyzdžiui, jei asmuo turi schemą „Aš esu drovus“, elgesys yra nukreipiamas taip, kad ši schema ir toliau būtų pastiprinama ir patvirtinama. Informacija, kuri atitinka schemą, sukuria komfortą, darnos jausmą ir savęs patvirtinimą. Grįžtamasis ryšys, kuris neatitinka turimos schemos, sukuria motyvacinę įtampą. Pavyzdžiui, asmuo pagiriamas už drąsų ir aktyvų dalyvavimą renginyje. Ši informacija konfliktuoja su asmenine schema „Aš esu drovus“. Kilusi įtampa motyvuoja asmenį siekti atstatyti atitikimą tarp schemos ir grįžtamojo ryšio. Taigi asmuo keičia elgesį taip, kad dar kartą patvirtintų savo schemą. Pavyzdžiui, į pagyrimą asmuo reaguoja pasimetimu, nežino, ką atsakyti, greitai atsiprašo ir išeina iš renginio, tuo grįždamas prie schemą atitinkančio elgesio.
2. Antrasis būdas, kuriuo schemos motyvuoja elgesį, yra sukuriama motyvacija judėti nuo dabartinės savimonės link trokštamos savimonės. Čia veikia panašus mechanizmas, kaip ir keliant tikslus bei kuriant planus. Neatitikimas tarp galimos idealios savimonės ir dabarties skatina į tikslą nukreiptą elgesį. Pavyzdžiui, studentas, kuris nori tapti verslininku yra motyvuotas elgesiui, kuris padeda pakeisti savęs suvokimą nuo studento į verslininką.
Idealiosios savimonės siekimas yra visiškai kitoks procesas, nei pastangos išlaikyti stabilų savęs vaizdą. Idealiosios savimonės siekimas yra tikslų kėlimo procesas, susijęs su savivaizdžio tobulinimu.
- Kokie veiksniai padeda asmenines schemas keisti?
Schemos keitimo procesas yra vadinamas ASMENINIO VERIFIKAVIMO KRIZE. Krizei išspręsti asmuo siekia gauti daugiau sričiai specifiško grįžtamojo ryšio, kuris gali atstatyti arba galutinai pakeisti asmeninę schemą. Tačiau, nors schemos gali keistis, tai dažniau yra išimtys, nei taisyklė. Savimonė keičiasi labai sunkiai. Nors asmeninės schemos sunkiai keičiasi dėl socialinio grįžtamojo ryšio, jos gali keistis dėl vidinių asmens veiksnių. Asmeninės schemos keičiasi asmeniui dedant tikslingas pastangas artėti prie galimos, norimos savimonės. Galima savimonė atspindi asmens įsivaizdavimus, kuo jis nori, ir kuo jis tikrai nenori tapti. Galima savimonė savo prigimtimi iš esmės yra socialinė, ji kuriasi lygint dabartinį save su socialiniais modeliais. Pavyzdžiui, tik pradėjusi šokius lankyti mergaitė pamato Europos šokių čempionės pasirodymą ir nusprendžia, kad ir pati nori tokia tapti. Galimą savimonę formuoja ne tik teigiami, bet ir neigiami modeliai. Pavyzdžiui, jei žmogus mato, kad aktoriai sunkiai verčiasi, dažnai neturi darbo, patiria asmenines krizes, asmens motyvacija tapti aktoriumi gali sumažėti.
Kai nėra informacijos, kuri patvirtintų mūsų formuojamą galimos savimonės schemą arba informacija yra jai prieštaringa, tokios schemos gali būti paprasčiausiai atsisakyta. Tačiau galima savimonė gali suteikti energijos ir paskatinti veiksmus, taigi iki tol buvusios tik galimos savybės gali imti materializuotis. Pavyzdžiui, asmuo nori tapti šokėju, bet nežino, ar tai įmanoma. Jis užsirašo į šokių pamokas ir įsitikina, ar turi gebėjimų šokti. Tokiu būdu pradedamas gauti grįžtamasis ryšys, kuris stiprina galimos savimonės schemą.
- Kas yra vadinama kognityviniu disonansu? Kokios sąlygos skatina jį atsirasti?
