8 Tema Flashcards
(11 cards)
- Kas yra vadinama kontrolės įsitikinimais? Kodėl jie svarbūs motyvacijai?
Asmeninė kontrolė, tai asmens įsitikinimai, kad jis gali pasiekti laukiamo rezultato. Kontrolės įsitikinimai priklauso nuo įsitikinimų dviejose sferose: tikėjimo, kad asmuo gali paveikti aplinką ir tikėjimo, kad aplinka bus linkusi atsakyti į mūsų pastangas siekti tikslo, jas palaikydama. Numatydami įvykius, savo gebėjimus, aplinkos reakcijas, žmonės remiasi savo ankstesne patirtimi ir asmeniniais ištekliais. Subjektyvus asmens spėjimas apie įvykio tikimybę yra vadinamas lūkesčiu.
Lūkesčiai gali būti suskirstyti į dvi grupes: veiksmingumo ir pasekmių. VEIKSMINGUMO lūkesčiai yra įsitikinimas savo gebėjimu atlikti tam tikrus veiksmus ar jų seką. PASEKMIŲ lūkesčiai yra įsitikinimai, kad tam tikras elgesys, jei jis bus įgyvendintas, sukels laukiamas pasekmes. Taigi, sakant paprastai, VEIKSMINGUMO įsitikinimai yra tai, ką asmuo apie save mąsto, bandydamas atsakyti į klausimą „Ar aš galiu tai padaryti?“, o PASEKMIŲ įsitikinimai yra tai, ką asmuo mano atsakydamas į klausimą „Ar tai, ką aš darau tikrai padės?“.
Veiksmingumo ir pasekmių įsitikinimai yra nepriklausomi ir labai svarbūs veiksniai inicijuojant ir reguliuojant elgesį. Tiek veiksmingumas, tiek tikėjimas geru rezultatu turi būti pakankamai stiprūs, kad elgesys galėtų įgauti energijos ir būtų nukreiptas į tikslą. Pavyzdžiui, rašydami referatą mes pirmiausia turime tikėti, kad turime gebėjimų tai padaryti, o padarius tai, ką galime, turime sulaukti teigiamų rezultatų – gero darbo įvertinimo. Tam tikro elgesio ir laukiamų rezultatų patyrimas padeda stiprinti bendrą asmens įsitikinimą savo galimybėmis kontroliuoti aplinką.
- Kas yra saviveiksmingumas? Kuo jis skiriasi nuo gebėjimų ir kompetencijos poreikio?
saviveiksmingumas - asmens įsitikinimai savo gebėjimu sėkmingai ar nesėkmingai įveikti situaciją, atsižvelgiant į savo turimus įgūdžius ir situacijos charakteristikas.
saviveiksmingumas nėra konkretus įgūdis, bet labiau bendrasis gebėjimas pasinaudoti įvairiais savo ištekliais ir asmeninius gebėjimus paversti efektyviu elgesiu. Pavyzdžiui, sėkmingas kalbėjimas stresinėje situacijoje gali priklausyti ne tik nuo kalbos lygio, bet ir nuo gebėjimo atsipalaiduoti, gebėjimo juokauti, gebėjimo panaudoti neverbalinius signalus ir t.t. Taigi saviveiksmingumas yra „meta gebėjimas“, užtikrinantis sėkmingą asmens veiklą stresinėmis, ambivalentiškomis, sunkiai nuspėjamomis ir nuolat besikeičiančiomis sąlygomis.
Gali pasirodyti, kad saviveiksmingumas ir psichologinis kompetencijos poreikis yra vienas ir tas pats, tačiau taip nėra. Psichologinis kompetencijos poreikis yra daugiau vystymosi konstanta, kuri lemia prigimtinį smalsumą ir norą išmokti. Kompetencijos poreikis gali būti svarbus postūmis pradėti veiklą. Tačiau veiklos rezultatų refleksija padeda vertinti, kaip asmeniui ta veikla sekasi. Tokio refleksijos proceso metu formuojasi asmens saviveiksmingumas. Pavyzdžiui, į sportinės gimnastikos salę atvestas vaikas paprastai susižavi ten esančia įranga, noriai bando ropštis virve, šokti per ožį ar suptis ant žiedų. Ši motyvacija kyla iš psichologinio kompetencijos poreikio. Tačiau stebėdamas savo rezultatus, lygindamas savo rezultatus su kitais, reaguodamas į trenerio skatinimus ar savo savijautą, jis po truputėlį ima formuoti suvokimą, kiek jis yra efektyvus kaip sportininkas. Taip formuojasi kognityviniais procesais pagrįstas saviveiksmingumo konstruktas, nuo kurio priklauso, kiek vaikas bus motyvuotas lankyti gimnastikos treniruotes, siekti sporto rezultatų ir pan. Kadangi saviveiksmingumas yra įgyjamas gyvenimo bėgyje, jis gali būti stiprinimas ir keičiamas.
- Kokie veiksniai padeda formuoti saviveiksmingumą? Kurie iš jų yra svarbiausi?
Saviveiksmingumo stiprumas didele dalimi priklauso nuo asmens turimos patirties. Jo formavimąsi veikia keturi pagrindiniai veiksniai: asmeninė patirtis atliekant tam tikrą veiklą; kitų panašių asmenų, atliekančių tokią veiklą, stebėjimas; verbaliniai paskatinimai ir fiziologinės būsenos.
Savo veiksmingumą žmonės vertina remdamiesi savo PATIRTIMI ir INTERPRETACIJOMIS. Taigi svarbu, kad elgesys, kurį mes prisimename būtų įvertintas kaip kompetentingas. Kuo stipriau situacijoje yra patiriamas kompetencijos jausmas, tuo mažesnę įtaką saviveiksmingumui daro pavienės nesėkmės. Pavyzdžiui, jei studentas savo pirmąjį koliokviumą universitete parašė puikiai, o ir mokykloje jam visada puikiai sekėsi, šis įvykis gali būti užfiksuotas kaip įrodymas, kad studentas tikrai turi gebėjimų mokytis universitete, todėl vidutiniškai parašytas sekantis atsiskaitymas gali būti įvertintas kaip atsitiktinė nesėkmė ir saviveiksmingumo jausmo nesumažinti. Tačiau, kuo mažiau asmuo turi patirties konkrečioje srityje, tuo didesnę įtaką saviveiksmingumui turi jo patiriamos sėkmės ir nesėkmės.
Iš visų saviveiksmingumą formuojančių veiksnių ASMENINĖ PATIRTIS YRA PATI REIKŠMINGIAUSIA.
NETIESIOGINIS PATYRIMAS formuojasi asmeniui stebint kitus žmones (t.y. modelius) atliekant tą pačią veiklą, kurią reikės atlikti ir jam. Stebint modelio sėkmę, didėja ir asmeninis saviveiksmingumo jausmas. Priešingas ryšys taip pat veikia – jei modeliui nesiseka, tai mažina stebėtojo saviveiksmingumą. Saviveiksmingumas didėja dėl socialinio palyginimo proceso (jei gali jie, galiu ir aš), tad kuo modelis artimesnis stebėtojui (pagal amžiaus, lyties, išsilavinimo, patirties ir kitas charakteristikas), tuo jo elgesio įtaka stebėtojo saviveiksmingumui didesnė. Kitas veiksnys, kuris lemia netiesioginio patyrimo reikšmę yra stebėtojo patyrimas. Kuo stebėtojas turi mažiau asmeninio patyrimo, tuo didesnę vertę ir įtaką turi netiesioginis patyrimas. Pavyzdžiui, jei aš niekada nečiuožiau pačiūžomis, tai mano čiuožimo saviveiksmingumą gana stipriai veiks kitų pradedančiųjų čiuožėjų stebėjimas. Tačiau jei aš esu bandęs čiuožti ir žinau, kad net turint nedidelę patirtį man sekėsi gana gerai, kitų nesėkmės mano saviveiksmingumui didelės įtakos neturės. (Turi didesnę įtaką nei toliau išvardinti)
Saviveiksmingumą veikia IŠ IŠORĖS GAUNAMI PASKATINIMAI, kurie skatina asmenį daugiau dėmesio skirti savo stiprybėms ir bandyti. Tačiau paskatinimai veikia tik tuomet arba tik tol, kol jie neprieštarauja asmens turimam tiesioginiam patyrimui. Didelės įtakos čia turi ir paties skatinančio asmens charakteristikos – kiek jis asmeniui atrodo patikimas, išmanantis ir įtikinantis. Asmuo gali paskatinti save ir pats, save įtikinėdamas, kalbėdamasis su savimi ir tokiu būdu šiek tiek paskatinti saviveiksmingumą. Didžiausia paskatinimų vertė yra ta, kad jie dažnai padeda po nesėkmės pabandyti dar kartą ir tokiu būdu sudaro daugiau galimybių patirti realią sėkmę.