Kai asmens įsitikinimai apie save ir realus elgesys nesutampa, jaučiama psichologinio diskomforto būsena, kuri vadinama kognityviniu disonansu. Kai neatitikimas tarp įsitikimų ir elgesio yra pakankamai didelis, išgyvenamas diskomfortas yra žymus ir motyvuoja žmogų jį sumažinti.
Kognityvinį disonansą dažniausiai sukelia keturi veiksniai:
1. Pasirinkimai. Žmonėms dažnai tenka rinktis ir dažnai šie pasirinkimai būna sunkūs, nes kiekviena alternatyva turi ir savų pliusų, ir savų minusų. Padarius tokį sudėtingą pasirinkimą dažnai išgyvenamas disonansas arba kitaip vadinamas apgailestavimas po pasirinkimo. Pavyzdžiui, perkant automobilį ilgai blaškomasi tarp gražaus sportinio, bet naudojančio gana daug kuro ir santūraus, mažalitražio, kuris yra ekonomiškas. Nesvarbu, kurį automobilį asmuo pasirinks, jis turės priežasčių apgailestauti. Šiuo atveju disonansą išspręsti padeda didesnės reikšmės pasirinktai alternatyvai priskyrimas, stengiantis patikėti, kad pasirinktas sprendimas yra geresnis.
2. Nepakankamas pasiteisinimas. Kognityvinis disonansas dažnai kyla situacijose, kai asmuo sunkiai gali paaiškinti savo elgesį aiškiomis išorinėmis priežastimis. Pavyzdžiui, kodėl lankaisi sporto klube ir tuo pat metu rūkai. Tokiu atveju žmonės kuria naujus įsitikinimus, kurie pateisintų tokį elgesį.
3. Pastangų pateisinimas. Kognityvinis disonansas kyla tuomet, kai pastangos, kurių reikalaujama, neatitinka situacijos. Pavyzdžiui, studentų krikštynų metu pirmakursiai yra verčiami atlikti nemalonias ar net žeminančias veiklas, kurios dažnai niekaip nesusijusios su pasirinktomis studijomis ar buvimu studentu. Kilusį disonansą padeda nuraminti elgesio sureikšminimas. Jei aš tai padarysiu, tai būsiu „tikras“ studentas.
4. Nauja informacija. Kognityvinį disonansą dažnai kelia informacija, kuri pasiekia mus įvairiais kanalais ir kvestionuoja mūsų įsitikinimus. Dėl informacijos kilusį disonansą galima bandyti įveikti įvairiai – keičiant savo įsitikinimus, nuvertinat gaunamą informaciją, racionalizuojant savo elgesį ir t.t.
Disonanso sukeliama motyvacija tam tikra prasme primena skausmo motyvaciją – asmuo keičia savo įsitikinimus ar elgesį tam, kad išvengtų nemalonaus ir nepatogaus patyrimo. Tačiau tai nereiškia, kad kognityvinis disonansas kaip motyvacinė strategija yra blogas. Disonansas sėkmingai gali būti panaudotas siekiant produktyvių socialinių tikslų. Pavyzdžiui, kognityvinis disonansas sėkmingai naudojamas skatinant žmones labiau rūpintis savo sveikata, atsisakyti žalingų įpročių, rūšiuoti atliekas ir pan.
- Kas yra vadinama socialiniu vaidmeniu? Kaip vaidmuo veikia asmens motyvaciją ir elgesį?
Iš vienos pusės žmonės yra labai skirtingi, individualūs, išsiskiriantys savo asmenybės bruožais, tikslais ir siekiais. Tačiau tuo pat metu jie yra socialinių ir kultūrinių grupių nariai. Šios grupės siūlo socialinį tapatumą ir tam tikrus apibrėžtus vaidmenis. Kai asmuo priima vaidmenį (mamos, studento, konservatoriaus, kataliko ir t.t.), socialinė savimonė ima veikti asmens elgesį ir skatinti veiklas, kurios vaidmenį atitinka bei vengti veiklų, kurios jam prieštarauja.
Vaidmenį sudaro socialiniai lūkesčiai, keliami žmogui, užimančiam tam tikrą socialinę poziciją. Kiekvienas žmogus atlieka bent keletą socialinių vaidmenų. Socialiniai vaidmenys priklauso nuo gyvenimo aplinkybių ir aplink esančių žmonių. Pereidami nuo vieno vaidmens prie kito žmonės keičia ir savo elgesį: keičiasi temos, kuriomis bendraujama, net vartojamas žodynas, balso tonas ir t.t. Pavyzdžiui, universiteto dėstytojos bendravimas auditorijoje su studentais yra kitoks, nei tos pačios moters bendravimas mamos vaidmenyje. Vaidmuo pasirenkamas taip, kad jis labiausiai tiktų situacijai.