FIZIOLOGINĖS BŪSENOS, tokios kaip nuovargis, skausmas, raumenų įtampa, rankų drebėjimas ir kiti fiziologiniai signalai praneša, kad situacija yra grėsminga ir greičiausiai viršija asmens gebėjimus ją įveikti. Sutrikusi fiziologinė būsena yra asmeninis, dėmesį patraukiantis signalas apie savo neefektyvumą. Tuo tarpu ramumas, baimės ir įtampos nebuvimas situacijoje didina saviveiksmingumą, pranešdamas, kad asmuo gali įveikti situaciją. Efektyvumo ir fiziologinio sužadinimo sąsaja yra abipusė – jausmas, kad situacija yra sudėtinga ir viršijanti turimus gebėjimus, sukelia sužadinimą, o sužadinimas mažina veiksmingumo jausmą. Fiziologinės būsenos yra svarbios, kai asmens saviveiksmingumas nėra tvirtas, asmuo turi mažai patirties. Kai saviveiksmingumas yra pakankamai didelis, žmonės žymiai mažiau kreipia dėmesio į fiziologines būsenas ar net interpretuoja jas kitaip. Pavyzdžiui, stiprus širdies plakimas gali būti interpretuojamas kaip nerimo rodiklis, bet taip pat ir kaip įsitraukimo, „užsivedimo“ rodiklis, kuris yra pakankamai pozityvus.
- Kaip saviveiksmingumas susijęs su elgesiu?
saviveiksmingumas veikia:
1. Pasirenkamas veiklas ir aplinką – žmonės renkasi ir įsitraukia į tokias veiklas ir situacijas, kurias jie jaučia galintys suvaldyti ar prie jų prisitaikyti. Ir atvirkščiai, dauguma žmonių vengia veiklų ar iššūkių, kurie viršija subjektyviai suvokiamas galimybes.
2. Investuojamas pastangas ir atkaklumą veiklos metu – stiprus saviveiksmingumo jausmas užtikrina atkaklias pastangas įveikti užduotį nepaisant kylančių sunkumų. Tuo tarpu abejonės skatina mažinti pastangas ar pasitenkinti pusėtinais sprendimais. Bet kuri veikla, kuri yra sudėtinga ir reikalauja mokymosi, beveik visada sukelia platų spektrą negatyvių jausmų: išgyvenamas nusivylimas, nesėkmės, frustracija, atstūmimas ir t.t. Saviveiksmingumas yra svarbus ne tik dėl to, kad jis padeda nuraminti abejones ir neigiamų jausmų patiriama mažiau, bet ir dėl to, kad jis padeda greičiau atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, kai patiriama nesėkmė. Nepaisant nesėkmių, tikslo ir toliau yra atkakliai siekiama.
3. Mąstymo kokybę ir sprendimų priėmimą veiklos metu – asmenys, kurie pakankamai pasikliauja savo gebėjimais įveikti sunkumus, geba žymiai efektyviau mąstyti stresinėse situacijose. Tuo tarpu abejonės yra susijusios su chaotišku ir nenuosekliu mąstymu. Saviveiksmingumas padeda išlikti susikoncentravus ties užduotimi.
4. Emocines reakcijas, ypač susijusias su stresu ir nerimu – žmonės, kurie pasižymi stipriu saviveiksmingumo jausmu, įsivaizduodami savo veiklą apsvarsto užduoties iššūkius ir reikalavimus, įsivaizduoja save kaip besielgiantį tinkamai ir kompetentingai, ir užduoties imasi su entuziazmu, optimizmu ir susidomėjimu. Tuo tarpu žmonės, kurių saviveiksmingumas žemas, daugiausia dėmesio skiria savo trūkumų apsvarstymams, vizualizuoja kliūtis, su kuriomis susidurs, todėl veiklą lydi pesimizmas, nerimas ir liūdesys. Šiuos jausmus dar labiau stiprina kylantys sunkumai, kurie skatina koncentruotis ne ties veikla, o vėl grįžti prie savo trūkumų analizės. Kadangi gyvenime iš principo yra labai daug grėsmių, neapibrėžtumų ir kliūčių, saviveiksmingumas lemia kiek nerimo ir streso asmuo apskirtai patiria. Kai kurie mokslininkai teigia, kad pagrindinė nerimo priežastis yra žemas saviveiksmingumas.
- Kokiais principais pagrįstas meistriškumo modeliavimas? Pateikite pavyzdį, kaip sukurtumėte meistriškumo mokymus viešo kalbėjimo įgūdžių ugdymui.
Saviveiksmingumo stiprinimas yra vienas iš svarbiausių asmens įgalinimo (empowerment) veiksnių. Įgalinimas apima žinių, įgūdžių ir įsitikinimų, kurie padeda žmonėms pasiekti didesnio asmeninio kontrolės jausmo, suteikimą. Meistriškumo modeliavimo programose tam tikros srities ekspertas padeda mažiau patyrusiems žmonėms išmokti įveikti tam tikras situacijas. Daugumą tokių programų sudaro septyni žingsniai:
1. Ekspertas apibrėžia pagrindinius įgūdžius, kurie reikalingi efektyviai veiklai ir išmatuoja programos dalyvių veiksmingumo įsitikinimus jų atžvilgiu. Pavyzdžiui, daugumos medicinos sričių gydytojams kada nors gyvenime tenka susidurti su situacija, kai reikia reanimuoti žmogų. Kadangi tokios situacijos yra retos, gydytojai dažnai jaučiasi neužtikrinti ir nenoriai teikia pagalbą, linkę perleisti atsakomybę specialiosioms tarnyboms ir pan. Kartais tokios gydytojo abejonės gali būti kritinės ir kainuoti žmogui gyvybę. Mokymų, skirtų reanimavimo įgūdžių ugdymui ir gydytojų saviveiksmingumui stiprinti metu, pirmiausia apibrėžiami esminiai įgūdžiai, žinios ir pagalbos teikimo žingsniai reanimavimo metu. Tuomet su kursų dalyviais aptariama, kiek jie jaučiasi gebantys kiekvieną iš šių dalykų atlikti, identifikuojamos sritys, kurios kursų dalyviams kelia daugiausia nerimo.
2. Ekspertas demonstruoja (modeliuoja) kiekvieną iš reikalingų įgūdžių, labiausiai akcentuodamas vietas, kurios programos dalyviams kelia daugiausia nerimo. Pavyzdžiui, reanimavimo kursų metu, instruktorius naudodamas specialius manekenus imituoja įvairias reanimavimo situacijas ir demonstruoja tinkamą elgesį, atkreipia dėmesį ir aiškina vietas, dėl kurių kursų dalyviai jaučiasi nesaugiai.
3. Programos dalyviai kopijuoja kiekvieną įgūdį, ekspertas suteikia efektyvų grįžtamąjį ryšį, jei jo reikia. Pavyzdžiui, reanimavimo kursai yra organizuojami tokiu būdu, kad kiekvienas kursų dalyvis būtinai privalėtų išbandyti save teikiant pagalbą. Elektroniniai manekenai imituoja žmogaus biologines funkcijas ir kompiuteryje galima matyti teikiamos pagalbos efektyvumą (pavyzdžiui, ar daromi krūtinės paspaudimai yra pakankamai efektyvūs ir padeda atstatyti širdies veiklą), instruktorius taip pat stebi, komentuoja, padeda užuominomis ir teikia grįžtamąjį ryšį apie pagalbos teikimą. Tokiu būdu ugdomi atskiri įgūdžiai.
4. Programos dalyviai integruoja atskirus įgūdžių komponentus į vieningą veiklą. Ekspertas pateikia nedidelius iššūkius ir kliūtis ir padeda programos dalyviams integruoti ir panaudoti įgytus įgūdžius. Pavyzdžiui, kai reanimavimo kursų metu instruktorius pamato, kad kursų dalyviai pakankamai gerai supranta atskirus pagalbos teikimo etapus ir turi įgūdžius, dalyviams pateikiamos užduotys, primenančios realias situacijas. Dalyviai turi ne tik teikti pagalbą mechaniškai, bet patys identifikuoti problemą, reaguoti į besikeičiančią ligonio būseną, vertinti papildomas aplinkybes ir t.t. Instruktorius padeda padrąsinimu, užuominomis ir rekomendacijomis, jei kurso dalyviai pasimeta, aptaria pagalbos teikimo rezultatus, sėkmių ir nesėkmių priežastis.