Elgesys turi atitikti ir patvirtinti suformuotą tapatumą, todėl jei asmuo save suvokia kaip malonų, jis elgsis maloniai, jei kaip dominuojantį – dominuojančiai ir t.t. Tai svarbu tuomet, kai mes norime žmones motyvuoti vienam ar kitam elgesiui. Pavyzdžiui, jei mes norime, kad žmogus dažniau imtųsi iniciatyvos, reikia jam padėti suformuoti socialinį tapatumą, kuris aplinkos suvokiamas kaip lyderiaujantis – t.y. paskirti vadovaujančias pareigas (jei norime, kad sportininkas būtų akyvesnis aikštelėje, galima jį paskirti komandos kapitonu ir pan.).
Kai asmuo pasielgia socialinei savimonei prieštaraujančiu būdu, kyla įtampa (pavyzdžiui, moteris, kuri įsivaizduoja, kad yra gera mama, aprėkė savo vaiką). Tapatumo darna gali būti atstatyta pasirenkant pastiprinantį elgesį (pavyzdžiui, atsiprašyti vaiko, jį apkabinti) ar pastiprinantį emocijų išreiškimą (pavyzdžiui, mama apgailestauja, graužiasi). Taigi stebėdami žmogaus reakcijas ir elgesį mes galime pasakyti, kokią socialinę savimonę žmogus turi.
- Apibūdinkite diferenciacijos ir integracijos procesus.
Diferenciacijos ir integracijos procesai yra du esminiai veikiančiosios savimonės procesai, kurie nukreipia motyvaciją ir vystymąsi. Diferenciacijos procese savimonė darosi vis labiau kompleksiška, sudėtinga. Integracijos proceso metu vis didėjantis savimonės kompleksiškumas integruojamas į vieningą darnią visumą. Tokiu būdu išsaugomas vieningos ir darnios savimonės jausmas.
Diferenciacijos proceso metu vystomi atskiri asmens interesai, gebėjimai, polinkiai. Savimonė darosi vis labiau orientuota į specifines gyvenimo sritis, vis geriau suvokiami įvairių gyvenimo sričių skirtumai. Pavyzdžiui, pradinės mokyklos laikotarpiu visi vaikai mokomi vienodai, tačiau labai greitai vaikai atranda individualius interesus, teikia prioritetus skirtingiems dalykams, įsitraukia į skirtingas popamokines veiklas, galiausiai renkasi skirtingas specialybes, kurios nulemia visiškai skirtingas specializacijas ir įgūdžius. Tuo pat metu vyksta ir kitas procesas – integracija. Naujai įgyjami įgūdžiai, socialinis patyrimas, išbandomi ir perimami vaidmenys integruojami į vientisą savimonę.
- Kas svarbiau savimonės vystymuisi: vidiniai impulsai ar socialinė aplinka? Pagrįskite.’
Psichologiniai poreikiai ir natūralūs vystymosi procesai yra išeitinis savimonės vystymo taškas. Asmeniui augant ir vis daugiau sąveikaujant su aplinka, tam tikri socialinio pasaulio aspektai tampa asimiliuoti ir integruoti į savimonės sistemą. SAVIMONĖ NĖRA TIK PASYVI SOCIALINIŲ ĮTAKŲ PRIĖMĖJA. Savimonė iš tikro priima įvairų socialinį grįžtamąjį ryšį ir egzistuoja socialinių santykių kontekste, tačiau tuo pat metu AKTYVIAI VYSTOSI DĖL VEIKIANČIOSIOS SAVIMONĖS. PO VYSTYMUSI SLYPI NE PERIMTA SOCIALINĖ, O VIDINĖ ASMENS ATSKAITOS SISTEMA.