5. Programos dalyviai dalyvauja bendradarbiaujančiose mokymosi grupėse. Vienas asmuo atlieka užduotį, tuo tarpu kiti stebi, grupė siūlo užuominas ir palaikymą. Tuomet grupės dalyviai keičiasi, kol kiekvienas dalyvis būna pabandęs keletą kartų. Pavyzdžiui, reanimavimo kursų metu duodamos užduotys dalyvių grupėms. Grupės dalyviams priskiriami skirtingi vaidmenys – vadovaujančio gydytojo, slaugytojų, artimųjų ar tiesiog stebėtojų. Skirtingu vaidmenys lemia skirtingą atsakomybę reanimavimo situacijoje, skirtingas pareigas ir įsitraukimą.
6. Programos dalyviai individualiai veikia situacijose, kurios yra labai artimos realioms, pasižymi gausiais iššūkiais ir sunkumais. Ekspertas siūlo nedidelę pagalbą ir gyžtamąjį ryšį. Pavyzdžiui, reanimavimo kursų pabaigoje sukuriamas gana didelis iššūkis, kai kiekvienas kursų dalyvis turi savarankiškai atlikti reanimavimo veiksmus, priimti sprendimus ir reaguoti į besikeičiančią situaciją simuliacinėse situacijose. Rezultatas, kurio galima pasiekti, svyruoja nuo būklės stabilizacijos iki paciento mirties.
7. Ekspertas modeliuoja elgesį, kuris rodo pasitikėjimą savimi ir gerą sužadinimo kontrolę. Pavyzdžiui, reanimavimo kursų instruktoriai yra gydytojai, turintys didelę reanimavimo patirtį ir baigę specialius mokymus. Jie daug dalinasi savo asmenine patirtimi, dalinasi išgyvenimais, nurodo dažniausiai patiriamus jausmus, ir savo pavyzdžiu rodo, kad reanimavimas nėra neįveikiamas uždavinys ir kad dauguma gaivinimo situacijų gali būti sėkmingai suvaldytos, jei tik gydytojas turi reikiamų žinių ir įgūdžių.
Pagrindinis meistriškumo ugdymo programų tikslas yra stiprinti saviveiksmingumą pasitelkiant keturis anksčiau aptartus saviveiksmingumo formavimo būdus: sėkmingą asmeninę patirtį, sėkmingus modelius (instruktorių ir dalyvių), teigiamą paskatinimą ir fiziologinių reakcijų kontrolę.
Meistriškumo mokymai viešo kalbėjimo įgūdžių ugdymui:
1) viešajam kalbėjimui svarbūs įgūdžiai yra streso valdymas, improvizavimas, tinkamos kūno kalbos, balso tembro parinkimas. Paklausiama ties kuria vieta labiausiai stringa
2) pateikiama situacija pvz. Lietuvių viešasis kalbėjimas ir parodomas pavyzdys kaip tai turėtų vykti atkreipdamas dėmesį į kūno kalbą ir pnš.
3) duodama dalyviams pademonstruoti kaip jie stovėtų ir elgtųsi kalbėdami prieš auditoriją, suteikiamas grįžtamasis ryšys
4) dirbama grupelėse duodama situacija ir visi turi pademonstruoti kokią kūno kalbą naudotų ir kokiu balso tonu kalbėtų
5)grupelėse traukia korteles su temomis ir pristato trumpai, eina kitas, visi komentuoja, dalinasi kaip jie darytų
6) duodama pasirengti rimtą pranešimą, prieš visus dalyvius
7)ekspertas parodo how it’s done
- Palyginkite meistriškumo ir bejėgiškumo įsitikinimus.
Kuo yra stipresni asmens meistriškumo įsitikinimai, tuo daugiau kontrolės asmuo jaučiasi turintis konkrečioje situacijoje. Meistriškumo įsitikinimai atspindi subjektyviai asmens suvokiamą kontrolės lygį, kurį jis turi siekdamas norimų rezultatų ir bandydamas išvengti nenorimų rezultatų. Kai asmens kontrolės įsitikinimai yra stiprūs ir atsparūs, asmuo ryšį tarp elgesio ir pasekmių suvokia kaip priežastinį. Kai kontrolės įsitikinimai yra silpni, asmuo nemato aiškaus ryšio tarp to, ką jis daro, ir to, kas nutinka. Kontrolės jausmas yra tiesiogiai susijęs su būdais, kuriuos asmuo pasirenka bandydamas įveikti situacijas: artėjimas vs vengimas; socialumas vs vienišumas; proaktyvus vs reaktyvus; tiesioginis vs netiesioginis; atsakomybė vs atsitraukimas; aloplastiškas vs autoplastiškas (keičiantis situaciją vs keičiantis save); į problemą orientuotas vs į emocijas orientuotas.
Meistriškumo įsitikinimai taip pat susiję su mūsų reakcijomis į nesėkmes. Stiprūs meistriškumo įsitikinimai lemia pakankamai atsparų savivaizdį nepaisant patiriamos nesėkmės. Patyręs nesėkmę asmuo stengiasi išlikti susitelkęs ties užduotimi ir ties tuo, kaip užduotį įveikti ar tobulinti savo įgūdžius. Jei meistriškumo įsitikinimai yra žemi, savęs vertinimas patyrus nesėkmę yra labai pažeidžiamas, kyla bejėgiškumo motyvacija. Bejėgiškumo motyvacijai būdingas greitas atsitraukimas. Elgiamasi taip, lyg situacija visiškai nuo asmens nepriklausytų.
Kai užduotis yra sunki ir iššaukianti, rezultatai sunkiai kontroliuojami, individualūs motyvacijos skirtumai išryškėja ir tampa akivaizdu, ar asmeniui būdingi meistriškumo ar bejėgiškumo įsitikinimai. Į meistriškumą orientuoti žmonės imasi iššūkių, o nesėkmės jiems suteikia energijos. Tuo tarpu į bejėgiškumą orientuoti žmonės iššūkių vengia, sugniūžta, kai ištinka nesėkmės, ima abejoti savo gebėjimais ir praranda viltį. Į meistriškumą orientuoti žmonės nesėkmių nepriima kaip kaltinimų sau. Grįžtamasis ryšys apie nesėkmę yra tik informacija, kurią galima konstruktyviai panaudoti tam, kad rastum naujas efektyvias elgesio strategijas. Tokie žmonės dažnai veikia žymiai efektyviau sunkumų akivaizdoje, o iššūkiai juos papildomai energizuoja. Tuo tarpu į bejėgiškumą orientuoti žmonės nesėkmes priima kaip asmeninę kaltę, asmeninio neadekvatumo įrodymą, todėl tai kelia neviltį. Abejojama savo gebėjimais ir savo verte apskritai. Pasirenkamos tolesnės elgesio strategijos gali būti visiškai neefektyvios, tokios kaip spėliojimas, kvailas elgesys ar bandymas laužyti taisykles. Veiklą lydi neigiamos emocijos.
- Kokias pasekmes bejėgiškumo jausmas turi elgesiui?
Asmuo, kuriam būdingas išmoktas bejėgiškumas, didžiąją dalį dalykų, kurie jam nutinka, priskiria kitų nekontroliuojamam poveikiui, ir tik nedidelį indėlį sau. Taigi asmuo nesijaučia galintis reikšmingai įtakoti tai, kas su juo vyksta.
Kai pasireiškia išmoktas bejėgiškumas, asmuo tiki, kad jo valingas elgesys neturės jokios arba tik nereikšmingą įtaką tam, kad jis pasiektų trokštamų rezultatų, ar išvengtų nenorimų rezultatų. Atsiradęs bejėgiškumas sukelia neigiamas pasekmes trijose asmens gyvenimo sferose: motyvacinėje, mokymosi ir emocinėje. Sumažėjusi motyvacija pasireiškia tuo, kad asmuo nebenori bandyti. Jausmas, kad situacijos suvaldyti negalima, mažina norą stengtis, kyla klausimas: o kam, kokia prasmė? Mokymosi efektyvumas mažėja, nes asmuo ima pesimistiškai vertinti savo galimybes išmokti naujų elgesio būdų. Kai asmuo ilgą laiką būna sąlygose, kur jo elgesys nesukelia teigiamų pasekmių, galimybės kažką keisti sąlygoms pasikeitus vertinamos pesimistiškai, sėkmės nurašomos atsitiktinumui ir atrodo nevertos pastangų. Tokiems žmonėms žymiai sunkiau atskirti, kurios elgesio strategijos pasiteisina, o kurios ne.