Prigimtiniai psichologiniai poreikiai, besiformuojantys interesai, atrandamas potencialas ir gebėjimai skatina žmogų augti, vystytis ir diferencijuotis. Tačiau tuo pat metu žmogus turi susietumo poreikį, kuris padeda neatitrūkti nuo socialinių reikalų ir taisyklių. Taigi elgesys, emocijos ir mąstymo būdai kyla ne tik iš žmogaus, bet taip pat iš jo socialinės aplinkos.Procesas, kurio metu asmuo perima ir priima kaip savą aplinkos siūlomą mąstymo, elgesio būdą ar emocinį patyrimą, vadinamas internalizacija. Tai procesas, kurio metu asmuo transformuoja anksčiau buvusį išorės siūlomą elgesio ar vertinimo būdą į vidinį.
INTERNALIZACIJOS PROCESAS VYKSTA DĖL dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji priežastis – ASMENS SIEKIS KURTI PRASMINGUS SANTYKIUS su kitais žmonėmis: tėvais, draugais, mokytojais ir t.t. Taigi internalizaciją skatina SUSIETUMO POREIKIS. Antroji priežastis – ASMENS SIEKIS KURTI SĖKMINGUS SANTYKIUS su SOCIALINE APLINKA apskritai. Tokią internalizaciją skatina KOMPETENCIJOS POREIKIS. Daugelis dalykų, kuriuos mes internalizuojame, garantuoja mums sėkmingesnį funkcionavimą konkrečioje aplinkoje (pavyzdžiui, perimtos mandagaus elgesio taisyklės).
Asmeninės vertės jausmas kyla iš atvirumo patyrimui ir vertinimo save už tai, kas tu esi. Kai asmuo yra atviras patyrimui, jis yra sąžiningesnis ir labiau linkęs atsiverti tarpasmeniniuose kontaktuose, prisiima daugiau atsakomybės už savo elgesį, linkęs mažiau slėpti ar iškraipyti apie save pateikiamą informaciją ar bandyti išvengti veiklų vedančių į savęs pažinimą (pavyzdžiui, darboholizmas). Stipresnis asmeninės vertės jausmas yra susijęs su retesniu narkotinių medžiagų vartojimu, mažesniu gynybiškumu, bei kokybiškesniais vidinius poreikius tenkinančiais santykiais.
Žmonės ne visada elgiasi vedami vidinės savimonės. Kartais aplinkos sąlygos nepalaiko vidinės integracijos ir daro spaudimą elgtis socialiai sankcionuotu būdu. Stiprus aplinkos spaudimas lemia tai, kad asmuo atsisako prigimtinių poreikių ir asmeninę struktūrą kuriai remdamasis vien socialiai priimtinais tikslais. (Tai tikriausiai geriau impulsais, pasigrindžiant paskutine pastraipa)
- Kas yra savimonei konkordiški tikslai? Kuo jie yra svarbūs?
Tikslai, kurie atitinka asmens esmę, pagrindą, yra vadinami konkordiškais. Konkordiški tikslai gali kilti visiškai iš vidinės motyvacijos, arba iš išorės, jei jie buvo pilnai internalizuoti. Introjektuoti tikslai (aš turiu tai padaryti, aš privalau tai padaryti) ir išoriniai tikslai (turiu tai padaryti, nes būsiu nubaustas) yra nekonkordiški asmens savimonei.
Savimonei konkordiški tikslai sukuria daugiau energijos ir užtikrina stabilesnes pastangas jų siekiant nei savimonei nekonkordiški tikslai. Didesnės pastangos daugumoj veda prie geresnio rezultato, o geresnis rezultatas yra susijęs su geresniu poreikių patenkinimu. Savimonei konkordiško tikslo patenkinimas sukuria stipresnį poreikio patenkinimo jausmą, nei savimonei nekonkordiško. Kadangi poreikių patenkinimas yra susijęs su stipresniu bendru gerovės jausmu, tai konkordiški savimonei tikslai padeda pasiekti ir stipresnio gerovės jausmo patyrimo.
Atskirti konkordiškus ir nekonkordiškus tikslus yra gana nesunku. Tereikia atsakyti į klausimą, ar tai, ką dabar darai, darai dėl to kad nori tai daryti, ar dėl to, kad reikia tai daryti? Konkordiški tikslai yra pagrįsti asmeniniais interesais, poreikiais ir verte. Nekonkordiški tikslai yra susiję su spaudimo jausmu, veiklos imamasi dėl to, kad nerimaujama dėl visuomenės spaudimo ar stengiamasi vykdyti įsipareigojimus. Kadangi konkordiški tikslai kyla iš vidaus, jų priežasties vieta yra vidinė (internal locus of causality), tuo tarpu nekonkordiškų tikslų kilmė yra išorinė (external locus of causality). Taigi tam tikra prasme galima sakyti, kad tikslo konkordiškumas parodo, kiek asmuo jaučiasi jo savininku.