- Ar tiesa, kad depresija sergantys žmonės klaidingai vertina aplinkos kontrolės galimybes?
Pastebėta, kad depresija sergantys žmonės savo gyvenimo įvykius suvokia kaip mažiau kontroliuojamus, nei žmonės, kurie depresija neserga. Todėl kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad kontrolės jausmas gali būti veiksnys, kuris lemia depresijos atsiradimą. Tačiau depresija sergantiems žmonėms yra būdingas ne per mažas kontrolės jausmo suvokimas, o tiesiog realistinis kontrolės jausmas. Pavyzdžiui, tyrime, kuriame dalyvavo daugiau ir mažiau depresiški studentai, buvo prašoma įvertinti, kiek tiriamasis kontroliuoja lemputės užsidegimą. Depresiški
studentai tiksliau nei nedepresiški studentai įvertindavo, kiek kontrolės jie turi kiekvienu atveju. Tuo tarpu nedepresiški individai savo kontrolės lygį reikšmingai pervertindavo.
Bet, pats bejėgiškumas gali iššaukti depresiškumą.
- Kas yra būdinga pesimistiniam ir optimistiniam paaiškinimo stiliui? Kokie šių stilių trūkumai?
• Optimistiniam paaiškinimo stiliui būdinga nesėkmes aiškinti naudojant nestabilias ir kontroliuojamas atribucijas (aš blogiau parašiau koliokviumą, nes šį kartą mažiau mokiausi).
• Pesimistiniam paaiškinimo stiliui būdinga nesėkmes aiškinti stabiliomis ir nekontroliuojamomis atribucijomis (aš blogai parašiau koliokviumą, nes esu per kvailas).
Paaiškinimo stilius yra stipriai susijęs su tuo, kaip asmuo reaguos į sunkumus ir ar iš viso bandys juos įveikti. Pesimistinis paaiškinimo stilius yra susijęs su pasyvumu, atsitraukimu ir ilgalaikėje perspektyvoje prognozuoja akademines nesėkmes, socialinius sunkumus, blogesnę fizinę sveikatą, blogesnį darbo atlikimą, depresiją.
Tuo tarpu optimistinis paaiškinimo stilius yra susijęs su kontrolės iliuzija. Žmonės, kuriems būdingas toks paaiškinimo stilius prisiima laurus už savo pasiekimus, bet tik iš dalies atsakomybę už nesėkmes. Taigi galima sakyti, kad optimistiniu paaiškinimo stiliumi pasižymintys žmonės yra apsiginklavę papildoma savisauga, kurią suteikia kontrolės iliuzija, savotiškai iškraipo priimamą informaciją ir interpretuoja ją sau palankiu būdu. Taigi tam tikra prasme optimistinis paaiškinimo stilius yra iliuzinis. Lygis, kuriuo asmeniui yra būdingas optimistinis paaiškinimo stilius, atsispindi asmens elgesyje – naudojamuose pasiaiškinimuose ir atsiprašymuose, neigime, saviapgaulėje ar narcisizme. Narcisizmas, taip pat kaip ir depresija, nėra adaptyvi charakteristika ir atspindi kito kontinuumo galo blogybę. Narcisizmui būdingas grandiozinis savo svarbumo jausmas, polinkis perdėti ir sureikšminti
savo talentus ir pasiekimus, stiprus noras būti pripažintu net tuomet, kai nėra jokių aiškių pasiekimų įrodymų. Dauguma žmonių yra kažkur per vidurį tarp depresijos ir narcisizmo, o optimistiškas paaiškinimo stilius yra savotiškas turtas, nes jis padeda mums šiek tiek iškreipti realybę, tam kad mes išlaikytume savęs vertinimą, tikėjimą savo efektyvumu ir su viltimi žvelgtume į ateitį.
- Paaiškinkite reaktyvumo ir bejėgiškumo sąsajas.