Tikslo nuosavybės jausmo įgijimas yra vienas pagrindinių savimonės vystymo uždavinių. Susiformavusi veikiančioji savimonė yra proaktyvi, ieškanti ir kurianti būdus gyvenimui pagerinti ir tobulėti. Pastangos veda prie tikslo pasiekimo, kas padeda patenkinti poreikius ir kurti gerovės jausmą. Pasiektas pasitenkinimas didina tikimybę, kad ir toliau bus pasirenkami konkordiški tikslai. Taigi psichologinių poreikių tenkinimas padeda stiprinti asmens tikėjimą savimi ir didesnę asmenybės integraciją. Konkordiškų tikslų siekimas padeda judėti spirale: konkordiškų tikslų pasiekimas padeda pasiekti gerovės, gerovė skatina augimą ir laimę.
- Kokie etapai sudaro savireguliacijos procesą?
Savireguliacija yra asmens savo nuolatinių pastangų siekiant tikslo metakognityvinė stebėsena ir vertinimas.
Savireguliacija yra pastovus, cikliškai pasikartojantis procesas. Jis apima numatymą, veiksmus ir savirefleksiją. Numatymo fazės metu išsikeliamas tikslas ir planuojama, kaip jo bus siekiama. Po to seka veiklos fazė, kurios metu asmuo ima susidurti su kliūtimis ir ima gauti grįžtamąjį ryšį apie veiklą. Gaunamą informaciją asmuo reflektuoja: stebi savo veiklos kokybę ir vertina ją lygindamas su tuo rezultatu, kurio buvo tikimasi keliant tikslą. Sekančio ciklo metu numatymo fazė jau bus žymiai geriau apgalvota.
- Kokie žmonės turi geresnius savireguliacijos įgūdžius?
Savireguliacijos procesas yra būdingas visiems žmonėms, tačiau kai kuriems sekasi šiek tiek geriau nei kitiems. Savireguliacijos įgūdžių reikia įgyti, ypač kai asmuo kelia sau tikslą srityje, kurios beveik nežino. Didinti savireguliaciją dažniausia padeda socialinio išmokimo procesas stebint tos srities ekspertų modeliuojamą elgesį. Naujokas imituoja eksperto elgesį ir gauna socialinius pamokymus bei grįžtamąjį ryšį. Tokiu būdu naujokas ima internalizuoti modelio eksperto siūlomus meistriškumo standartus. Asmuo išmoksta savireguliacijos, kai jam nebereikia modelio ir jis gali pats reguliuoti savo veiklą ją stebėdamas ir vertindamas.
Savireguliacijos įgūdžių ugdymas apima tris fazes. Pirmajame etape asmuo pats yra nepajėgus kontroliuoti savo elgesio ar savarankiškai kelti tikslų. Savireguliacija didėja stebint ekspertą. Antrame etape stebėjimas perauga į imitavimą, buvęs stebėtojas bando perimti eksperto savireguliacijos įgūdžius. Trečiame etape asmuo gali pats reguliuoti savo elgesį ir kelti sau tikslus. Nors šis procesas atrodo gana nesudėtingas, praktikoje įgyti gerus savireguliacijos įgūdžius reikia daug laiko. Maža to, savireguliacija yra tik ekspertizės pradžia. Norint tapti tikru ekspertu, reikia ne tik gero mokytojo, bet ir daugybės valandų praktikos. Taigi esminė savireguliacijos idėja yra tokia – žmogus gali išmokti pats save stebėti ir vertinti, TAM BŪTINA DAUG ASMENINIŲ PASTANGŲ ir TRENIRUOČIŲ, tačiau šis procesas bus lengvesnis TURINT TINKAMUS PAVYZDŽIUS ir PATARĖJUS. Kinų patarlė teigia „Pradėk su mokytoju, užbaik pats“. Savireguliacijos tyrimuose šį perėjimo
procesą ir bandoma suprasti.