Jei asmuo tikisi, kad situacijoje jis turės pakankamai kontrolės, tačiau realybėje pasirodo, kad rezultatai yra nekontroliuojami, tai sužadina reaktyvumą. Šis aktyvus elgesys gyvenime dažniausiai atsiperka, nes daugeliu atveju padeda atgauti kontrolės jausmą. Pavyzdžiui, studentas, kuris tikisi, kad namų darbą parašė labai gerai, staiga gauna neigiamą grįžtamąjį ryšį iš dėstytojo. Jis jaučiasi pasimetęs, supykęs, apima jausmas, kad nesupranta, ko dėstytojas iš jo nori, ir ko reikia, kad darbas būtų parašytas gerai. Kilęs reaktyvumas skatina eiti aiškintis, ko pasėkoje studentas, jei ir nepasikelia pažymio, tai bent jau ima geriau suprasti, ko dėstytojas iš jo tikisi ir kaip reikia parašyti sekantį darbą. Taip kontrolės jausmas vėl didėja. Tačiau, jei aplinka ir toliau išlieka nekontroliuojama, tikėjimas, kad galima kažką pakeisti mažėja, didėja apatija ir pasyvumas. Kai asmuo įsitikina, kad reaktyvios pastangos nesukelia laukiamų rezultatų, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Taigi esminis veiksnys, nulemiantis, ar atsiras reaktyvumo ar bejėgiškumo elgesys, yra asmens tikėjimas, ar situaciją įmanoma kontroliuoti ar ne. Tai vadinama kontrolės lūkesčiu. Kol asmuo tiki, kad situaciją galima pakeisti ir kontroliuoti, elgesys yra reaktyvus. Kai šis tikėjimas nusilpsta, kyla bejėgiškumas. Kuo žmogui rezultatas yra svarbesnis, tuo ryškesnės bus tiek reaktyvumo, tiek beviltiškumo reakcijos.
- Koks unikalus kognityvinis/mąstymo aspektas yra reikalingas vilties patyrimui? Paaiškinkite, kodėl viltis svarbi motyvacijai.
vilties patyrimui yra labai svarbūs efektyvumo įsitikinimai (aš galiu), o taip pat tikėjimas, kad tikslo galima pasiekti ir aplinka yra kontroliuojama. Saviveiksmingumas stiprina pasitikėjimą, o meistriškumo įsitikinimai – optimizmą.
Tačiau vilties patyrimui labai svarbus dar vienas ir savotiškai unikalus mąstymo elementas – tikėjimas, kad mes galime rasti daugybę būdų norimam tikslui pasiekti. Šis įsitikinimas yra labai svarbus, nes gyvenime mes nuolat susiduriame su kliūtimis, kurios užkerta vieną ar kitą kelią, kuriuo mes planavome siekti tikslo. Vilties patyrimui reikalingi du tokio mąstymo aspektai – tikėjimas, kad yra daugiau nei vienas kelias pasiekti mūsų norimam tikslui, ir tikėjimas, kad aš turiu gebėjimų daugiau nei vienu būdu to tikslo pasiekti.
Asmenys, kurie turi gana stiprų vilties jausmą geriau pasinaudoja savo motyvaciniais ištekliais: pasitikėjimu, saviveiksmingumu, optimizmu ir meistriškumo motyvacija:
1. Kelia specifinius ir trumpalaikius tikslus, o ne neaiškius, ilgalaikius tikslus.
2. Kelia sau meistriškumo tikslus, o ne siekia pasirodyti ar patvirtinti savo kompetenciją.
3. Pasikliauja vidiniais savo pačių tikslais, o ne išoriniais, kitų nustatytais siekiais.
4. Siekia tikslų vedami vidinės, o ne išorinės motyvacijos.
5. Yra sunkiau išblaškomi kliūčių, su užduotimi nesusijusių minčių ar neigiamų jausmų.
6. Susidūrę su sunkumais ieško naujų būdų ir strategijų tikslui pasiekti, o ne užsispyrusiai laikosi vieno elgesio būdo.
7. Geba patys save paskatinti („Aš tai padarysiu, reikia tik pasistengti“).
8. Gyvenime mato daugiau prasmės, nes siekia vertingų tikslų ir džiaugiasi savo progresu.
Taigi vilties konstruktas padeda integruoti asmens kontrolės įsitikinimus, suteikia energijos ir kryptį įveikos elgesiui. Stipria viltimi pasižymintys žmonės geriau nei žmonės, pasižymintys žema viltimi, įveikia daugelį gyvenimo iššūkių: akademinius, sporto ar fizines ligas.
